„Esu lėtos kultūros gerbėjas. Noriu keliauti laivu, o ne lėktuvu, vaikščioti, matyti lėtai besikeičiantį pasaulį, – praėjusį savaitgalį, viešėdamas Vilniaus knygų mugėje, portalui 15min.lt pasakojo rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas. – Mes taip susirūpinę greičiu, o tai nėra teisinga. Kalbame apie interneto greitį, apie laiką, kurio prireikia filmui atsisiųsti, kaip greitai galima nukeliauti į Niujorką. Tai juokinga. Lyg koks greitas maistas. Manau, netrukus suprasime, kad tai buvo klaida. Kam bandome išlošti laiko, ką su juo veiksime?“
Noras nustoti beatodairiškai lėkti per gyvenimą buvo viena iš priežasčių, paskatinusių T.Shah su žmona inde Rachana ir dukra bei ką tik gimusiu sūnumi kraustytis iš Londono. Afganistaniečių ir indų parsių kraujo turintis, bet Didžiojoje Britanijoje gimęs bei augęs rašytojas pasirinko Maroką.
„Buvo daug priežasčių, o man pati svarbiausia – kad mano maži vaikai turėtų vaikystę, spalvingą kultūrine prasme, ne pilką ir nuobodžią, bet įkvėptą magijos. (…) Tai buvo lyg šuolis į gilų baseiną“, – pasakojo svečias.
Pasaulis pavirto į didžiulį kaimą. Štai vos pora dienų anksčiau rašytojas buvo Delyje, o panorėjęs gali greitai atsidurti Timbuktu (taip vadinasi lietuviškai ką tik išleista jo knyga). Viskas juda, kaip niekada anksčiau, lyg būtų nuspaustas greito persukimo mygtukas. Iki atsirandant traukiniams daugelis vargiai buvo nukeliavę toliau nei šimtą mylių nuo namų. Net kelionė iš Londono iki Edinburgo buvo didelė ekspedicija.
„Buvau priimtas į prestižinį Keliautojų klubą, įkurtą 1819 m. Jo statute parašyta: keliautoju gali vadintis tas, kuris yra nukeliavęs daugiau nei 30 mylių nuo Londono. Anuomet kai kas tiek gal nebuvo nukeliavęs per visą gyvenimą, o dabar tokį atstumą važiuoji, kad papietautum, – stebėjosi autorius. – Per pastaruosius 10 metų internetas pakeitė tiek daug dalykų. Žmones kaip aš tai glumina. Galiu išsiųsti elektroninį laišką ir po akimirkos jį gaus ir sėdintis šalia, ir gyvenantis Kalifornijoje. Mano vaikams tai yra normalu, jie nesupranta, kaip galėdavome rašyti popierinius laiškus, ir, radę pluoštus laiškų, juokiasi iš manęs. Jie galvoja, kad tai kvaila. Dukros neseniai paklausiau: ar gali įsivaizduoti gyvenimą be interneto? Baba, nustebo, kaip mokydavotės, jei ko nors nerasdavote „Google“? Paskaitydavome enciklopedijoje, paaiškinau.“
Anot T.Shah, šie pokyčiai ir geri, ir blogi. Šių dienų pasaulis jį stebina – mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai nei keliavo tiek, kiek mes, nei susidūrė su tiek įvairių kultūrų, o mes esame tiesiog bombarduojami skirtingų kultūrų fragmentais.
Žinoma, jį džiugina, kad, pavyzdžiui, net Vilniuje gali gauti sušių kone ant kiekvieno kampo. „Jei, kai buvau vaikas, kas būtų pasakę, kad mėgsiu žalią žuvį su jūrų dumbliais, būčiau apšaukęs: kvailas idiote! Bet dabar sušius dievinu. Pagalvokite, kokie buvote prieš gerus du dešimtmečius. Todėl mane taip žavi Lietuva. Sovietų uždanga nukrito ir jauna karta pateko į pasaulį, visai skirtingą nei tėvų. Šie buvo varžomi, negalėjo galvoti, ką norėjo, keliauti, kur norėjo, buvo sakoma, ką daryti.
Dabar turite viską – laisvę. Tik kai esi patyręs nelaisvę, supranti, kas tai yra. Prieš keletą metų buvau su filmavimo grupe suimtas Pakistane, todėl labai vertinu laisvę. Nervinu savo šeimą, restorane sakydamas: pažiūrėkite, kaip viskas aplink puiku! Prisimenu kamerą, kurioje praleidau 16 dienų Pakistane. Kasnakt, eidamas miegoti, svarstydavau, kas dar be manęs yra šalia. Nebuvo jokių baldų, tik betoninės grindys, ant sienų – sudžiūvęs kraujas. Tai bus klišė, bet esu nepaprastai dėkingas, kad galiu vilkėti švarius drabužius, esu sveikas, o labiausiai – kad esu laisvas. Pastebėjau, kad lietuviai tai supranta.“
