Panašu, jog aplink šią ašį sukasi ir naujoji jo knyga „Apmaudas“. Nors ir daug kalbėjomės apie naująjį M.Balakausko kūrinį, šiandienos diskusijose populiarius apmąstymus apie poezijos romantizavimą, autobiografiškumą, esminis pokalbio tikslas buvo išsiaiškinti, kas iš tiesų rašytojui kelia apmaudą.
Niekas iš esmės nesikeičia – čia ir yra esmė
– Viename tekste apie tavo knygą buvo rašoma: kai, regis, visko pakanka, bet nuolat pristinga vidinių išteklių tiesiog gyventi. Ar tai viskas, ko tavo subjektui trūksta?
– Manau, kad labiausiai jam trūksta natūraliai kylančių iššūkių. Tame ir yra problema, jog mums iki tam tikro lygio visko užtenka. Žinoma, nekalbu apie atskirus atvejus, tačiau komforto zonoje labai lengva užmigti ir tapti viskuo patenkintu. O norint tobulėti, reikalingi nuolatiniai iššūkiai.
– Kalbi labai abstrakčiai. Turi omeny, kad pilkas subjekto gyvenimas priverčia savimi nusivilti?
– Nesakyčiau, kad jo gyvenimas – pilkas. Sakyčiau, jog blogiausias dalykas yra negebėjimas įvardinti problemos. Jeigu kažkas iš tiesų būtų blogai, būtų pakankamai aišku, nuo ko gali atsispirti. Tačiau, kai esi per vidurį, negali judėti pirmyn ir tiesiog kabi ore.
Kai kuriais klausimais esame linkę save apgaudinėti iki begalybės vien dėl naudos sau.
– Panašu į garsiąją Thomo Stearnso Elioto „Bevaisę žemę“. Galiausiai panašios nuotaikos vyrauja jau XX a. pradžios literatūroje. Ar nebus taip, kad pats tiesiog perimi literatūros vartotojui patrauklų egzistencialisto įvaizdį?
– Pati ką tik ir atsakei į klausimą – niekas nesikeičia. Čia ir yra esmė. Mes dabar turime daugybę informacijos, galime viskuo domėtis, susiradę nemokamus kursus išmokti tris kalbas. Bet kas iš to? Niekas to nedaro, nes reikia tikrų dalykų, kurie iš tiesų rūpi. Tai, kad tu gali iš lentynos pasiimti bet kurią knygą iš tūkstančio, neužtikrina, jog suprasi teksto turinį. Galimybių gausa vis dėlto mūsų nesugeba iš esmės pakeisti.
– O kas tau pačiam svarbu?
– Ko gero, pasikartosiu, bet man svarbu būti kiek įmanoma tiesesniam. Nenoriu savęs kompromituoti. Man atrodo, kad kai kuriais klausimais esame linkę save apgaudinėti iki begalybės vien dėl naudos sau. Gali vieną dieną nuspręsti, jog taip nedarysi, bet atsiradus pasiūlymui, labai greitai persigalvosi ir paminsi savo idėją.
– Ar gali būti, kad knygoje vaizduojamas subjekto apmaudas atspindi paties negalėjimą gyventi pagal savo idealus?
– Taip, tai yra tiesa. Galų gale realybė nėra juoda ir balta. Problema tame, jog viskas yra persimainančios spalvos. Tu nuolatos ieškai kompromisų, pamini save, susitaikai ir vėl pradedi iš naujo. Galbūt apmaudas kyla iš suvokimo, jog realybė kitokia nebus. Ji dažnai yra stipresnė už individą.
– Kaip stipriausiai esi save gyvenime apgavęs?
– Gal kad viskas savaime tiesiog išsispręs? Bet taip dalykai nevyksta, nes norint rezultato reikia labai daug daryti. Nesvarbu, kokioje srityje. Poezija tėra viena iš daugelio sričių, ji nėra tiek svarbi arba bent neturėtų tokia būti.
Kaip ir visi vaikai, kartais buvau laimingas
– Lietuvoje literatūrinis pasaulis pasiskirstęs į dvi stovyklas – vieni garsiai deklaruoja, kad jų poezija gydo, kiti užsispiria, jog ši meno rūšis yra grynas estetinis konstruktas. Vis dėlto, tiek poezijoje, tiek psichoterapeuto kabinete mes sugrįžtame į vaikystę. Ne išimtis ir naujoji tavo knyga.
– Apskritai poezijoje į vaikystę grįžtama, nes ieškoma pamatinių taškų, iš kurių esi tas, kas esi. Tačiau tave kuriantys dalykai nebūtinai būna malonūs. Juk iš savo trauminių patirčių mes mokomės ir augame.
Pirmoje knygoje „Roma“ taip pat pažymėjau tam tikrus vaikystės aspektus, o „Apmaude“ tyriau tai, kas svarbu tematiškai. Reikia nepamiršti ir to, jog kuriant poeziją, į reiškinius žiūrima pro padidinamąjį stiklą. Čia priimama ne tik savo, bet ir kitų žmonių patirtis, todėl pavaizduojamas ne tik mano, bet ir aplinkinių apmaudas.
Jeigu ji galėtų pagydyti, tai seniai būčiau pats sveikiausias žmogus pasaulyje.
Kalbant apie poeziją kaip terapiją, tiesa, ko gero, yra kažkur per vidurį bei priklauso nuo paties žmogaus. Asmeniškai nemanau, jog poezija ką nors gydo. Ji gali padėti tą akimirką pasijusti geriau arba rašant atsakyti į tau svarbius klausimus.
– Bet sakei, kad poezija padeda išlikti tiesiam.
– Taip, tą akimirką. Jeigu ji galėtų pagydyti, tai seniai būčiau pats sveikiausias žmogus pasaulyje. Kalbant apie Lietuvą, manau, kad čia poezija yra smarkiai pervertinama. Smagu, kad rašai, taip, tai yra menas, tačiau jis nėra svarbesnis nei, pavyzdžiui, baristos darbas.
– Grįžtant prie vaikystės. Ar pats buvau laimingas vaikas?
– Kaip ir visi vaikai, kartais taip, o kartais ne.
– Kokie skaudžiausi prisiminimai, kuriais galėtum pasidalinti, išnyra?
– Dauguma jų pasidalinau knygoje. Vis dėlto, sunku būti autsaideriu aplinkoje, kurios tu nepasirinkai.
– Eilėraštis „1997–1998“ aprašo ne tik krepšinio rungtynes, bet ir pažymi, jog kartais kovoje itin svarbu, kurią pralaimėtojo pusę pasirinks žmogus.
– Kalbant apie eilėraščio kontekstą, čia užfiksuotas laikas, kai man buvo septyneri ar šešeri metai. Dešimtajame dešimtmetyje vyko tas garsusis NBA finalas tarp „Chicago Bulls“ ir „Utah Jazz“. Tačiau mes jo net negalėjome matyti, nes neturėjome prieigos prie kanalo. Viskas, ką pavykdavo pažiūrėti, buvo žinių ištraukos.
Dabar aš žinau, kodėl pasirinkau „Utah Jazz“. Po daugybės metų ir žinant daugiau apie krepšinį, suprantu, kad vis pasirenku underdogus. Bet ar todėl, jog pasąmoningai jaučiuosi autsaideris ar tiesiog atsitiktinai? Ar visame tame yra kažkokia logika?
– Ar vis labiau save pažindamas vis dar apibūdintum save taip?
– Kai tau jau trisdešimt, tai tu nei renkiesi, nei nesirenki. Tiesiog esi toks žmogus, koks esi, gali pats formuoti savo socialinę aplinką. Juk šiais laikais labai sveika sakyti, jog iš savo rato vertėtų išmesti toksiškus žmones. Tačiau būdamas vaikas to padaryti negalėjai ir privalėjai gyventi su jau išdalintomis kortomis. Tu dvylika metų eini į mokyklą, kurioje su tavimi dirba tau paskirti pedagogai, žaidi kieme su ten esančiais vaikais.
– „Apmaude“ dažnai vaizduojamas mokytojo ir vaiko santykis. Negaliu klausti, ką tuo turėjai omeny, bet įdomu, ar savo gyvenime esi sutikęs gerą mokytoją?
– Vieną mokytoją – Birutę Valkiūnienę. Ji labai gera lietuvių kalbos specialistė, mokiusi mane dvejus metus. Bijau sumeluoti, bet greičiausiai ji buvo pirmoji mano tekstų skaitytoja. Ji buvo labai sąžininga – gavęs dvejetą niekada nepykdavau, nes žinojau, jog nusipelniau.
– Ką reiškia mokykloje būti jautriu humanitaru?
– Mokykloje rašymas buvo labai paaugliškas maištas ir geras psichologinis metodas save atskirti nuo aplinkos. Kai tu esi jaunas, ieškai savo identiteto ir nenori būti toks, koks kiti. Todėl natūraliai susigalvoji veikti tai, ko nedaro aplinkiniai. Tačiau savęs nelaikiau kažkokiu menininku – tiesiog rašinėjau tekstus ir viskas.
– Kaip tu apskritai vertini anuomet valstybinėje mokykloje vyravusį psichologinį klimatą?
– Labai blogai, bet tai mano subjektyvus vertinimas. Nes didžioji dalis mokytojų tada atrodė kaip mėsininkai, bet nieko negali padaryti, nes ši įstaiga, kaip ir dauguma mokyklų, buvo paprasčiausias konvejeris.
– Ar vis dar jauti kažkokį apmaudą iš anų laikų?
– Turbūt iš distancijos, kaip suaugęs žmogus. Bet kaip ir minėjau, mokykloje mes praleidžiame 12 svarbiausių gyvenimo metų. Be abejo, jog tai mus formuoja.
Dažnai nesusimąstoma ir apie tai, kad kai kurie mokiniui sakomi dalykai pedagogui dėl nuolatinio kartojimo nėra svarbūs. Tačiau vaikui ar paaugliui tai yra įsimintina, nes tai jis išgirsta pirmąjį kartą.
Butai, žmonos, paskolos
– Viename eilėraštyje rašoma: jei labai norėsi, jei tikrai labai norėsi/ tau būtinai pavyks. nuosavas butas/ kokia nedidelė mašina <...>/ taip pat žmona, vaikai, darbas <...>. Ar tu visomis jėgomis priešiniesi ir jauti apmaudą šiam „suaugusiųjų“ gyvenimo keliui?
– Labai sunku nepasiduoti visagalio vartojimo spaudimui. Iš vienos pusės tu tam priešiniesi, bet ir stengiesi susitaikyti, kad kai ko negali turėti. Galbūt tai ir vaikystės dalykas, kuomet buvo įsivaizduojama, jog viskas tiesiog įvyks savaime. Suaugęs suvoki, jog čia net nėra tavo noras, o sistema, kurią automatiškai bandome išpildyti. Juk butai, žmonos, namai ir kiti dalykai, kuriuos surašiau, yra faina.
Jeigu nukristum nuo pastato, susilaužytum koją, žmonės pribėgtų ir fotografuotų, tai irgi paveiktų tavo poeziją.
– Argi tai nėra tas dalykas, kuris tapo banalus dėl to, jog jis iš tiesų yra fainas?
– Aš nesu nusistatęs prieš banalybes, kurios dažnai itin paprastai pasako teisybę. Nesu kažkoks radikalas, tačiau komfortas, iššūkių trūkumas padaro žmogų mieguistu.
– Tu vedęs?
– Ne.
– Ar norėtum?
– Dabar ne, bet jeigu kažkas atsirastų ir chemija suveiktų, greičiausiai galvočiau kitaip.
– Tiki amžina meile?
– Šiuo atveju esu pakankamai mechaniškas. Manau, kad po kurio laiko, praėjus hormonams, atsiranda ne tik meilė, bet ir prieraišumas, saugumas. Visi tie dalykai, apie kuriuos galvoji, kodėl tau reikia kito žmogaus. Nežinau, ar tai galėčiau pavadinti tiesiog meile, labiau gal giluminiu vienas kito supratimu.
– Ar romantinės draugystės paveikia paties poezijos kūrybos procesą?
– Faktas. Juk kūrybą veikia patirtis, o meilė – reikšmingas dalykas, padedantis kitaip pamatyti pasaulį. Kalbantis visiškai grubiai – tavo smegenys ima veikti kita kryptimi. Jeigu nukristum nuo pastato, susilaužytum koją, žmonės pribėgtų ir fotografuotų, tai irgi paveiktų tavo poeziją.
– Keista, kad „Apmaude“ mažoka meilės lyrikos, bet štai „Maroke“ rašoma: jau niekur neskrisim/ mieloji, mus laiko/ prie žemės tvirtai prisirišęs/ dangaus makrofleksas. Ar šis jausmas yra taip pat vienas iš apmaudo priežasčių?
– Nežinau, ką apie šį eilėraštį papasakoti. Čia yra tam tikros meilės lyrikos eilutės, nes gerą tokio tipo tekstą parašyti itin sudėtinga. Visada yra rizika, jog jis taps cukrumi. Apskritai, geriau vengti rašyti apimtam stiprių emocijų, reikia palaukti ir pamėginti pažvelgti iš šono.
Kalbant apie apmaudą, dauguma žmonių apskritai gyvena ne meilėje. Mes tiesiog nemokame puoselėti to jausmo. Gali nueiti į parduotuvę, nusipirkti šokoladą ir pasakyti ačiū. Jau būtų pradžia. Meilės apraiškų nėra tiek jau daug arba jos nucukrinamos taip, jog praranda savo prasmę.
