Nuo 1972 iki 1977 metų aš kiekvienais metais savaitei ar dešimčiai dienų keliaudavau į Prahą susitikti su rašytojais, žurnalistais, istorikais, profesoriais, kuriuos persekiojo sovietų palaikomas čekų totalitarinis režimas.
Beveik visą laiką, kai aš ten būdavau, mane sekdavo persirengę pareigūnai, mano viešbučio kambaryje buvo blakių, o telefono pasiklausoma. Tačiau tik 1977 metais, šeštaisiais mano viešnagės metais, tuo metu, kai išėjau iš meno muziejaus, kuriame lankiausi, norėdamas pamatyti absurdišką sovietų socialinio realizmo tapybos darbų parodą, buvau sulaikytas policijos. Vadovaudamasis gautais patarimais, iš karto po to išvažiavau iš šalies.
Nors aš ir toliau bendravau laiškais – kartais užkoduotais – su kai kuriais disidentų rašytojais, su kuriais susibičiuliavau Prahoje, nebegalėjau gauti vizos sugrįžti į Čekoslovakiją 12 metų – iki pat 1989-ųjų. Tais metais komunistai buvo išvyti ir į valdžią atėjo Vaclavo Havelo demokratinė vyriausybė – visiškai teisėtai, su milžiniška čekų žmonių parama.
Didžiąją dalį laiko Prahoje praleidau su rašytoju Ivanu Klima ir jo žmona psichoterapeute Helena. Ivanas ir Helena kalbėjo angliškai ir kartu su kitais žmonėmis, tarp kurių buvo rašytojai Ludvikas Vaculikas, Milanas Kundera, poetas Miroslavas Holubas, literatūros profesorius Zdenekas Stribrny, vertėja Rita Budinova-Mlynarovam, kurią V.Havelas vėliau paskyrė pirmąja ambasadore JAV, rašytojas Karelis Sidonas, kuris po Aksominės revoliucijos tapo vyriausiuoju Prahos, o vėliau ir visos Čekijos Respublikos rabinu, suteikė man išsamias žinias apie režimą Čekoslovakijoje.
Ivanas vesdavosi mane į vietas, kur jis bei jo kolegos, netekę bet kokių teisių, viską reguliuojančio režimo būdavo paskiriami dirbti juodus darbus. Pašalinus iš Rašytojų sąjungos jiems būdavo draudžiama spausdinti tekstus, mokyti, keliauti, vairuoti automobilį ar užsidirbti pragyvenimui taip, kaip jie norėjo patys. Be to, jų vaikams, mąstančios tautos dalies vaikams, buvo draudžiama stoti į aukštąsias mokyklas.
Kai kurie žmonės, su kuriais aš susitikau ir kalbėjausi, gatvių kioskuose pardavinėjo cigaretes, kai kurie dirbo vandens valymo stotyse, kai kurie dviračiais išvežiodavo bandeles į kepyklas, dar kiti plovė langus ar dirbo sargo padėjėju kokiame nors nuošaliame Prahos muziejuje. Kaip aš supratau, šie žmonės buvo tautos inteligentijos pažiba.
Visa tai vyko ir iki šiol vyksta totalitarinėse sistemose. Kiekviena diena sukelia naują širdies skausmą, naują sukrėtimą, smukdo į vis didesnį bejėgiškumą. Visuomenėje, kuri ir taip jau supančiota ir su užkimšta gerkle, vis labiau mažinamos laisvės ir galimybės nevaržomai reikšti mintis.
Įprastiniai degradavimo ratai: nuolatos trinamas žmogaus identitetas, slopinamos žmogaus galios, naikinamas žmogaus saugumas ir noras atkurti dvasinę pusiausvyrą ir ramybę, kai aplink tvyro nuolatinė nežinia. Nenuspėjamumas tampa nauja norma, o begalinis nerimas – kankinančiu aplinkos poveikio rezultatu.
Ir pyktis. Maniakiškas supančiotos būtybės siautėjimas. Bergždžias įsiūtis, kuris suniokoja tave patį. Taip pat tavo antrąją pusę ir vaikus, despotizmas, kurio dozę išgeri kartu su rytine kava. Pykčio mokestis.
Totalitarizmas yra negailestingas, žalojantis mechanizmas, paleidžiantis į išorę viską, kas blogiausia, ir galiausiai visko tiesiog tampa per daug, kad galėtum tai ištverti.
Vienas linksmas anekdotas iš nelinksmų laikų, ir aš baigsiu kalbą.
Kitą vakarą po to, kai mane sulaikė policija ir aš priėmiau protingą sprendimą paskubomis išvykti iš Prahos namo, Ivaną prie namų sulaikė policija ir, jau ne pirmą kartą, išvežė kelioms valandoms apklausti. Tik šįsyk jie visą naktį negąsdino jo kalbomis apie slaptus maištingus jo ir žmonos Helenos bei rūpesčius keliančių disidentų ir totalitarinės ramybės drumstėjų būrio darbus. Šįkart, tai Ivanui buvo įdomi naujovė, jie klausinėjo apie mano kasmetinius vizitus į Prahą. Kaip vėliau man laiške rašė Ivanas, kai visą naktį trukusios kankinančios inkvizicijos metu buvo bandoma išsiaiškinti, kodėl aš kiekvieną pavasarį atvykstu į miestą, jis turėjo vieną vienintelį atsakymą.
„Ar jūs skaitėte jo knygas?“ – Ivanas paklausė policininkų.
Kaip ir tikėjosi, šie nesuprato, kas čia per klausimas, tačiau Ivanas greitai apšvietė juos.
„Jis čia atvyksta dėl merginų“, – pasakė Ivanas.
