Pirmiausia teiraujuosi Nariaus apie knygos „Yura yura“ pavadinimą.
„Japonų kalba yura yura yra onomatopėja, reiškianti svyruoti, linguoti, – pasakoja Narius. – Taip pat vadinama išgėrusio žmogaus eisena. Knygos dizaineris Jurgis Griškevičius, lankydamasis Japonijoje, man netgi atsiuntė nuotrauką su sidro gamintojo ženklu „Yura yura“. Neseniai Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, o anksčiau ir M.K.Čiurlionio muziejuje, eksponuota japonų fotografo Kodo Chijiivos paroda „Jūra – Yura“. Šis lietuvių ir japonų kalbos sutapimas ten irgi išnaudotas.
-
Patricija Gudeikaitė: „Niekada neturėtume menkinti kito žmogaus kančios“
-
Darius Žiūra: „Man kūryboje prioritetas visada buvo ne talentas, o turėjimas ką pasakyti“
-
Rimas Užgiris: „Džiaugiuosi, kad radau tai, kas man būtina“
-
Jurgita Jasponytė: „Patikėti, kad mane pasaulis priims tokią, kokia esu, užtruko“
Patį terminą pirmą kartą išgirdau būdamas Japonijoje, Šikoku saloje. Tada gyvenau pas vietinę šeimą – Yoko ir Hiroshi. Kalbėjomės apie mano pirmąją knygą „Toliau nei vandenynas“. Šį pavadinimą esu pasiskolinęs iš japonų poeto Shuntarō Tanikawos eilėraščio „Tolima vieta“, kuris baigiasi taip: „<…>Bet aš žinau nueisiąs toliau nei vandenynas.“ Jūra japoniškai yra umi. Tad veikiausiai reikėjo versti jūra, tačiau maniškiame kontekste tuo metu reikėjo vandenyno. Iš pokalbio paaiškėjo, kad japonai ir jūrą, ir vandenyną įvardija taip pat.
Tačiau jūros atitikmenį savo kalboje, pasirodo, jie irgi turi – yura yura. Supratau, kad šis terminas leidžia apibūdinti ne tik mano, kaip piligrimo, kuris nebegali grįžti į namus, patirtį, bet ir tą procesą, kuriuo užsiimu, t.y. ėjimą.“
Paklaustas apie negalėjimą grįžti namo Narius prisimena: „2020 m., beprasidedant koronaviruso bangai išvykau į Japoniją norėdamas pereiti 88 šventyklų keliu Šikoku saloje. Taip sutapo, kad išvykau kovo pradžioje, o netrukus viskas užsidarė, buvo sustabdytos kelionės, tad turėjau tris mėnesius praleisti šioje šalyje. Iš pirmo žvilgsnio, būtų galima pasakyti, kad užstrigau, tačiau tas užstrigimas virto šiuo tuo daugiau – knyga.“
Knygos komunikacijoje dažnai vartojamas travelogo terminas. Autorius pasakoja apie savo santykį su juo: „Travelogas yra gana negatyviai suvokiamas. Aš nebijau šio termino. Jis labai modernus. Susiformavęs XX a. pradžioje ir nurodantis keliones aprašančius tekstus, tačiau taip pat jis pateko į kiną bei visur, kur apmąstomas pats kelionės fenomenas. Išsiskiria labai skirtingos strategijos, kaip kuriami travelogai.
Galima tai daryti labai konvencionaliai, galima labai išsiplėsti, galima laužyti visus standartus. Ėmęsis rašyti nusprendžiau savęs nevaržyti. Ir jeigu jausiu, kad skyrių sudarys tik dvi pastraipos, tai taip ir bus. Man travelogas yra būdas kūrybingai reflektuoti tam tikras patirtis, kurios įvyko vienos ar kitos kelionės metu. Be abejo, visos kelionės labai skirtingos. Vienos gali būti įsispraudusios kažkur giliai į mūsų savastį, o kitos tik kažkur fragmentiškai sušmėžavusios, trumpesnės, nereikalaujančios gilesnio apmąstymo. Tačiau knyga tiesiog reikalavo būti parašyta.
Neslepiu: ši kelionė buvo turbūt viena svarbiausių mano gyvenime. Ir norisi apmąstyti, kodėl ji man tokia svarbi. Nepriimti visko kaip duotybės. Ir travelogo žanras leidžia tą daryti. Tada lieka klausimas, kaip tą darysi. Ar tiesiog imsi ir nuo pradžios iki pabaigos papasakosi, ar visgi bandysi vidinę to struktūrą taip sudėlioti, kad ji būtų ne visai linijinė, o atlieptų tam tikrą poetinę sąmonę. Toks ir buvo mano tikslas.“
Rašytojas atvirauja ir apie savo kelionių tikslus: „Keliaudamas renkuosi ne aprėpti kuo daugiau, o susipažinti su kavos pardavėju. Mes žinome: visas šiuolaikinis turizmas paremtas tuo, kad atvažiavai, pasižymėjai vieną turistinį objektą, kurį jau matei laidose ar kitų keliautojų instagramo paskyrose ir važiuoji kažkur kitur.
Bet jeigu atvažiavęs stengiesi įžvelgti, kokiomis trajektorijomis juda vietiniai, tai gali išgirsti jų istorijas, būdingas būtent tai vietai. Ir man tai daug įdomiau. Tai nereiškia, kad vykstu kaip antropologas, kiekvieną sykį užsirašinėju ir iš to stengiuosi sukurti paskaitomą travelogą. Tikrai ne.
Man patinka išvykti, kad šiek tiek atitrūkčiau nuo darbų ir galėčiau atsiverti tam pasauliui, kuris man nepažįstamas. Keliaudamas stengiuosi patirti nuostabos jausmą.“
Pasak Nariaus, keliaudamas į Japoniją tikrai neplanavo apie tai rašyti knygos: „Į Šikoku vykau visų pirma su intencija, kad nieko nerašysiu, nieko nežymėsiu, o tiesiog eisiu, nes pasiilgau ėjimo proceso. Ir tokiu būdu galbūt kažkiek apsivalysiu sąmonę, nusikratysiu apkerpėjimų sieloje ir atsinaujinęs grįšiu į savo kasdienybę.
Bet išėjo taip, kaip išėjo, – praėjus keleriems metams po grįžimo šis kelias vėl ėmė prašytis nueinamas. Kadangi dar sykį nevykau į Japoniją, pamaniau, kodėl gi man nenuėjus šios knygos. Jos rašymas taip pat buvo tam tikra keliavimo forma. Šį kartą būnant vienoje vietoje, kaime. Lietuvos vienkiemyje vėl ėjau Šikoku salos šventyklų kelią. Ši patirtis buvo nepaprasta, nes nenutuokiau, kur nueisiu.
Logiškai žinojau, kad yra 88 šventyklos ir reikia pradėti ties pirmąja, o baigti ties 88-ąja, o kaip tai padarysiu, neturėjau žalio supratimo, ir patyriau savotišką iššūkį. Antroji mano knyga daugeliu aspektų yra nesukontroliuota, kitaip negu pirmoji, kurioje matematiškai braižiau visas interpretacijos galimybes. Dabar rašant man tiesiog buvo duota prisiliesti prie to, prie ko kitaip nebūčiau galėjęs prisiliesti.“
Viso pokalbio „Kai keliauju, renkuosi ne aprėpti kuo daugiau, o susipažinti su kavos pardavėju“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su rašytoju, kino kritiku, humanitarinių mokslų daktaru Nariumi Kairiu kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
