„13 protu nesuvokiamų dalykų“ – intriguojanti ir provokuojanti knyga. Michaelo Brookso interesų ratas neapsiriboja fizika ar tiksliaisiais mokslais. Be tokių problemų, kaip tamsioji visatos materija ir tamsioji energija, nežemiškųjų civilizacijų ar šaltosios branduolių sintezės galimybė, autorių domina ir visiškai kitokiose srityse kylantys klausimai – kas yra gyvybė ir kam reikalinga mirtis, kuo nelytinis dauginimasis pranašesnis už lytinį, kaip veikia placebas ir homeopatija.
Sudėtingiausius dalykus M. Brooksas aiškina paprastai, todėl šioje lengvai skaitomoje knygoje net ir mažai su moksliniais tyrimais susijęs skaitytojas ras iki tol nežinotų faktų ir geriau supras, kas jaudina šių dienų mokslininkus.
Knygos „13 protu nesuvokiamų dalykų: mūsų laikų mokslo paslaptys“ išėjimo proga jos autorių kalbino Britų Tarybos radijo žurnalistas Nicolas Jacksonas.
– Kada žmonės ėmė kelti klausimą, iš kur atsirado visata?
– Tai išties įdomus fenomenas. Dabar mes manome, kad visata turėjo pradžią, nors iš tikrųjų tai palyginti nauja idėja. Ją trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje iškėlė belgų kunigas Georges‘as Lemaître’as, iki tol niekas apie tai nesusimąstydavo. Jam tiesiog atėjo į galvą mintis, kad turėtų būti atskaitos taškas – diena, kai nebuvo „vakar“, – ir jis nusprendė, kad kadaise būta savotiško ugnies lietaus ir visata susiformavo po to, ką jis vadino pirminio atomo sprogimas.
Šią idėją Lemaître’as paskelbė trečiojo dešimtmečio pabaigoje. 1933 metais apie ją išgirdęs A. Einsteinas pasakė: „Tai pati nuostabiausia idėja, kokią esu girdėjęs.“ Tuo metu astronomas Edwinas Hubble’as rinko duomenis, patvirtinančius, kad mus supančios galaktikos dideliu greičiu tolsta nuo mūsų. Jei galėtume atsukti laiką atgal, pamatytume, kad visos galaktikos tam tikru metu buvo „kartu“, tai įprasta laikyti visatos pradžia.
Dabar ši idėja mums atrodo savaime suprantama, bet iš tikrųjų iki septintojo dešimtmečio į ją nebuvo žiūrima rimtai. Galima sakyti, ji buvo įšaldyta beveik 30 metų, vyko įvairiausios diskusijos – buvo svarstoma, ar visata egzistavo visada. Apie jos atsiradimą nebuvo įmanoma nieko tiksliai pasakyti, kol buvo atrasta kosminė elektromagnetinė foninė spinduliuotė, kuri – ne kas kita kaip Didžiojo Sprogimo aidas, ir būtent šis atradimas įrodė, kad būta tam tikro kosminio sprogimo, kaip ir spėjo G. Lemaître’as. Tada buvo atsisakyta minties, kad visata yra statiška ir kad ji egzistavo visada. Tapo akivaizdu, kad turėjo būti visa ko pradžia.
– Visatos atsiradimo idėjai priešinasi kai kurios religinės sektos – panašiai kaip kadaise buvo priešintasi Darwino evoliucijos teorijai.
– Svarbu suprasti, kad mokslininkai tikrai nesistengia specialiai pakirsti tikinčiųjų tikėjimo ir paneigti religinių tiesų. Jie tiesiog tyrinėja kosmosą ir randa vis daugiau įrodymų, patvirtinančių vieną ar kitą teoriją. Kiekvienas atradimas pataiso mūsų idėjas – pavyzdžiui, Galilėjaus įrodymai privertė persvarstyti idėją, kad Žemė yra visatos centras. Remdamiesi įrodymais, turėjome pakeisti iki tol gyvavusį požiūrį ir patikėti, kad mūsų sistemos centras yra Saulė, o Žemė sukasi aplink ją.
Dabar taip pat priešiškai reaguojama į visatos kilmės idėją – ypač JAV, kur žmonės nori tikėti tik tuo, ką jiems sako religinės tiesos, arba tuo, kuo jiems liepia tikėti religiniai lyderiai. O mokslas iš tikrųjų nelinkęs garbinti religinių tiesų, daugeliu atvejų mokslas tiesiog sako: „Turime įrodymų, kad yra taip ir taip, ir tai patvirtina mūsų eksperimentai“, arba „tai mums atskleidė fosilijų tyrimai“. Tikrai nemanau, kad taip bandoma tyčia kurti problemas, kėsintis į religinių bendruomenių privilegijas ir visa kita. Tiesiog istoriškai susiklostė, kad yra sričių, kur mokslas nuolat mina religijai ant nuospaudų, tačiau tai nėra puolimas dėl akių, tikintieji ir jų religiniai lyderiai anksčiau ar vėliau turi prisitaikyti prie naujų mokslo atradimų. Mano nuomone, taip bus visada.
– Akivaizdu, kad per pastarąjį šimtmetį padaugėjo atradimų – mokslas, galima sakyti, įgijo pagreitį. Kaip manote, ar žmonijai liko dar daug ką atrasti?
– Iš tikrųjų mokslas dar labai jaunas. Turiu galvoje, kad mūsų moksliniai atradimai prasidėjo vos prieš 400 metų, o kosmologija atskleidė, kad visatos istorija siekia 13,7 milijardų metų. Mes suprantame, kad iš tikrųjų žinome labai mažai, ir nustatėme, kad 96 proc. visatos tebėra už mūsų suvokimo ribų: – 72 proc. sudaro tamsioji energija, paslaptinga jėga, atsakinga už visatos plėtimąsi, o 24 proc. – tamsioji materija, medžiaga, kuri mūsų žiniomis turi egzistuoti, ar bent jau manome, kad taip turėtų būti, nes tai rodo mūsų skaičiavimai. Vadinasi, turime išsiaiškinti, kas tai, ir ją surasti. Tiesą sakant, tai darome jau beveik 40 metų, bet iki šiol neradome jokių užuominų, nei kas tai galėtų būti, nei kokios dalelytės ją sudaro.
Mokslas dar neturi kuo didžiuotis. Bet nuostabiausia, kad kiekvienas mūsų padarytas atradimas iškelia dar bent dešimt klausimų, į kuriuos neturime atsakymo
Todėl galima sakyti, kad mokslas dar neturi kuo didžiuotis. Bet nuostabiausia, kad kiekvienas mūsų padarytas atradimas iškelia dar bent dešimt klausimų, į kuriuos neturime atsakymo. Atrodo, kad moksliniai tyrimai neturi pabaigos, nes kiekvienas atsakymas skatina dar didesnį smalsumą ir kelia dar daugiau klausimų – ir manau, tai viena žaviausių mokslo savybių.
– Jūs stengiatės priartinti mokslą prie paprastų žmonių ir padaryti jį suprantamesnį. Dauguma žmonių mokslą vertina kaip visišką priešingybę menui. Juk didis menas nereikalauja ypatingų paaiškinimų. Kaip manote, kodėl vyrauja tokia nuomonė?
– Manau, mokslas susiduria su problemomis, nes kai kurios nagrinėjamos teorijos yra pernelyg abstrakčios ir sudėtingos, kad jas suvoktume. Į paveikslą galima žiūrėti ir vertinti jį nieko nežinant apie autorių, apie priežastis, kodėl jį nutapė ir ką norėjo tuo pasakyti. Mes tiesiog jaučiame – tai estetiška, gražu. O mokslo grožis slypi sudėtingose lygtyse ir sudėtinguose klausimuose – tokiuose, kaip visatos atsiradimas.
Todėl mokslininkai ir imasi užduoties – paaiškinti, ką jie atrado. Patikėkit, jie tai daro labai entuziastingai. Tai ypatingas jausmas, kai išsiaiškini, kaip atsirado visata ir kas joje vyksta, ir gali apie tai papasakoti kitiems. Pamatyti, kaip nušvinta žmonių veidai – jiems didžiausias atlygis.
Kai kuriuos menus, o jei konkrečiau – tapybą ir literatūrą, žmonės gali suprasti patys, pasirinkdami, kokiu lygmeniu jie nori jį vertinti. Šiems menams nereikia ypatingo propagavimo ar tarpininkavimo, nereikia daugybės paaiškinimų ir aktyvaus komunikavimo, o štai mokslas išties yra sunkokai suvokiamas – kol kas nors apsiima nutiesti tiltą tarp mokslininkų bendruomenės ir visuomenės.
– Kodėl Jūs pasirinkote mokslą?
– Mokslas – geriausias mūsų turimas būdas suprasti pasaulį. Žinoma, jis nėra tobulas, jam netgi labai toli iki tobulumo, bet mokslo dėka įvyko milžiniškų pokyčių: pasaulis tapo daug geresnė vieta gyventi. Jei norite įsitikinti, kad mokslas išties yra gėris, pažvelkit, ko pasiekta vakcinavimo srityje.
– Kodėl nusprendėte parašyti būtent tokią knygą?
– Tai buvo puiki galimybė prisėsti ir apmąstyti, kas iš tikrųjų svarbu: kodėl fizikai daro tai, ką daro, į kokius klausimus jie bando atsakyti ir ką mes iki šiol sužinojome. Atrodo, kad per tuos šimtmečius sužinojame labai daug. Man labai patiko idėja, kad didieji klausimai gali būti supaprastinti iki klausimų, kokius mums užduoda vaikai, ir remiantis mano paties patirtimi – jie tikrai juos užduoda.
 |
| Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./„13 protu nesuvokiamų dalykų“ |
– Ką darysite dabar, kai jau parašėte „13 protu nesuvokiamų dalykų“?
– Šiuo metu rašau knygą, kurios darbinis pavadinimas – „Standing on the shoulders of anarchists“. Joje atskleisiu, kaip iš tikrųjų veikia mokslas. Žmonės galvoja, kad mokslininkai yra racionalūs, mąsto logiškai, į viską reaguoja šaltakraujiškai ir nuolat daro pažangą kurioje nors srityje, o kolegų darbus vertina objektyviai, organizuotai ir nuosekliai. Realybė yra visiškai kitokia. Ši knyga atskleis intrigas, labai abejotino elgesio akimirkas, nematomą atradimų pusę – tai yra itin ekscentriškus įkvėpimo paieškos būdus – tokius kaip sapnai, narkotikai, haliucinacijos. Kitaip tariant, išvysite asmenybės triumfą prieš, atrodytų, nepaneigiamus įrodymus. Ir visa tai slepiasi už atradimų, pelniusių Nobelio premiją... Tam tikra prasme, knyga nušvies pašėlusią mokslo pusę – patikėkit, mokslas gali būti koks tik nori, bet ne nuobodus.
– Kas šiuo metu Jus labiausiai domina ir jaudina?
– Daugybė dalykų! Nuostabu matyti veikiantį Didįjį hadronų greitintuvą ir aš nekantriai laukiu rezultatų – noriu sužinoti, kas iš to išeis. Mane nuolat jaudina kokia nors problema. Kone kiekvieną savaitę mokslas pateikia naujų atradimų arba paaiškėja netikėti tyrimų rezultatai, priverčiantys stabtelėti ir suabejoti viskuo, kuo tikėjai aną savaitę.
