- Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?
- Pasižiūrėkim į save miegančius. Ypač traukiniuose, autobusuose, lėktuvuose. Ypač namuose, kuriuose mums niekas negresia ar turėtų negrėsti, kuriuose galbūt mes laimingi.
Nuo tokio vaizdo plaukai šiaušiasi. Miegam tarsi pasmerkti gyventi. Kankiniai. Pavargėliai. Mes rūstūs žmonės, ir mūsų menas toks. Ir amžinas. Ainiams ir begalybei. Ir aš toks.
Pasigendu žaismės. Nenorėčiau žaidimo vaidinti, norėčiau žaisti. O nelabai išeina.
Pasigendu žaismės. Nenorėčiau žaidimo vaidinti, norėčiau žaisti. O nelabai išeina
Galbūt todėl, kad itin stropiai kuriam nemirtingus kūrinius, atsiranda didokas (kaip dabar sakoma „pakankamai didelis") jų perteklius. O su juo ir pretenzijos. Tai problema – menas ir vienkartinio vartojimo prekės. Pasaulis prišiukšlintas.
Dar pasigendu Šekspyro. Žinoma, jei teisingai jį prisimenu, kai XVII a., žiūrėdami Šekspyro vaidinimus, rėkėm maurui: „Smauk ją, smauk tą gyvatę!", o mūsų pačios rovė mums ausis: „Durniau tu, – sakė, – juk Jagas kaltas." „Perdurk niekingajam širdį, – tada šaukėm mes, – kai baigsi smaugti."
O dabar gi, žėlėk Dieve, meno vartotojo kėdėj jaučiuosi vaidinantis žiūrovą.
- Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?
- Dievaži – sukrėtė... Kaip tik tas žodis. Buvau Alytuje, ačiū Giedrei ir kitiems Jurgio Kunčino atminimo puoselėtojams – pakvietė. Taigi, sužavėjo, įsiminė, nustebino Mikalojaus Vilučio skaityti veikalai. Rodos, pažįstamas (neakivaizdžiai) žmogus, o prašom – pražiopsojau. Vadinasi, taškausi balutėje ir toliau savos nosies nematau. Trumpai kalbant, rašyti reiktų taip kaip Mikalojus – aistringai.
Dar laukiu, ką parašys Birutė ir Danutė (tai ne eilėraštis, tai mergaitės), o iš jaunuolių – Alvydas ir Regimantas. Ir minios kitų. Nes rašys dar rusai ir baltarusiai, prancūzai ir ispanai, anglai ir amerikonai, žodžiu – minios. Laukiu.
Skausmingai ilgu jaunystės „Tulpės", „Neringos", „Žarijos", kai laukdavom, kas ką nutapys, nulipdys, sugros, suvaidins, parašys, aprašys, kad galėtumėm leisdami laiką pro šalį ir gerkles visa tai smagiai aptarti. Net nelaukdavom, tai vyko savaime. O dabar... Dabar tik skubi pats įsiamžinti.
Dabar tik skubi pats įsiamžinti
Gal neįsižeis anketos sudarytojai, negaliu atsikratyti šito „sukrėtė"... Žodžiu, nuolat purto televizorius. Ypač pastaruoju metu vis dar mūsų žvaigždžių atliekama daina „pas kiekvieną mumyse ateina metas", o pirmą Kalėdų dieną – informacija „euras atveria naujų galimybių". Vienas rusų filologas sako, kad žargonas ir tarptautiniai žodžiai yra lygiateisiškai aptariamos kalbos dalys (sakysim „transcendencija" yra lietuvių kalbos žodis), bet štai derinys „atveria galimybių" jau yra knisimasis po kalbos pamatais. Ir kirčiavimas! Manau, žiniasklaidos skleidžiamas kalbos mokslas galėtų būti pretekstu filologų sukilimui ir eitynėms su transparantais „su sūriu sūriu – bloga idėja", „su sūriu sūūūriu – gera idėėėja". Aš pats manau, kad kirčiavimo taisyklių apskritai nėra, yra tik išimtys, bet vis tiek būtų smagu patriukšmaut.
- Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?
- Gal prisisapnavo, gal pasivaideno... Žodžiu, kaip sako rusų recidyvistai: „Jei netiki, laikyk, kad tai pasaka..."
Kadaise buvo tokios fechtavimo varžybos pavadinimu „Tulpių kova". Būrys fechtuotojų kovėsi „kiekvienas prieš visus ir kiekvienas atskirai" iš karto vienu metu, viename lauke. Kirsdavosi tol, kol likdavo vienas – nugalėtojas. Manau, jog dabar mūsų kultūroje (plačiąja prasme, t. y. visose gyvenimo apraiškose) panaši situacija – visi prieš visus. Tik gyvenimas ne sportas, ir nugalėtojų turėtų būti keletas. Kelios dešimtys. Keli šimtai. Gal net koks tūkstantis. Tie nugalėtojai bus mūsų neronai, medičiai, karoliai, ivanai rūstieji ir t. t. Tieji gangsteriai globos mūsų menus ir grakščiąją kultūrą, ir menininkams bei filosofams nebus reikalo eiti į gatves it kokiems mokytojams (siaurąja, specialiąja prasme), o filologai jau bus prisivaikščioję (kaip ką tik siūliau), ir visi mes miegodami šypsosimės. Kol kas stebime ir laukiame.
- Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?
- Nesvarbu, kad menas kontroliuojamas, nes tai bet kokiu atveju vienaip ar kitaip daroma arba vyksta savaime. Svarbu kas kita.
Nežinau, ar tai tiesa, bet galėčiau patikėti. Sako, kad anuo metu Čekijoje buvo Jūrų ministerija, ir Sovietų Sąjungos vadovai klausdavo: „Kam jums Jūrų ministerija, jeigu jūs neturite jūros?", o Čekijos vadovai atsakydavo: „O kam jums Kultūros ministerija?"
Komitetai, ministerijos, paramos ir gelbėjimo fondai didžia dalimi egzistuoja patys sau. Tas reiškinys, gražiai aprašytas Sirilo Nortkoto Parkinsono darbuose, gaila, šiais laikais nepopuliariuose, nors vargu ar kas pasikeistų, jeigu jie ir būtų visuotinai žinomi. Kaip vieno knygyno darbuotoja sakė: „Čia ne tas Parkinsonas." Prieš penkiolika metų girdėjau, kad vienas mūsų rėmimo fondas trečdalį rėmimo suvartodavo sau pačiam remti. Dabar, matyt, tas santykis gerokai pakitęs ir greičiausiai ne išsižiojusių jų naudai.
Tai kodėl tokiai tvarkai nesipriešinam, klausiau. Lengviau prirašyti pasakų, jis atsakė
Kartą Marcelijus Martinaitis prieš pat visokių paraiškų pateikimą lyg ir pasiskundė: kaip jis galįs parašyti dvejų metų projektą knygos leidimo paramai gauti, jei net nežino, ką parašys ryt poryt. Tai kodėl tokiai tvarkai nesipriešinam, klausiau. Lengviau prirašyti pasakų, jis atsakė.
Išeitų, kad mes sutinkam su taisyklėm, kurias mums kultūros administratorių armija diktuoja. Ne, žinoma, ne. Alio, mes nesutinkam!
- Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.
- Vieni žyla, kiti plinka nuo rūpesčio „kur ritasi pasaulis?", o čia staiga stogas virš galvos prakiūra. Ir užmiršti tą pasaulį su visom jo pasaulinėm problemom. Lyg ir turėtų palengvėt, ar ne?
Nieko negaliu pasakyt apie W. Gombrowiczių, mane trikdo tas daugtaškis citatos vidury, o visos citatos aš nežinau. Galbūt ten apie tai, kad „pas kiekvieną mumyse ateina metas", kai pradedi laiką skaičiuoti atbuline tvarka? Tada ir kalbėti nėra apie ką. O apie nuojautas...
Yra toks trumpas Donaldo eilėraštis-pasakojimas, kaip vaikai laidoja vabalą. Prieš tai patys jį nudobę. Įtariu, jog mūsų menas – atgaila dėl to, ko pridarėm ir ko dar pridarysim. Nors nebūtinai.
Kitą kartą žiūri televizorių, matai, žmogus nei iš šio, nei iš to dainuoja. Aš klausiu dukros – kodėl, sakau, mes rašom, tašom, paišom, šokam, dainuojam? Kad būtumėm, ji sako.
Nors kiti daro stalus ir kėdes, kiti tiesia kelius, stato tiltus ir būna. O dar kiti laužo suoliukus parkuose, sprogdina tuos tiltus. Sulaužytas suoliukas, manau, – savotiškas eilėraštis.
Bet aš už eilėraštį. Kad būtumėm.
