„Pirma knygą perskaitė mano žmona ir pasakė, kad jos autorius vertas Nobelio premijos. Sakiau: „Perdedi.“ Kai perskaičiau, galiu pasakyti, kad mano žmona, kaip visada, buvo teisi“, – sakė V.Savukynas.
Pats M.Zingeris teigė turėjęs ambiciją parašyti XIX a. ar net XVIII a. tradiciją menantį romaną, kuriame herojaus gyvenimas yra aprašomas nuo gimimo iki mirties. Knygoje „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ herojumi tampa Jaša Bliuminas, kuris, prieš guldamasis ant operacinio stalo, mintimis grįžta į praeitį – prisimena vaikystėje laimėtą skaitovų konkursą ir nuotrauką sėdint Stalinui ant kelių, paauglystėje suliepsnojusią meilę repatriantei brazilei, o galiausiai – naktį, kai su tūkstantine minia stojo ginti Lietuvos.
Užaugau savo motinos pasakojimų šešėlyje, kurie mane lydėjo dešimtis metų ir jau įgriso, aš jų neapkenčiu, noriu jų atsikratyti. Galbūt ši knyga yra atsiskaitymas su XX a., iš kurio mums pagaliau reikia išsivaduoti ir nebebūti jo įkaitais? – sakė M.Zingeris.
„Atrodė, kad rašiau visą gyvenimą, o kalendoriškai – penkerius šešerius metus“, – apie knygos gimimą pasakojo autorius. Pasak jo, romane, pasakojančiame vienos buržuazijos dinastijos pakilimo ir žlugimo istoriją, yra daugybė charakterių, tačiau neišpainiotų siūlų čia neliko.
M.Zingeris teigė esąs pavėlavęs egzistencialistas – šiame gyvenime, pasak jo, atsiduriame ne savo valia, tačiau kiekvienam mūsų tenka gyventi: „Kiekvienas individualiai su tuo susiduria arba vengia susidurti. Menininkas turi atsigręžti veidu ir bandyti artikuliuoti šitą susitikimą. Aš užaugau savo motinos pasakojimų šešėlyje, kurie mane lydėjo dešimtis metų ir jau įgriso, aš jų neapkenčiu, noriu jų atsikratyti. Galbūt ši knyga yra atsiskaitymas su XX a., iš kurio mums pagaliau reikia išsivaduoti ir nebebūti jo įkaitais? Bet kito išsivadavimo, neatsigręžus veidu, nėra“, – pasakojo rašytojas, įsitikinęs, jog apie sunkius dalykus negalima kalbėti sunkiai, o tam, kad skaitytojas būtų emociškai paveiktas, nebūtina jo gąsdinti.
M.Zingeris neslepia, jog ši knyga asmeniška, tačiau joje pasakojama ne apie jį patį.
„Mane veikia amerikietiškojo realizmo mokykla, kuri sako nevaizduoti to, ko nesi pažinęs arba patyręs, kad nebūtų trečias vanduo nuo kisieliaus, kad nebūtų kažkas išlaužta iš piršto. Rašyk tai, kuo giliai tiki, tai, ką jauti kaip marškinius ant savo kūno. Antra vertus, negalima būti per daug prikaustytam prie faktų ir savo biografijos. Esi prastas rašytojas, jeigu nesugebi perprasti bet kurios moters, patraukusios tavo dėmesį, psichologijos ir pabūti ja. Jei esi geras, rašydamas turi sugebėti suprasti ir būti blogu žmogumi“, – dėstė M.Zingeris.
Ant romano viršelio atsiradęs saksofonas, anot autoriaus, itin svarbus knygos motyvas – instrumentas, kuris būdavo konfiskuojamas revoliucinės Kubos klubuose, nes simbolizavo liberalų gyvenimą, M.Zingerio įsitikinimu, pasakoja visą XX a. istoriją.
Mane veikia amerikietiškojo realizmo mokykla, kuri sako nevaizduoti to, ko nesi pažinęs arba patyręs, kad nebūtų trečias vanduo nuo kisieliaus, kad nebūtų kažkas išlaužta iš piršto. Rašyk tai, kuo giliai tiki, tai, ką jauti kaip marškinius ant savo kūno, – teigė autorius.
„Galbūt kažkur manyje yra užkoduotas pasakojimas, kuris klasikoje vadinamas „juokas pro ašaras“. Humoras yra ta automobilio pagalvė, kuri iššoka, esant katastrofai – man žmogus be juoko gyslos yra ligonis. O saksofonas duoda visai kitokią pasakojimo manierą. <…> Nemėgstu klausytis muzikos, kai rašau, bijau, kad apniks netikra nuotaika, bet man buvo reikšmingos kai kurios saksofono melodijos, kurių pakartotinai klausydavausi, kai norėjau pavaizduoti tam tikras scenas šioje knygoje. Saksofonas taip pat „uždavė“ stilių: suteikė tam tikro žaismingumo, bet kartu ir lyrikos“, – pasakojo M.Zingeris, pridurdamas, jog saksofonas yra svarbus ir kai kurių personažų linijoms.
Knygos viršelyje saksofonas apsnigtas, užkimštas sniegu. „Sniegas – režimo metafora, įklimpimas kažin kur. Užsnigtos, suledėjusios imperijos įvaizdis. Diskomforto, kai visą laiką reikia kažkur šildytis“, – sakė autorius.
