Skaitytojų mylimas „Kalifo rūmų“ autorius šįkart palieka ramų bei patogų gyvenimą Londone ir leidžiasi į kelionę po Indiją, kad surastų žymiausią šio krašto magą. Autorius suteikia galimybę apčiuopti dalelę šios daugiaveidės šalies filosofijos ir gyvenimo būdo. Čia žmonės geba ryti akmenis ir laikinai apmirti, versti vandenį benzinu ar tiesiog būti dievu puse etato. Girtų dramblių gaujos, kūdikių nuoma ir perukų verslas šventyklose – menka dalis T.Shaho aprašomos Indijos kasdienybės, kurioje gyvenimas visuomet keliauja koja kojon su mirtimi, kur pasaulio variklis – atsitiktinumas.
Šis interviu su rašytoju, vykęs videoformatu, – pokalbis ne tik apie Indiją, bet ir keliones, šiandieninį pasaulį ir kitokį žvilgsnį į kasdienybę.
– Tahirai, džiugu kalbėtis su jumis. Pirmiausia norėčiau paklausti, kokioje vietoje ir kokioje šalyje dabar esate, – jūsų Facebook paskyroje mačiau, kad keliaujate po Peru?
– Šiuo metu kalbu iš Keiptauno Pietų Afrikos Respublikoje, stebuklingai jis yra toje pačioje laiko juostoje kaip ir Lietuva. Taigi man labai patogu kalbėti su jumis. Tik, manau, Keiptaune šiuo metu šiek tiek šilčiau nei Lietuvoje.
– Bet keliavote Peru? Kokiu projektu šiuo metu užsiimate? Ruošiatės naujai knygai?
– Tiesą sakant, nuotraukos, kurias skelbėme mano socialinėse paskyrose, buvo iš ekspedicijos, kurią surengiau prieš kelerius metus. Tai – tarsi tos ekspedicijos metinės. Ieškojau labai labai garsaus, dingusio miesto Peru džiunglėse. Vietiniai vadina tą miestą debesų mišku, nes jis yra labai aukštai virš jūros lygio. Praleidau apie 16 ar 17 savaičių tame debesų miške, džiunglėse, ieškodamas dingusio miesto. Tas dingęs miestas vadinasi Paititi, dar jis vadinamas tigrų karaliaus namais.
Su ekspedicija praleidau daug laiko jo ieškodamas. Ir esu laimingas, kad neradome dingusio miesto, nes, kaip ir daugelyje kitų dalykų mano gyvenime, man kur kas svarbiau pati kelionė, o ne galutinis tikslas. Tai buvo dingusio miesto paieškos, o ne jo radimas. Jei būtume suradę dingusį Paititi miestą, džiunglės būtų iškirstos, atsirastų viešbučiai ir kurortai, o mes niekada nenorėjome, kad taip nutiktų.
– Dabar mes gyvename labai keistais pandemijos laikais. Šie laikai dar keistesni žmonėms, kurie mėgsta daug keliauti. Kaip tai paveikė jūsų keliones? Kaip koronavirusas keičia jūsų nuomonę apie keliones ir, kaip manote, ar sugrįšime prie ankstesnių keliavimo įpročių? Skaičiau daug straipsnių apie šalis, kuriose žmonės, dirbę kelionių sektoriuje, dabar užsiima kita veikla. Pavyzdžiui, grįžta į savo kaimus ir dirba kitus darbus. Ar, jūsų manymu, kelionių sritis visiškai pasikeis per ateinančius metus ar liks tokia pati?
– Tai labai platus ir svarbus klausimas. Yra įvairių aspektų, kuriuos galiu pakomentuoti. Pirma, aš labai daug keliavau prieš koronavirusą. Bet noriu atskirti tokio tipo žmogaus, kaip aš, skirtingas kelionių rūšis. Dažnai mane kviesdavo į susitikimus, būdavau Europoje ir manęs prašydavo sėsti į lėktuvą ir skristi į Honkongą ar Singapūrą. Dabar, kai žvelgiu atgal, manau, kad daugelis mano ir kitų žmonių kelionių buvo nereikalingos ir galbūt būtent dėl tokių kelionių kilo problemų, susijusių su klimato kaita. Manau, kad daug kartų keliavome dėl nereikalingų priežasčių.
Man svarbu keliauti turint teisingų ketinimų. Širdyje esu keliautojas, nes man reikia patirti pasaulį, patinka, kai po kojomis jaučiu žemę ar vandenį. Labai svarbu įvertinti šią galimybę, kokie laimingi esame, kad galime keliauti. Ir kartu reikia įvertinti, kokią atsakomybę ir pareigą turime kaip keliautojai, judantys iš vienos pasaulio dalies į kitą.
Kai paklausėte apie COVID-19, prisiminiau pačią užsidarymo pradžią. Prisimenate praėjusių metų pradžią, buvo gal kovo ar balandžio mėnuo, ir mes visi buvome ištikti šoko. Tai buvo tarsi kelionė be žemėlapių. Nė vienas iš mūsų, laimei, anksčiau nebuvo patekęs į karantiną. Prisimenu, parsisiunčiau programėlę Flightradar24. Visi, kas yra naudojęsi šia programėle, žino, kad paprastai atsidarę ją matome pasaulio žemėlapį, išraižytą lėktuvų piktogramomis. Bet prasidėjus karantinui staiga atrodė, kad pasaulyje nebėra jokių skrydžių. Atrodė, kad pasaulis užsidaro. Mums visiems tai buvo nepaprastas dalykas. Mane, kaip keliautoją, žmogų, kurio gyvenimas taip dažnai bėga lėktuvuose, apėmė siaubas.
Man kelionės esmė – pamatyti bendruomenę ar vietą naujomis akimis, tarsi būtų nuimtas raištis nuo akių.
Ir paskutinis mano pastebėjimas šia tema – tęsiantis COVID-19 ir karantinui, praėjusiais metais, atėjus vasarai, supratau, kad yra įvairių būdų keliauti ir įvairių būdų stebėti. Man kelionės esmė – pamatyti bendruomenę ar vietą naujomis akimis, tarsi būtų nuimtas raištis nuo akių. Karantino pradžioje buvau apsistojęs Anglijoje. Vaikščiodavau po miestą, kuriame tuomet buvau. Tai Anglijos Vakaruose esantis Batas. Jis labai gražus. Stengiausi, kad kiekviena diena būtų naujas nuotykis. Manau, kad tai labai svarbu. Kad ir kas būtume, kad ir kur gyventume, mes turime galimybę kitomis akimis pažvelgti į pažįstamą vietą, net jei tai mūsų namų svetainė ar miegamasis. Galime pažvelgti į tą vietą kitu kampu ir, kad ir kur esame, galime įvertinti ją tokią, kokia ji yra.
– Viename interviu kalbėjote apie laiko tėkmę ir kaip mes kiekvieną dieną skubame. Bėgame ir niekada nesustojame. Žinoma, koronavirusas turi daug tragiškų aspektų, bet galbūt yra ir teigiama pusė – tai, kad reikia šiek tiek sulėtinti tempą ir stebėti pasaulį per atstumą.
– Visiškai sutinku. Jei ir yra kokia nors COVID-19 eros geroji pusė, tai tarsi pauzės mygtukas nuotolinio valdymo pulte. Tai tarsi akimirka, suteikianti mums galimybę sustoti, apsidairyti aplinkui, giliai įkvėpti ir iš naujo įvertinti gyvenimą. Paklausti savęs, ar mums reikia siųsti ir skaityti šimtus elektroninių laiškų per dieną. Ar mums reikia vykti į verslo susitikimus kitoje pasaulio pusėje? Ar mums reikia to spaudimo, gyvenimo, kuriame tiek daug spaudimo? Nemanau, kad mums to reikia.
Noriu pasakyti, kad technologijomis, prie kurių esame taip prisirišę, turėtume naudotis tik vieną, dvi ar tris valandas per dieną. Bet kai pabundu ryte, esu gavęs gal 30 ar 40 elektroninių laiškų ir WhatsApp žinučių, dar Twitter, Facebook, Instagram, – visas šis skaitmeninis triukšmas. Mums reikia to atsisakyti. Tai absurdiška. Supratau, kad kuo daugiau laiškų siunčiu, tuo daugiau jų gaunu atgal. Todėl kartais stengiuosi palaukti ir nesiųsti atsakymo, tikėdamasis, kad elektroninių laiškų srautas išnyks. Bet tai visur paplitęs reiškinys. Su tuo susiduriame visi. Manau, kad vieną dieną mūsų vaikai į šį laiką žvelgs kaip į beprotišką laikotarpį.
Manau, kad vieną dieną mūsų vaikai į šį laiką žvelgs kaip į beprotišką laikotarpį.
– Jei kalbame apie koronavirusą, gyvenimas galbūt šiek tiek sulėtėjo, bet visgi esame labiau priklausomi nuo technologijų nei bet kada anksčiau. O dabar pagaliau pereikime prie jūsų knygos „Mago mokinys“, kuri neseniai išversta į lietuvių kalbą. Ji pasakoja apie Indiją, parašėte ją prieš daug metų. Taigi įdomu, kaip dabar žvelgiate į šią knygą? Kokie jūsų įspūdžiai apie ją ir kaip pasikeitė Indija per visą tą laiką? Aš Indijoje buvau gal penkis kartus ir kiekvieną kartą, kai grįžtu į Indiją, matau, kad ji šiek tiek pasikeitė, bet šalies esmė, atrodo, išliko tokia pati. Globalizacijos akivaizdoje Indija man primena monolitą, kažką labai stabilaus – niekas negali išsklaidyti Indijos dvasios. Kokie jūsų įspūdžiai?
– Jūs labai teisus dėl Indijos. Knygą „Mago mokinys“ parašiau 1997 metais, o 1998 metais ji išleista anglų kalba. Knygoje rašau apie tai, kaip mokiausi to, ką mes vadiname magija, iliuzija ar scenos magija, aš mokiausi pas magą. Vaikystėje mane labai žavėjo magija ir iliuzija, tokie magiški triukai, kokius atlikdavo eskeipalogistas ir iliuzionistas Harris Houdinis. Supratau, kad daugelį triukų, kuriuos trečiame ar ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atliko Harris Houdinis, šiandien Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose būtų sunku atlikti, nes jiems buvo naudojamos cheminės medžiagos, jos buvo maišomos. Tačiau supratau, kad Indijoje ir dabar galima nusipirkti daug tų neįtikėtinai pavojingų cheminių medžiagų. Pavyzdžiui, stirakso balzamas, kuris yra uždraustas, arba fosforas, kurio taip sunku gauti Vakaruose, Indijoje jų galima nusipirkti už gatvės kampo.
Mane Indija labai žavi, pavadinčiau ją žmonijos kultūros didžiuoju laivu.
Mokiausi pas magą Hakymą Firozą Kalkutoje. Jūs visiškai teisus, tai vyko maždaug prieš 25 metus ir Indija pasikeitė daugeliu atžvilgių, bet kartu ji visiškai nepasikeitė. Mane Indija labai žavi, pavadinčiau ją žmonijos kultūros didžiuoju laivu. Mano tėvas, kuris labai gerai pažinojo Indiją, sakydavo, kad vieną dieną visas pasaulis bus toks kaip Indija, nes Indija išbandė visas politines sistemas, visas kultūros sistemas, visas religijas, visus formatus. Man, kaip jaunam rašytojui, patiko rašyti apie Indiją, nes tai buvo tarsi sodriausių spalvų dažų paletė, su kuria galėjau žaisti. Galėjau paimti teptuką ir pasinerti į nepaprastai ryškias spalvas, aprašyti šias scenas. Tam tikra prasme tai nebuvo iššūkis, nes iššūkis – aprašyti tai, kas įprasta, o Indijoje tai, kas turėtų būti įprasta, yra neįprasta. Bent jau man taip atrodo.
Indija pasikeitė, – kaip jūs sakote, technologijos pakeitė Indiją. Prieš 25 metus, o gal net mažiau, buvo labai sunku paskambinti telefonu. Net tokiame mieste kaip Bombėjus, kuris vėliau tapo Mumbajumi, arba Kalkutoje. Dabar kiekvienas turi išmanųjį telefoną. Visą dieną visi siunčia elektroninius laiškus ir žinutes. Maistą jums gali pristatyti trečią valandą ryto. Anksčiau nė vienas iš šių dalykų neegzistavo. Bet nepaisant visų pokyčių, esmė išliko tokia pati. Vakarų žiniasklaida rašydama apie Indiją apsiriboja nesvarbiais dalykus. Jie nekalba apie kultūrą. Jie kalba apie tai, kaip technologijos keičia šią vietą. Man atrodo, kad žurnalistai nesupranta esmės, nes technologijos yra tik fasadas, jos neprasiskverbia pro kultūros paviršių. Kiekvienas, kuriam tenka laimė keliauti po Indiją, pamatys tos kultūros, tos šalies sluoksnius ir patirs jausmą, kad ten nėra neurozės. Visi žino, kas jie yra. Jie neatiduoda senų žmonių į globos namus. Dauguma žmonių grįžta namo pietauti. Tai smulkmenos, bet labai svarbios. Jos padeda visuomenei nenukrypti nuo esmės.
Jie neatiduoda senų žmonių į globos namus. Dauguma žmonių grįžta namo pietauti. Tai smulkmenos, bet labai svarbios. Jos padeda visuomenei nenukrypti nuo esmės.
– Knygoje „Mago mokinys“ pasakojate, kaip mokotės magijos triukų Indijoje. Magija išties labai svarbi Indijoje, užima ypatingą vietą. Ji buvo svarbi prieš 20 metų, ji buvo svarbi prieš 100 metų, manau, kad magija indų gyvenimo centre ir dabar. Kodėl taip yra? Ką tai pasako apie Indijos visuomenę?
– Labai geras klausimas, bet, kad atsakyčiau į jį, siūlau pažvelgti į Vakarų visuomenę. Pavyzdžiui, kino industrija, Holivudas. Man Holivudas yra stebuklingas reiškinys. Jis pritaikytas tai pačiai mūsų smegenų daliai, kuri nori matyti burtininką, ištraukiantį triušį iš skrybėlės. „Marvel“ kompanijos filmai, pavyzdžiui, „Supermenas“ ar „Kapitonė Marvel“, – man šie filmai prilygsta mago stebėjimui Kalkutos gatvėje, mago, kuris ryja kardą arba guli ant vinių lovos. Nežinau, kodėl, kaip ar kas, bet kažkas yra būdinga visiems žmonėms – kažkokia mūsų smegenų dalis, kuriai reikia šių stimuliacijų. O gyvūnai, kaip čia, mūsų pokalbio metu, šalia esantis mano draugo labradoras Džekas, to neturi. Jiems nereikia tokios stimuliacijos.
Į rašymą žvelgiu kaip į magiją. Man nereikia sakyti, kad tai nėra tikra.
Liūdna, nes Vakaruose žmonės visada nori žinoti, ar tai tikra, ar ne. Ar tai yra faktas, ar fikcija. Ant daugumos knygų nugarėlių Anglijoje ar kitur užrašoma – grožinė arba negrožinė literatūra. Nenoriu vartoti sąvokos primityvios kultūros, jos nėra primityvios, tradicinėse kultūrose nėra skirties tarp faktų ir fantazijos. Būtent dėl šios priežasties, kai leidau savo darbų antologiją ir įvairius rinkinius, man labai patiko kartu sudėti grožinę ir negrožinę literatūrą. Į rašymą žvelgiu kaip į magiją. Man nereikia sakyti, kad tai nėra tikra. Štai ištraukiu triušį iš skrybėlės, bet nesijaudinkite, tai tikra, tai nėra tikra magija. Vakaruose mes praradome šį romantišką santykį su magija, santykį, kurį turėjo mūsų protėviai ir kuris vis dar gyvas Afrikoje, Indijoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje.
– Kalbate apie fantaziją ir faktus, manau, kad daugelis žmonių, perskaitę jūsų knygą, sakys: ar taip iš tikrųjų buvo? Ar tai egzistavo? Ką jūs išgalvojote? Ar dažnai sulaukiate tokių klausimų?
– Tai labai įdomu. Dabar ši knyga išversta į 30 ar net daugiau pasaulio kalbų. Skaitytojai man rašė iš visų šalių, kur knyga pasirodė, ir klausinėdavo, ar aš visa tai išgalvojau. Ir aš jiems atsakydavau, kad ne, didžioji dalis, ką rašau, yra visiškai tikra. Priešingai, daug dalykų sušvelninau, nutylėjau, nes maniau, kad tai atrodys neįtikėtina. Bet vienintelė šalis, iš kurios niekada negavau laiškų su klausimu, ar ši knyga tikra, buvo Indija. Indijoje ši knyga tapo bestseleriu. Niekas, nė vienas žmogus iš Indijos manęs neklausė, ar tai tiesa. Nes visi žino, kad Indijoje neįtikėtina yra tikėtina, o nepaprasta – įprasta. Taip jau yra.
Niekas, nė vienas žmogus iš Indijos manęs neklausė, ar tai tiesa. Nes visi žino, kad Indijoje neįtikėtina yra tikėtina, o nepaprasta – įprasta. Taip jau yra.
– Daugelis žmonių, perskaitę šią knygą, pasakys, kad mokytis magijos visai nėra smagu, tai sunkus darbas, pavyzdžiui, gulėti ant vinių.
– Pastebėjau, kad Europoje visada egzistuoja saugus lizdas, galimybė pakilti, jei nukrentame, būti pamaitintam, gauti vaistų ar kitą reikalingą pagalbą. Tuo tarpu Indijoje nėra tokių aiškių struktūrų ir ribų. Nekritikuoju Europos, bet visgi pastebėjau, kad šiomis dienomis Europoje žmonės gyvena labai siaurai suprantamą gyvenimą.
Mūsų protėviai galėjo miegoti kapinėse, taip pat valgyti sriubą virtuvėje, o dabar mes gyvename labai ribotą gyvenimą, kuriame esame įpratę dėvėti švarius drabužius, esame įpratę nešioti akinius, jei prastai matome ir esame vidutinio amžiaus kaip kad aš, esame įpratę turėti maisto skrandyje ir batus ant kojų. Tačiau tokioje vietoje kaip Indija, kur tiek daug sluoksnių, tiek daug lygmenų, yra tiek daug galimybių ir tiek daug problemų. Žinau tai, nes patyriau tai savo kailiu. Labai norėčiau, kad kiekvienas žmogus gyvenime turėtų galimybę patirti ką nors neįprasto, nesvarbu, ar tai būtų gera, ar bloga. Tai labai svarbu, nes taip mes atsibundame ir galime pamatyti savo gyvenimą kitomis akimis.
– Šių magiškų dalykų mokėtės iš mago Indijoje. Ar tuomet jau ketinote parašyti ir išleisti knygą? Ar jis vėliau perskaitė knygą?
– Magas, pas kurį mokiausi, buvo Hakymas Firozas, jis jau miręs. Niekada neketinau rašyti knygos „Mago mokinys“, nes išvykau į Indiją mokytis magijos. Nevažiavau ten rašyti knygos. Taigi niekada nesakiau Hakymui Firozui, kad rašau knygą, kol jos neparašiau. Kai knyga buvo išleista, pasakiau jam, ir jis taip supyko, kad negaliu apibūdinti jo pykčio. Prieš 25 metus, kai knyga išėjo, jis buvo toks neįtikėtinai įsiutęs ir šaukė ant manęs telefonu... Šaukė ant manęs, kad aš pasityčiojau iš jo mokymo.
– Bet ar jis perskaitė knygą?
– Taip, esu tikras, kad perskaitė, nes nusiunčiau jam knygą. Paaiškinau, kad rašiau šią knygą, nes maniau, jog ji bus įdomi kitiems žmonėms. Jis galvojo, kad rašiau norėdamas pasinaudoti jo vardu, kad užsidirbčiau. Laimei, jis man atleido. Vėliau kelis kartus buvau su juo susitikęs ir mes likome geri draugai iki pat jo mirties. Bet jis buvo labai sudėtingas, labai nepaprastas žmogus.
– Kai kurie žmonės, kai kurie leidėjai sako, kad jūsų knyga panaši į Indianos Džounso nuotykius. Ar jums patinka tokie palyginimai?
– Aš tikrai nesu Indiana Džounsas. Norėčiau, kad mane žinotų kaip žmogų, kuris žiūri į tai, kas yra priešais jį, ir iškelia tai į šviesą. Pateiksiu pavyzdį, kurį ką tik prisiminiau. Mano mokytojas magas Hakymas Firozas sakydavo, kad išmokti magijos, mokytis magiškų triukų labai lengva. Svarbiausia jam buvo pasiruošimas. Jis sakydavo, kad nėra prasmės, ko nors mokytis, kol nesi pasiruošęs. Ir mano tėvas visą gyvenimą į tai kreipė labai didelį dėmesį. Visada mums sakydavo, kad nėra prasmės mokytis matematikos ar konstruoti variklį, kol nesi pasiruošęs.
Mano magijos mokytojas Hakymas Firozas sakydavo, kad, norėdamas pasiruošti, kasdien turiu eiti į Kalkutos gatves ir stebėti vis kitus dalykus, kitaip juos pamatyti. Taip ir dariau. Vieną dieną nuėjau į savotišką kavinę gatvėje. Iš esmės tai buvo tik lenta su dviem blokeliais. Atsisėdau ant tos lentos ir kažkas man padavė macala chai, arbatos. Nusprendžiau, kad sėdėsiu čia visą dieną. Nesvarbu, kas nutiks, bet aš čia sėdėsiu. Sėdėsiu, kol pastebėsiu viską, ką dabar matau, kitaip. O tai, ką mačiau, buvo eismas, elgetos ir bet kuriai Indijos gatvei įprastas šurmulys.
Kai nuraminau savo mintis, pastebėjau moterį, su savimi ji vedėsi karvę. Tai buvo eilinė moteris. Ji turėjo paprastą karvę ir glėbį žolės, skanios, sultingos žolės. Žmonės ateidavo, šiek tiek sumokėdavo moteriai, paimdavo šiek tiek žolės ir sušerdavo ją karvei atlikdami tai kaip tam tikrą dievišką veiksmą. Kiekvienas, kuris yra keliavęs po Indiją, galėjo matyti tokią sceną, galbūt iš pradžių nėra aišku, kas čia vyksta. Atrodo, kad tai tiesiog moteris ir karvė. Bet aš ilgai žiūrėjau ir galvojau. Ir staiga supratau, kad tai viena iš genialių sistemų, pasitaikančių Indijoje ir visame pasaulyje, tik paprastai mes to nesuvokiame. Genialu tai, kad moteris nėra karvės savininkė. Karvė stovi su moterimi gatvės kampe, bet gyvūnas nepriklauso moteriai. Karvė priklauso melžėjui, ūkininkui. Kiekvieną rytą ūkininkas melžia karvę apie penktą valandą ryto arba dar anksčiau, po to jis turi išvežioti pieną. Tuo metu ūkininkas negali prižiūrėti karvės, bet nori, kad kas nors prižiūrėtų gyvūną, nes karvę gali pavogti ar dar kas nors nutikti. Taigi ūkininkas išnuomoja karvę moteriai, o moteris pigiai nuperka šiek tiek žolės ir vedasi karvę į Kalkutos centrą. Tuomet žmonės moka moteriai vieną, dvi rupijas, kad sušertų karvei šiek tiek žolės. Tai atrodo visiškai įprasta, bet kartu genialu. Ūkininkas laimingas, nes moteris rūpinasi jo karve. Moteris laiminga, nes turi pragyvenimo šaltinį. Žolę karvei šeriantys žmonės laimingi, nes pateks į dangų. O karvė džiaugiasi labiausiai, nes visą dieną yra šeriama žole ir glostoma. Mane domina šiame cikle glūdinti prasmė. Ir jei esu dėl ko nors žinomas (nors svarbu ne tai), man svarbu, kad žmonės suprastų, ką sakau, pasinaudotų mano pavyzdžiu, ieškotų tokių prasmių ir bandytų į jas įsigilinti, suprasti. Nereikia keliauti į pasaulio kraštą. Galite taip pažvelgti į gatvę prie namų. Manau, kad tai nepaprastai svarbu.
– Šis epizodas knygoje labai stiprus. Jūs palyginate tą sceną su kūdikių nuoma. Taip pat labai svarbi ir juokinga vieta, kur rašote apie paštą, kiek žmonių dirba vienoje vietoje. Patyriau tą patį, kai pirmą kartą lankiausi Nepale, Katmandu – 10 ar 15 žmonių atliko vieno žmogaus darbą. Ir visi laimingi, nes turi darbą. Tai gana chaotiška, bet kažkaip tas chaosas netampa chaosu, nes viskas veikia.
– Europos spaudoje arba internetinėje žiniasklaidoje kasdien skaitau arba per televiziją matau reportažus apie tai, kaip dėl technologijų žmonės netenka darbo ir kaip, esą, po kelerių metų neliks sunkvežimių vairuotojų, nes sunkvežimius vairuos robotai. Bet tokioje šalyje kaip Indija žmonės žino, kas jie yra. Indija turi jūsų minėtas išvystytas sistemas, kuriose dalyvauja daugybė žmonių.
Manau, kad tai – būdas visuomenei išlikti teisingame kelyje. Kokia nauda, jei nelieka darbo vietų? Manau, kad tai beprotybė.
Manau, kad tai – būdas visuomenei išlikti teisingame kelyje. Kokia nauda, jei nelieka darbo vietų? Manau, kad tai beprotybė. Jei neturime taksistų ir sunkvežimių vairuotojų... Jau dabar Londone prekybos centre prekes turiu skenuoti pats, ten nėra žmogaus. Tai drąsus naujas pasaulis. Nemanau, kad jis kam nors naudingas. Galbūt mums visiems reikėtų vykti gyventi į Indiją, kur yra masinis užimtumas, tai šalis, kai kuriais atžvilgiais beprotiška, bet daugeliu atžvilgių, mano manymu, būtent tokia, koks pasaulis turėtų būti.
– Esate parašęs daug knygų ir, manau, visos jums patinka, nes nežinau, koks rašytojas pasakytų, kad jam nepatinka knyga, kurią išleido prieš kelerius metus. Bet apskritai kuriomis savo knygomis labiausiai didžiuojatės? Manau, kad daugelis Lietuvos skaitytojų jus pažįsta iš knygų apie Maroką. Ar jaučiatės iš dalies atsakingas už tai, kaip daugelis žmonių žiūri į Maroką, kaip mes jį suprantame?
– Man pasisekė ilgą laiką gyventi Maroke. Labai myliu Maroką. Jis labai skiriasi nuo Indijos, apie kurią kalbamės. Nežinau, kaip apibūdinti, bet jaučiuosi privilegijuotas. Lygiai taip pat kaip jaučiuosi privilegijuotas, kad galiu praleisti laiką Indijoje. Marokas man labai svarbus. Po Rugsėjo 11-osios įvykių girdėjau žmones Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų žiniasklaidoje teigiant, kad marokiečiai yra arabai ir dėl to teroristai. Bet taip sakyti neteisinga, nes dauguma marokiečių nėra teroristai, kaip ir dauguma kitų arabų, kuriuos pažįstu. Man nepatiko, kad mano draugai marokiečiai žiniasklaidoje buvo įvardijami kaip teroristai. Taigi pirmiausia norėjau parašyti vieną knygą, paskui parašiau kelias knygas apie Maroką, kad parodyčiau jį iš vidaus.
Knygoje „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ Maroką atskleidžiu per istorijas ir jų pasakojimą. Man buvo labai labai malonu apie tai rašyti, nes papasakojau ir istorijas bei anekdotus iš savo vaikystės. Buvo labai malonu į vaikystę sugrįžti kaip suaugusiam žmogui, kuris rašo knygą. Savo vaikystę stebėjau panašiai, kaip Kalkutos gatvėje stebėjau karvę ir moterį. Galėjau valandų valandas sėdėti ir stebėti savo vaikystę. Ypač savo tėvą, kuris man pasakojo istorijas. Tai mane labai jaudino ir buvo labai brangu. Kiekvienas rašytojas jums pasakys, kad knygos rašymas beveik tas pats, kaip vaiko auginimas. Nesakysiu, kad tai kaip gimdymas, nes akivaizdu, kad taip nėra taip skausminga. Bet knygai pasirodžius tikrai aplanko pakili nuotaika.
Mums, rašytojams, labai pasisekė, kad galime paimti tuščią popieriaus lapą ir mėgautis. Kai rašau, man už viską svarbiau, kad aš pats jausčiausi laimingas ir patenkintas. Anksčiau keletą kartų teko susidurti su leidėjais, ypač Londone, kurie stipriai redagavo mano kūrinį arba nurodė, kaip konkrečiai turėčiau rašyti, bet man tai buvo nepriimtina. Kartą redaktorius man pasakė: mes pažįstame savo skaitytojus ir mums nerūpi, ką tu nori daryti, nes mūsų verslas įtikti savo skaitytojams. Tai mane labai nuliūdino. Labai gerbiu skaitytojus, nesupraskite manęs neteisingai, labai gerbiu. Tačiau knygas rašau kaip savotišką terapiją sau, rašau sau. Ir jei žmonėms jos patinka, esu labai sujaudintas ir laimingas. Pirmas dalykas, kurį darau ryte, skaitau elektroninius laiškus, kurie, nežinau kodėl, dažniausiai atkeliauja naktį, skaitau žinutes, atėjusias iš žmonių, kurie perskaitė mano knygas, ir jiems patiko. Tai nuostabu. Man rašymas yra sakralus, nes sukuriu kažką, kuo pats esu patenkintas. Tai labai keistas ir sunkiai paaiškinamas dalykas.
– Noriu paklausti apie kelionių knygas, jų vaidmenį pastaraisiais metais. Prieš 20 metų turėjai būti rašytojas, kad tavo knygos pasklistų, kad apie tave sužinotų pasaulis. Interneto laikais yra tiek informacijos, tiek daug tinklaraščių, TripAdvisor, kiti šaltiniai. Lonely Planet kažkada buvo svarbus šaltinis, dabar, manau, reikšmė sumenko. Kaip tai pakeitė kelionių knygų rašymą? Kodėl iki šiol kelionių knygos sulaukia tokio susidomėjimo? Atrodytų, kad daug informacijos galime surasti internete, tinklaraščiuose, Facebooke.
– Tai labai svarbus klausimas, jūs visiškai teisus. Dabar visi yra ir fotografai, nes visi turime fotoaparatą kišenėje. Man tai patinka. Man patinka, kad kiekvienas gali rašyti ir publikuoti, ką parašė. Prieš pusantrų metų draugas iš Londono manęs paprašė parašyti jam elektroninį laišką su keliomis pastabomis apie rašymą. Jis norėjo rašyti romaną. Esu gana entuziastingas žmogus, tad užuot rašęs elektroninį laišką, atsidariau Word dokumentą ir parašiau pusę puslapio pastabų, kaip rašyti romaną. Įsitraukiau, vis rašiau ir rašiau. Ir net nespėjus susivokti, parašiau knygą apie rašymą. Ji buvo 750 puslapių ir pavadinau ją „Priežastis rašyti“. Esu ja labai patenkintas, tai didžiulė knyga.
Knygoje bandžiau ir, tikiuosi, man pavyko, paaiškinti žmonėms, kad jums nereikia leidėjo, jums net nereikia agento, ko jums reikia – tai tikėjimo savimi. Jums reikia dviejų ar trijų draugų, kurie padės ir perskaitys jūsų kūrinį, ir galbūt dar dviejų ar trijų draugų, kurie jį peržvelgs, padės suredaguoti. Turite suprasti, kad rašyti reikia dėl savęs. Tai, ką rašote, nėra skirta skaitytojui. Pirmiausia tai – apie save. Manau, kad tas pats yra ir virtuvės šefams. Esu sutikęs daug įvairiausių virtuvės šefų. Kartą paklausiau labai garsaus prancūzų šefo, mūsų šeimos draugo mesjė Lacoux, kaip jis stengiasi, kad žmonės, kurie valgo jo ruoštą maistą, liktų patenkinti. Jis pasibaisėjęs pažvelgė į mane ir atsakė, kad apskritai niekada nesistengia kam nors įtikti, nes jam svarbus tik vienas dalykas. Ir iškišo liežuvį. Pasakė, kad vienintelis dalykas pasaulyje, kuriam stengiasi įtikti, – jo liežuvis. Su rašymu tas pats. Tai ypatingas įrankis, leidžiantis mums kurti ir kūrybiškai save realizuoti.
Jūs visiškai teisus, kad dabar yra nuostabių tinklaraščių, nuostabių savarankiškai išleistų knygų, daug jų skaitau ir žaviuosi. Kas nutiko: pavartočiau žodį blogi arba nereikalingi leidėjai, agentai – visi šie žmonės yra išbraukiami iš sistemos. Man tai teikia daug džiaugsmo. Turime suprasti, kad kūrybiškumas naudingas mūsų psichinei sveikatai ir mūsų savijautai. Turbūt ir Lietuvoje, kaip Anglijoje, šiandien žmonės kur kas daugiau kalba apie psichinę sveikatą. Tomis dienomis, kai rašau knygą, jaučiuosi laimingesnis ir ramesnis, vairuodamas esu mažiau piktas, ne taip stipriai spaudžiu garso signalą. Kūryba, nesvarbu, ar tai rašymas, tapyba, muzikos kūrimas, ar bet kas kita, yra tai, ko mums visiems reikia gyvenime, kad būtume sveiki ir pilnaverčiai.
– Kalbant apie kelionių knygas, kas, jūsų nuomone, lemia, kad kelionių knyga tampa gera? Kokie jūsų mėgstamiausi kelionių rašytojai?
– Man labai pasisekė pažinti nuostabių kelionių rašytojų. XX amžiuje gyvenusių kelionių rašytojų, tarp kurių buvo tokie žmonės, kaip Wilfredas Thesigeris, kuris praėjusio amžiaus penktame dešimtmetyje perėjo Rub al Chalis dykumą, plytinčią Arabijos pusiasalio pietuose. Apie tai jis parašė knygą „Arabijos smėlynai“, kuri man labai patinka. Pažinojau tokius žmones, kaip Dervla Murphy, jai tuoj sukaks 90. Be abejonių, mano mėgstamiausias kelionių rašytojas – anglų autorius Bruce‘as Chatwinas. Jis gyveno labai trumpai, mirė nuo AIDS 1989 metais, būdamas maždaug 40-ies. Man patinka Chatwino gebėjimas tarsi magui sukurti situacijas, žmones ar epizodus ir apversti viską, kas prieš akis, aukštyn kojomis, išversti iš vidaus į išorę. Nemažai žmonių teigė, kad Chatwinas išgalvojo tai, apie ką rašė, pramanė personažus. Man tai nerūpi. Svarbiausia, kad jis buvo tobulas magas ir žmogus, kuris mane įkvėpė įvairiapusiškai. Manau, kad tai nepaprasta, ir labai liūdna, kad jo gyvenimas baigėsi taip anksti.
– Kalbant apie kelionių rašymą, papasakokite apie savo rašymo rutiną. Kai keliaujate, ar rašote užrašus, fotografuojate, rašote iPad’e, o gal ant popieriaus? Kaip kuriate knygas?
– Užsirašinėju, visą laiką užsirašinėju. Kartais įrašinėju balsu. Kažkada turėjau mini diktofoną. Dažniausiai rašau užrašus į sąsiuvinį arba, jei su savim neturiu užrašų knygelės, rašau ant popieriaus lapų, kurių būnu prisikišęs kišenėse. Vėliau viską perkeliu į sąsiuvinį. Mano rašysena siaubinga, esu disleksiškas, nemoku rašyti. Bet stengiuosi viską aplink stebėti. Man pasisekė, nes galiu girdėti pokalbį ir jį fiksuoti atmintyje. Pavyzdžiui, kavinėje. Galiu išgirstą pokalbį prisiminti beveik žodis žodin. Jei jis vyksta anglų kalba arba kita kalba, kurią suprantu. Užfiksuoju galvoje, tarsi tai būtų įrašyta akmeninėje plokštelėje ir galiu bet kada atkurti. Taip prisimenu istorijas. Ne taip gerai atsimenu vaizdines detales. Todėl nuolat fotografuoju su savo iPhone.
Savaitgalį nuėjau į gražią kavinę, joje ant sienų buvo įvairių objektų, knygų lentynose, kitų daiktų. Norėjau juos įsiminti, tad nufotografavau. Bet fotografavau kitaip, nei kas nors fotografuotų. Fotografavau atskirus daiktus, pavyzdžiui, ten buvo jūros kokosas kriauklėje, labai gražus. Arba narvalo iltis ir įvairių kitų objektų. Fotografavau tuos daiktus iš skirtingų kampų. Taigi jei kada panorėčiau, galėčiau dar kartą prie jų sugrįžti, juos aprašyti.
Mums labai pasisekė, kad turime šias priemones, kompiuterius, kuriais galime taisyti rašybą. Mano senelis, afganas, kuris jau miręs, per savo gyvenimą parašė 74 knygas. Mano tėvas parašė nemažiau tiek, esu kilęs iš rašytojų šeimos. Tėvas knygas rašė rašomąja mašinėle, senelis – ranka, ir man visada gėda, kad turiu šiuos modernius įrankius. Tai viena priežasčių, kodėl esu gana produktyvus, nes, manau, kad mano pareiga būti produktyviam. Esame labai palaiminti, kad turime šiuos nuostabius įrankius.
– Žinoma, visi šie įrankiai ir informacija internete labai naudinga, bet ar nemanote, kad kartais tai sugadina kai ką svarbaus? Pavyzdžiui, prieš 20 ar 30 metų, jei būtumėte keliavęs į Nepalą ar Katmandu, iš anksto neturėtumėte aiškaus vaizdo, kokia tai vieta. Taip, jūs būtumėte skaitęs knygų, straipsnių, bet vis tiek tai būtų kas kita. O dabar, kai atvažiuojate į Katmandu, jau esate matę visas tas vietas nuotraukose, vaizdo įrašuose, tiesiog atvykstate į šalį, kurią jau matėte. Vietos vaizduotei nelabai lieka. Galbūt tai praradome?
– Visiškai suprantu, ką sakote. Katmandu lankiausi prieš pat COVID-19 pandemiją. Buvau su sūnumi ir jis sakė, – galiu mus nuvežti ten, kur tik norime, surasiu maršrutą. Ir tada pasakiau jam, klausyk, išjunkime telefonus. Suraskime tą vietą kalbėdamiesi su žmonėmis. Vaikščiodami zigzagu bandėme surasti muziejų. Ir vietoj to, kad rastume muziejų su GPS per 10 minučių, mums prireikė trijų ar keturių valandų, bet patyrėme nuotykių. Tai man buvo daug įdomiau.
Retai kada skaitau apie vietas prieš į jas nuvykdamas. Noriu viską patirti kaip vaikas.
Esu prieš begalinį visko ieškojimą Google. Retai kada skaitau apie vietas prieš į jas nuvykdamas. Noriu viską patirti kaip vaikas. Noriu patirti dalykus iš vidaus. Nenoriu, žinoti, ką apie ką nors galvoja Vikipedija. Galbūt vėliau tai perskaitysiu. Taip renku ir medžiagą, kai rašau knygą, nenoriu visko griebti iš Vikipedijos. Savo knygoje apie rašymą „Priežastis rašyti“ vadinu Vikipediją pavojaus zona. Knygoje pateikiu daug įspėjimų apie Vikipediją. Užeinate į Vikipediją vien tam, kad patikrintumėte, pavyzdžiui, kada gimė Mao Dzedongas, ir po šešių valandų vis dar skaitote Vikipediją, nes tai tarsi triušio ola, iš kurios negalite išsikapstyti. Daugeliui iš mūsų verta prisiminti, kad šios priemonės nėra mūsų šeimininkai. Ir dar svarbiau – mes turime kurti, o būdas kurti – tai naudotis savo galvomis ir niekuo daugiau, tiesiog pasikliauti savo intelektu.
– Tačiau pasaulyje yra vietų, kur šie įrankiai neveiks, nes, pavyzdžiui, jei nuvyksite į Feso mediną Maroke, nerasite gatvės ir vis tiek pasiklysite, net jei turėsite Google žemėlapius ir visa kita.
– Juokinga, kad paminėjote Fesą, nes esu apsėstas Feso, šio Maroko miesto senamiesčio, senojo labirinto, jo medinos. Įdomu, kad Google žemėlapiai pastaruosius dvejus ar trejus metus ten buvo gana tikslūs. Išsigandau, nuliūdau ir supykau.
– Aš pats, vaikštinėdamas ten, turėjau mokėti vaikams, kad mane išvestų iš tų labirintų.
– Ačiū Dievui. Vaikai turėtų sabotuoti Google žemėlapius Fese. Aš gerai pažįstu mediną ir nesinaudoju Google žemėlapiais, bet matau, kad žmonės jais naudojasi. Ir tai mane pykdo, nes jie praleidžia galimybę mokėti vaikams, kalbėtis su parduotuvių savininkais ir panašiai. Daug geriau eiti vienam.
– Jau kalbėjome apie tai, kuo rašymas, kūrybiškumas naudingas žmonėms, bet pakalbėkime šiek tiek apie tai, ką kelionės duoda žmonėms, nes jūs paminėjote Bruce‘ą Chatwiną. Vienoje savo knygų cituojate Bruce‘ą Chatwiną, tiksliai nepakartosiu, bet mintis buvo apie tai, kad žmogus, kuris nekeliauja, nežino žmogaus vertės. Ką kelionė duoda žmogui?
– Mano mėgstamiausias posakis, arabiškas, jį vienoje knygoje mini ir Bruce‘as Chatwinas – reikia daug keliauti iki tol, kol žalias žmogus subręsta. Man labai patinka šis posakis. Mano supratimu, kelionė yra būtent tai. Tai upė, į kurią įkrenta akmuo. Akmenukas, kuris įkrito į upę ir vanduo jį nugludino. Panašiai ir žmogus. Kelionės mus gludina, atveria mums akis, paaiškina, kas yra svarbu, o kas ne. Kelionės yra ir gydytojos, ir mylimosios, ir draugės, ir daugybė kitų dalykų.
Kelionės yra ir gydytojos, ir mylimosios, ir draugės, ir daugybė kitų dalykų.
Man kelionių pasaulyje yra kažkas paslaptingo. Tikra kelionė man – kai keliauji vienas. Tai, ką visada darė Bruce‘as Chatwinas. Chatwinas visada keliaudavo vienas. Tikriausia kelionė, kai keliauji ne su filmavimo grupe, ne su draugais ar net ne su savo vaikais, o vienas. Dažnai pagalvoju apie tai, kad, kai kelionė baigiasi, grįžęs namo susitinki su draugais bare ar kur kitur ir papasakoji jiems apie visus didžiuosius nuotykius, kelionės išbandymus ir vargus, bet nepasakoji apie visus vienišus vakarus, kai viešbučio kambaryje vienas valgydavai vakarienę arba sėdėdavai kavinėje su žvake ir knyga. Apie tai jiems nepasakoji. Bet tie dalykai, tos patirtys, ta vienatvė – man tai yra kelionės. Tai buvimas vienam tam tikroje vietoje. Nežinau, kaip geriau tai apibūdinti. Tai jausmas, kad esi ten ir kad ta vieta tau dainuoja. Tai viskas, ką galiu pasakyti. Tai tavo meilės romanas su atviru keliu arba vieta, kurioje atsiduri tą naktį.
– Beje, prieš kelerius metus jūs viešėjote Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėje. Ką prisimenate iš tos kelionės? Viename interviu sakėte, kad jums labai patinka Lietuva ir norėtumėte apie ją parašyti knygą ar straipsnį. Taigi, mes laukiame, kada parašysite.
– Turiu grįžti į Lietuvą. Man labai patiko lankytis Lietuvoje. Tiesa, prieš atvykdamas buvau pamiršęs, kad, be kelionės į Lietuvą, beveik tuo pat metu suplanavau vykti į Indiją, ten vyko Kumbha Mela, kai ant Gango upės kranto susirinko 100 milijonų žmonių. Turėjau ten nuvykti, nes man patinka tokių didžiulių susibūrimų metu sklindanti energija. Radau skrydį per Helsinkį iš Delio į Vilnių. Taigi, mano patirtis Lietuvoje tapo dar nuostabesnė, nes buvau ką tik grįžęs iš Maha Kumbha Melos, kur buvo susirinkę šimtas milijonų šventųjų ir žmonių.
Lietuvoje mane sujaudino daugybė dalykų. Manau, kad labiausiai mane, kaip rašytoją, palietė tai, kad Lietuvos žmonės taip mėgsta skaityti. Daugeliui žmonių tai turbūt skamba kaip savaime suprantamas dalykas, bet taip nėra. Tai – skaitymo kultūra. Jūs skaitote ne šiaip žurnalus, jūs skaitote literatūrą. Kaune ir Vilniuje važiavau taksi ir su taksistu kalbėjausi apie rusų literatūrą arba Jorge Luiso Borgeso kūrybą. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo geriausi skaitantys žmonės, kokius kada nors esu sutikęs. Tai mane pradžiugino, labai pradžiugino ir tikrai labai norėčiau grįžti į Lietuvą. Tai viena iš mano svajonių ir žinau, kad tai greitai įvyks. Esu tuo įsitikinęs.
– Kaip suprantu, nerašote apie Lietuvą, bet gal galite atskleisti, ką dabar rašote. Kokią knygą rašote?
– Iš tikrųjų šiuo metu rašau romano „Hanibalas rūkas ir didžioji žmogaus paslaptis“ tęsinį, kurio veiksmas vyksta 1922 metais. Planuoju jame rašyti apie Vilnių, nes ši vieta svarbi siužetui. Ir jaučiuosi siaubingai, nes tik praėjusią savaitę skaičiau apie Vilniaus istoriją Vikipedijoje. Man net gėda tai sakyti, nes turėčiau nueiti į tikrą biblioteką ir pasiimti tikrą knygą, o ne skaityti apie Vilnių Vikipedijoje.
Ilgą laiką sovietmečiu Lietuva man ar kam nors kitam, augusiam Didžiojoje Britanijoje, buvo nepasiekiama. Dabar esate atviri, turiu lietuvių draugų Londone ir jie visada su didžiuliu susijaudinimu pasakoja, kai išgirsta, kad mano knyga pasirodo Lietuvoje. Jie visada skambina pasirodžius mano knygai lietuviškai. Pastebėjau, kad jie perka mano knygas kietais viršeliais, ne minkštais. Tai dar vienas neįprastas dalykas, nes Didžiojoje Britanijoje daugelis leidyklų net nespausdina knygų kietais viršeliais. Aš tiesiog įsivaizduoju tuos savo draugus lietuvius, laikančius mano knygas kietais viršeliais prie krūtinės.
Žaviuosi Lietuva ir Lietuvos žmonėmis. Jūsų šalis maža, bet lietuviai žino, kas jie yra, jie nesusiduria su tapatybės krize ir nerimu. Ir tai sakau ne tik todėl, kad esate lietuvis. Sakau tai, nes turiu draugų lietuvių ir matau, kad jie žino, kas jie yra. Ir manau, kad tai yra didžiausia vertybė, tai sukuria saugumo jausmą, tai nuostabus dalykas.
– Turiu paskutinį klausimą – artėja Kalėdos, o šioje knygoje apie Indiją rašote, kad gerai, jog esate Indijoje, hindi šalyje, jums nereikės švęsti Kalėdų, nes nekenčiate jų. Kodėl nekenčiate Kalėdų?
– Aš taip sakiau? Tai buvau jaunesnis aš. Nuo to laiko, kai rašiau knygą, susilaukiau vaikų, sūnus ir dukra dabar jau suaugę, ir man Kalėdų džiaugsmas yra turėti vaikus šalia. Nuo tada, kai parašiau šią knygą, mačiau, kaip mano vaikai myli Kalėdas. Dievinu stebėti tą jaudulį, magiją, Kalėdų Senelio magiją. Magiją, kai dovanos pasirodo miegamuosiuose, neabejotinai tai įvyksta dėl magijos, o ne dėl to, kad tėvai nuneša dovanas į miegamąjį. Tai, ką švenčiu, yra magija, tikroji Kalėdų magija. Galbūt buvau šiek tiek per griežtas jaunystėje.
– Taigi, dabar galėtumėte pataisyti tą knygos vietą.
– Taip. Gal ir turėčiau. Visi tėvai, kuriems teko stebėti, kaip jų vaikai dievina Kalėdas, žino, kad būtent čia ir slypi visa magija.
– Labai dėkoju už šį pokalbį. Džiaugiuosi ir manau, kad daug žmonių Lietuvoje džiaugiasi, kad jūsų knyga pasirodo lietuviškai. Laukiame jūsų Vilniuje ar kitame Lietuvos mieste. Galbūt susitiksime ne tik virtualiai, bet ir gyvai.
– Tikiuosi, kad taip. Man tai bus labai malonu. Labai to laukiu. Taigi, iš Keiptauno, kur dabar esu, į Vilnių siunčiu linkėjimus ir sakau ačiū. Ir prašau visų – ir toliau skaitykite mano knygas.
