„Trečias tomas“ užbaigia trilogiją, pradėtą knygomis „Kitas pasaulis“ (2005) ir „Privati teritorija“ (2009). Pasak renginį vedusios literatūrologės Virginijos Cibarauskės, visas šias knygas rekomenduotina skaityti chronologine tvarka, nes jose esantys tekstai sudaro atskirą pasaulį.
Pradedu tikėti, kad tavęs yra tiek, kiek atsimeni, – sakė R.Rastauskas.
„Kaip viename interviu sakė pats R.Rastauskas, tai yra vieno žmogaus atminties teatras. Atmintis kažkokiu magišku būdu sugeba sujungti skirtinguose laikuose, skirtingose erdvėse vykstančius įvykius, identifikuoti tam tikrus ryšius, sąsajas, nuo reportažo žanro pereiti prie polifoninės, kultūrologinės, poetinės eseistikos“, – apie „Trečią tomą“ kalbėjo V.Cibarauskė.
Ji taip pat priminė, jog nors daugelis mano, kad R.Rastauskas debiutavo poezijos knyga, tikrasis jo debiutas buvo dramos kūrinys: „Dramaturgijos dėmuo, gebėjimas tiksliai fiksuoti charakterius, organizuoti tekstą ir veiksmo vienovę, užminti mįsles ir jų galų galų neišspręsti, R.Rastausko tekstuose yra labai ryškus“.
Paklaustas, koks jo idealus skaitytojas ir kam apskritai jis rašo, R.Rastauskas prisiminė Jerzy Grotowskio svarstymus apie tai, kam vaidina aktorius – esą jei vaidina sau, neišvengiamai įpuola į narcisizmą, jei žiūrovui – į isteriją. Trečiasis kelias, pasak R.Rastausko, artimesnis jo atveju – tai pasirinkimas vaidinti savo biografijos partneriui: „Žmogui, kuris galbūt ne tiek siejasi su tavo pasaulėžiūra, kiek su pasaulėjauta“.
Tęsdamas šią mintį R.Rastauskas prisiminė ir pastaruoju metu kilusį vajų dėl tautinių kostiumų: „Mano tautinis kostiumas – džinsai. Tą aš galiu deklaruoti. Ir ponui Karbauskiui tai galiu pasakyti: „Nupirkit mano šeimai džinsų“, – juokavo rašytojas.
Turint omeny, kaip nevykusiai erotines scenas aprašinėja kolegos – nėra prastesnių erotinių scenų literatūros pasauly nei lietuvių – pagalvojau, kad gal ir kalba tam priešinasi, - teigė rašytojas.
Savo kūriniuose grįždamas į sovietmetį, R.Rastauskas teigė norintis apie šį laiką pasakoti taip pat, kaip ir apie bet kurį kitą. Tiesa, rašytojo teigimu grįžimas į praeitį tiesiogiai susijęs ir su autoriaus amžiumi: „Pradedu tikėti, kad tavęs yra tiek, kiek atsimeni. <...> Ir rašymas yra noras būti geresniam nei esi gyvenime. Paprastai geriems žmonėms nepavyksta parašyti gerų tekstų“, – teigė R.Rastauskas, pabrėždamas, jog dorovinis komponentas taip pat priklauso atminties kategorijai, nes prisimindamas neleidi praeičiai tapti stingstančia lava.
R.Rastausko tekstuose, pasak jo paties, atvirumo laipsnis dozuotas, nors nuorodų, poteksčių atrasti galima.
„Niekad į tabu zonas nelindau, nors visą laiką kažkoks demonas siūlė pabandyti. Bet turint omeny, kaip nevykusiai erotines scenas aprašinėja kolegos – nėra prastesnių erotinių scenų literatūros pasauly nei lietuvių – pagalvojau, kad gal ir kalba tam priešinasi. Yra kažkoks antsvoris uždėtas ir nieko negali padaryti“, – sakė R.Rastauskas.