„Jame praktiškai nuo pradžios iki pabaigos vaizduojami vien karo žiaurumai, kurie labai glaudžiai siejasi su įvykiais Ukrainoje“, – sakė jis.
„Žudant Dzeusą“ – trečioji rašytojo knyga, kurioje politiniai įvykiai tėra kontekstas, mat svarbiausia čia, kaip teigia pats autorius, šeimos santykiai.
Koks asmuo yra Martinas?
– Pagrindinio veikėjo Martino visiškai negailėjote – jis nebuvo itin mėgstamas archeologijos dėstytojas, turėjo kūrybinių ambicijų bei gyveno su depresija sergančia motina. Kokia yra didžioji Martino tragedija?
– Pagrindinė jo tragedija ta, jog nuo mažens jis buvo luošinamas nesantaikos šeimoje. Jį [kankino] begalinis tėvo ir švelnumo ilgesys. Norėdamas būti kaip tėvas, jis kopijuodavo net ir jo judesius, svajojo tapyti <…>. Nesulaukęs iš jo atsako, paramos Martinas ėmė palaikyti motinos poziciją bei save menkinti.
Vėliau knygoje sužinome, kad augdamas jis ėmė tėvo nekęsti, matyti kaip priešą ir šeimos ardytoją. Tad visą šį pyktį jis laiko savyje.
Manau, kad didžioji Martino tragedija – tėvui sukauptas pyktis, kuris fiziškai negalėjo prasiveržti tarsi koks verdantis katilas <…>. Martinas kaip ir suvokė, jog jo pacifistinė [psichologija aut.] viską į save nukreipti ir užlaikyti ir buvo didžiausia jo problema.
– Kas yra pacifistinė žmogaus psichologija ir kaip tai pritaikėte? Skamba lyg kokia savidestrukcija.
– Iš esmės tai teoriniai dalykai, analizuojantys žmogaus agresiją. Jie gali būti skirstomi į tam tikrus tipus. Pavyzdžiui, ekstravertišką, chuliganišką, kai agresiją matome iš labai toli. Tokius agresyvius žmones atpažįstame gatvėje, jie nesiskaito su kitais ir yra linkę tai demonstruoti.
Antroji agresijos forma yra nukreipta į vidų. Tokie žmonės tyliai save naikina, nekenčia, bet to nepasako ir taip atsiranda kunkuliavimas viduje, negalėjimas išsireikšti, pasipriešinti savo jausmams ir pasauliui.
Mano knygoje tai susikryžmina su švelniąja pacifistine atmaina, kai žmogus iš tiesų negali pakelti ginklo. [Rašiau apie] savanorius jaunuolius, kurie nuėjo į kareivines, prisijungė prie militaristinio režimo, o Martinas norėjo išsaugoti savo taikos oazę, nes jis bijojo ginklo. Tad stengiausi laikytis šių kraštutinumų – nueiti į tyliąją erdvę.
– Jūsų romane politiniu požiūriu aprašomas labai neramus laikas. Ar kurdamas Martiną norėjote jį pavaizduoti kaip protagonistą-auką ir sukelti šiam personažui skaitytojo gailestį?
– Ne, kai pradėjau rašyti romaną, mano pozicija buvo visiškai kitokia – ją netikėtai viduryje knygos pakeičiau. Mano pirmoji versija buvo tokia: išsilavinęs, inteligentiškas žmogus, atsidūręs sukarintoje erdvėje, pats tampa monstru.
[Norėjau užduoti klausimą], kaip žmogų pakeičia aplinkybės, kai iš jo atimamas tam tikras socialinis statusas, kaukė ir į rankas įdedamas ginklas. Tačiau neradau psichologinio lūžio momento, kuris man tiktų romane. O be to, nebenorėjau taip žaisti, nes pasirinkau išryškinti tėvo ir sūnaus poziciją <…>. Jeigu pastebėsite, visa militaristinė, ekologinė, politinė linija tėra kontekstas. Pati širdis – šeiminiai santykiai.
Visa militaristinė, ekologinė, politinė linija tėra kontekstas. Pati širdis – šeiminiai santykiai.
– Kokią vietą Martino gyvenime užėmė motina?
– Motina… Iš esmės ji atstojo viską, ką Martinas suvokė kaip moterystę, seksualumą ir [šeimą]. Matome, kad turime nestandartinius santykius. Juk Martinas, būdamas profesorius, miega kartu su motina vienoje lovoje… Jis besąlygiškai prie jos prisirišęs ir taip rūpinasi ja ir jos sveikata, mat ji nuolatos serga, dūsta, naktį ją ištinka įvairūs priepuoliai <…>. Atiduodamas jai viską jis nebegali sukurti savo asmeninės laimės, santykių su savo bendraamžėmis, negali eiti į pasimatymus <...>.
– Šis motyvas panašus į filmo „Kas graužia Gilbertą Greipą“ (rež. Lasse Hallström), kuriame motina pagrindiniam veikėjui – tikra našta, jis turi rūpintis jos gerove.
– Interpretuoti gali kas kaip nori ir kas ką pamatys. Man atrodo, kad teisingiausias variantas yra tai, jog motina buvo jo išsigelbėjimas. Juk su motinos mirtimi prasideda Martino psichikos pakrikimai, jam maišosi realybės. Nors Martinas prie jos buvo prisirišęs tarsi kokiame kalėjime, ji buvo jo pusiausvyros ramstis, išsigelbėjimas.
Autoriaus santykis su savo tėvu bei vaikystė
– O koks buvo jūsų paties santykis su tėvu?
– Šios knygos atsiradimo tikroji istorija yra santykių nebuvimas su mano paties tėvu. Permąstydamas šį trūkumą arba bandydamas jį užpildyti, norėjau sau atsakyti į savo klausimą. Aišku, šio dalyko skaitytojai neturėtų matyti ar jausti, kaip autorius nagrinėja savo gyvenimą. Visa tai literatūriškai transformuota, ko nelabai ir atseksi <...>.
Pirmoje debiutinėje knygoje „Dvasių urna“ buvo viena novelė apie tėvo ir mano asmeninį santykį. Tai tikrai mano miniatiūrinis autobiografinis pasakojimas. [Ten vaizduojami] pažeisti santykiai, iš to, ką girdėjau iš giminių, mamos, sulipdyti tėvo prisiminimai, kurie vienas kitam prieštarauja, o dar tėvo nėra, galinčio apginti savo poziciją.
– Koks jūs pats buvote vaikystėje – uždaras, turėjote krūvas draugų, skaitėte knygas, grojote pianinu?
– Buvau labai keistas vaikas su didžiule fantazija – tikras pasakorius. Tačiau kai pradėjau bręsti, supratau, kad žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, mano pasaulis buvo turtingas. Tada atrodė, kad gyvenu pasakomis. Mažai ką skaičiau ir domėjausi, bet man pačiam patikdavo kurti, vaidinti. Tačiau tam tikru lūžiu paauglystės metais pajutau, kad nebepritampu, šis spalvingas pasaulis niekam nebeįdomus ir tu turi save apkarpyti, susisiaurinti ir prisitaikyti prie kitų. Tai man buvo sunkūs metai...
– Ar svajojote būti menininkas?
– Taip. Jau ką ir galvojau, tai kad tikrai būsiu menininkas. Tačiau tikrai nenutuokiau, jog būsiu rašytojas. Tikėjausi, kad kažkas bus su žodine kultūra, teatru, daile, nes patikdavo piešti, tapyti, eksperimentuoti.
Tiek vaikystėje, tiek dabar esu didelis individualistas.
Tiek vaikystėje, tiek dabar esu didelis individualistas. Todėl man labai sunku dirbti su masėmis, kas skamba truputį prieštaringai, nes dirbu mokykloje. Tačiau pamokas režisuoji tu pats, kaip tau patinka, – esi sau aktorius, režisierius ir dirigentas. Čia turi nevaržomą kūrybinę laisvę.
Kontekstai
– Literatūros lauke jau buvo romanų, kuriuose bandyta pavaizduoti netolimą ateitį, išryškinti ekologines problemas. Neperkrauti romano – itin sudėtinga. Manyčiau, kad jis netapo pernelyg painus todėl, jog sujungęs antikinio mito bei tėvo ir sūnaus liniją, analizavote vieną iš Vakarų civilizacijos problemų – patriarchalinę santvarką. Kaip tai pasireiškia jūsų knygoje ir ką patriarchalinėje sistemoje kritikuotumėte labiausiai?
– Čia tenka prisipažinti, kad pats buvau patyręs tam tikrą Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos įtaką. Beje, apie tai prieš 2–3 metus smarkiai kalbėjo teatras, kai pasirodė vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „Didis blogis“. Šis kūrinys man padarė didelį įspūdį. Jame praktiškai nuo pradžios iki pabaigos vaizduojami vien karo žiaurumai, kurie labai glaudžiai siejasi su įvykiais Ukrainoje. Turiu omenyje Donecko kraštą, iš kurio buvo vykdomi bei į laisvas šalis plukdomi nelegalūs reportažai <...>.
Žinoma, nesuvedžiau visų galų, tačiau ten buvo tam tikri sadistiniai „pasilinksminimai“, kai skaldoma visuomenė ir kuriami tam tikri reportažai, kurie yra tokie apgaulingi, jog nesuprasi, ką ten matai. Iš tiesų reikia matyti tai, kas yra už to viso militaristinio pasaulio, patriarchalinės visuomenės. Tai yra žaidimas tarp gėrio ir blogio, kur politikos nėra, o yra tik politiškai, kultūriškai, kalbiškai suskaldytas žmogus. Bet kokia atskirtis tampa didžiojo blogio žaidimo, politikos, manipuliacijos įrankiu.
Bet kokia atskirtis tampa didžiojo blogio žaidimo, politikos, manipuliacijos įrankiu.
Manau, kad patriarchalinė visuomenė yra perėmusi didžiojo blogio žaidimo taisykles ir jomis vadovaujasi. Gali būti, kad knyga sulauks nemažai priekaištų dėl to, kad joje nemažai aprašoma sadistinių scenų, tačiau labai tikiuosi, kad skaitytojas mato ne žiaurumą, o didį blogį, esantį už žiaurų scenų.
– Ar pavadintumėte save moralistu?
– Kuo toliau, tuo mažiau (juokiasi). Moralistu tikrai nesu. Panašiai kaip ir teatre, literatūroje dabar svarbiausias dalykas yra vaizdiniu, jausminiu būdu iškelti klausimą – ką aš čia vis dėlto sakiau? Manau, kad tai žymiai svarbiau nei į klausimus atsakyti <...>.
Pavyzdžiui, kodėl iš epochos į epochą kartojasi ta pati patriarchalinė [sistema], o keičiasi tik klimatas, sąlygos? Juk iš esmės ta pati sistema... Klausimas yra formuojamas, tačiau atsakymo nėra ir tikriausiai nebus.
