„Maloningoji žemė“ nukelia į 1932 metų vasarą, Didžiosios depresijos, nevilties ir skurdo laikus. Netekę tėvų broliai Albertas ir Odis O’Banjenai patenka į niūrų Linkolno indėnų internatą. Kilęs tornadas sugriauna viltį turėti naujus namus, tad broliai su dviem likimo bičiuliais sėda į kanoją ir nepažįstamomis upėmis leidžiasi į visišką nežinomybę. Jie nė nenutuokia, kiek iššūkių, pavojų ir apreiškimų laukia, kaip ši odisėja juos pakeis, kur nuves ir ką duos.
Nepaisant visų išbandymų, tai šviesi ir jautri saga apie draugystę, pakeliančią bet kokius išbandymus, apie šeimą, kuri yra geriausia atrama, ir apie paiešką namų, kurie yra ten, kur širdis. Čia viskas kitaip nei atrodo, verčiasi aukštyn kojom, kai mažiausiai tikiesi, o detalės užima kvapą. Ši istorija apie tai, kaip išlikti, kai pasaulis atstūmė, nusisuko ar net atsigręžė prieš, ir apie šviesiąją žmogaus pusę, padedančią nepamesti kelio ir tamsiausią naktį.
Jūsų dėmesiui – specialus pokalbis su autoriumi.
– Skaičiau, kad esate vienas tų rašytojų, kurie mėgsta susitikti su skaitytojais, dalyvauti renginiuose. Dėl pandemijos dauguma jų neįvyko. Ar pasiilgstate? O gal tai atvėrė naujų galimybių? Štai dabar susitinkame internetu, o prieš tai gal net nebūtume tokios galimybės svarstę. Ar pasiilgstate laiko, kai galėjote keliauti po JAV ir pasaulį bei sutikti savo skaitytojus?
– Sutikti skaitytoją, kuriam labai patinka tavo darbas, ypatingas jausmas. Kas gi nemėgsta sutikti žmonių, kurie sakytų, kaip jiems svarbu tai, ką darote. Anksčiau susitikimai man labai patiko, daug keliavau, susitikdavau su skaitytojais, taip pat ir su knygų pardavėjais, kurie svarbūs mano darbe. Pasiilgstu to, tikrai pasiilgstu.
Antra vertus, vienas iš dalykų, kuriuos atradau per pandemiją, kuri laiko visus mus atskirtus vienus nuo kitų, uždarytus daugiausiai savo pačių namuose, yra tai, kad per šias nuostabias technologijas kaip Zoom ir kitas platformas galiu pasiekti daug didesnes auditorijas. Jeigu į susitikimą knygyne susirenka 100–150 žmonių, tai – nuostabu, bet, kai darau virtualų susitikimą, gali dalyvauti ir tūkstantis. Mano galimybės sutikti skaitytojus išsiplėtė. Tačiau pasiilgstu to asmeninio, artimo ryšio, kai galime matyti vienas kitą, paspausti ranką ar net apsikabinti.
– Sakote, kad mėgstate susitikimus knygynuose. Daugelis rašytojų nemėgsta sutikti žmonių. Londono knygų mugėje Latvija pristatė savo rašytojus kaip introvertus, jie sukūrė net logo – mes esame introvertai, nemėgstame sutiki skaitytojų, norime rašyti, būti tyloje, tegul knygos pačios už save kalba. Jūs nesate vienas tokių rašytojų?
– Nesu. Tačiau žinau daug kolegų, kuriems tiktų toks apibūdinimas. Visiškai. Jie nori susitelkti į rašymą ir nesijaudinti dėl to, kaip užmegzti ryšį su skaitytojais. Ir gerai. Labai anksti, kai tik tapau rašytoju, gavau labai gerą patarimą – taip irgi yra gerai, bet jeigu skaitytojai iš tiesų pamils tave ir tai, ką rašai, turi stengtis labiau nei kiti. Man patinka, visada patiko sutikti skaitytojus, sutikti tuos, kurie parduoda mano knygas, tai svarbi mano darbo dalis.
– Pakalbėkime apie jūsų knygą „Maloningoji žemė“, knyga ką tik išleista Lietuvoje. Viename interviu sakėte, kad šios knygos idėja atsirado paauglystėje. Gal galite papasakoti, kaip ta idėja plėtojosi ir tapo knyga?
– Idėja gimė, kai buvau vienuolikos.
– Vienuolikos?
– Buvau penktoje klasėje. Metų pabaigoje mokytoja skaitė klasei „Tomo Sojerio nuotykius“, puikų klasikinį Marko Twaino romaną. Knyga man labai patiko. Ten buvo vaikas, kaip aš, jis buvo prie Misisipės, patyrė nuostabių nuotykių. Po to, žinoma, turėjau perskaityti „Heklberio Fino nuotykius“, kurie man patiko dar labiau. Jei atvirai, visą savo rašytojo karjeros laiką norėjau parašyti istoriją, kuri būtų pagarbos duoklė M. Twainui ir būtų tarsi nauja Heklberio Fino istorijos versija. Tapęs rašytoju bandžiau tą istoriją kurti porą kartų. Negalėdavau pabaigti.
Dabar galvoju, kad priežastis buvo ta, jog neturėjau supratimo, kokia galėtų būti istorijos struktūra. Neįsivaizdavau, kodėl vaikai mano istorijoje atsiduria prie tos didelės upės. Nežinojau, iš kur jie keliauja ir kur vyksta. Mano tėvas buvo anglų kalbos mokytojas. Labai anksti, kai kiti vaikai skaitė „The Hardy Boys“ (nuo 1927 metų JAV leidžiama detektyvų vaikams ir paaugliams serija) ar „Nancy Drew“ (detektyvų serija vaikams ir paaugliams, leidžiama nuo 1930 metų), aš skaičiau „Iliadą“ ir „Odisėją“, klasikines Homero knygas. „Iliada“ man nerūpėjo, bet „Odisėja“ labai patiko. Galų gale nusprendžiau, kad mano romano struktūra bus kaip Homero „Odisėjos“. Viskas, ką mano klajūnai, mano keturi našlaičiai, patirs, atspindės tai, ką patyrė Odisėjas savo ilgoje kelionėje iš Trojos namo į Itakę. Kai tik tai sugalvojau, galėjau pradėti rašyti.
– Ar M.Twaino knygas dar kartą perskaitėte dabar? Ar skaitėte prieš 20–30 metų ir atsimenate, ką jis rašė, ar mėgstate kartais paskaityti iš naujo?
– Neseniai perskaičiau „Heklberio Fino nuotykius“ iš naujo. Tai knyga, kurią skaitau maždaug kas penkerius metus. Tai nuostabi, nuostabi istorija. Neįtikėtina – M. Twainas tai knygai sukūrė kalbą. Kas penkerius metus turiu tuo pasigėrėti. „Odisėjos“ visos neskaičiau iš naujo, sugrįžau prie epizodų, svarbių patirtims, kurias norėjau atkurti vaikų kelionėje.
– Apie Heklberį Finą. Kartais dabar ši knyga kaltinama rasizmu. Ar tai jūsų netrikdė? Ar nemanote, kad taip sakyti nėra teisinga, nes tokie kaltinimai, man atrodo, kyla daugiausiai dėl vieno žodžio, vartojamo knygoje.
– JAV tai vadiname „N“ žodžiu. Suprantu kritiką, tas žeminantis žodis knygoje gausiai vartojamas. Tačiau, manau, kad skaitant literatūros kūrinį reikėtų jį matyti laiko, kuriame jis parašytas, kontekste. M. Twainas rašė žodį, kuris tuo laiku buvo plačiai vartojamas. Nemanau, kad jis tą žodį vartojo žeminančia prasme. Jis tiesiog bandė pagauti, kaip tuo laiku gyvenęs berniukas Heklberis Finas galėjo vadinti afroamerikiečius.
– Norėjau paklausti apie realizmą jūsų knygose. Atrodo, kad norite, jog jūsų knygos būtų kuo tikroviškesnės. Ką tai duoda? Daugelis rašytojų, priešingai, kuria knygose išgalvotą pasaulį. Pavyzdžiui, Gabrielis García Márquezas yra sakęs, kad bando sukurti išgalvotus pasaulius.
– Rašydamas jungiu realizmą ir vaizduotę. Kurdamas veiksmo aplinkybes atlieku išsamų tyrimą, kad galėčiau užtikrinti, jog faktiniai istorijos pagrindai teisingi. Noriu, kad skaitytojas patektų į tam tikrą laiką, tam tikrą vietą ir jaustųsi, tarsi tas laikas ir vieta tikri. Kai tai padarau, galiu laisvai kurti istoriją. Pavyzdžiui, romane „Maloningoji žemė“ Didžiosios depresijos aplinkybės sukurtos labai realistiškai. Tame realistiškame fone darau kai kuriuos dalykus, kurie daliai skaitytojų gali atrodyti panašūs į Márquezo kūrybą, JAV mes tai vadintume netikėtos nuostabos veiksniu. Kai kuriuos mano istorijos dalykus gali būti sunku priimti tam tikro mąstymo žmonėms. Pavyzdžiui, yra moteris, kuri gali paimti ranką, tik paliesti žmogų ir pamatyti jo praeitį, žvelgti giliai į žmonių širdis. Taip pat yra mergaitė, kuri gali matyti ateitį, gal net ją truputį keisti. Mano knygos – derinys to, kas tikra ir įsivaizduota.
– Sakote, kad atliekate gilų tyrimą. Ar tas tyrimas svarbesnis jums, ar skaitytojams? Dauguma skaitytojų nesuprastų, ar tai tikroviška, ar tai galėjo būti. Ar jaučiatės labiau savimi pasitikintis, kai žinote viską apie tą laiką ir galite laisvai apie jį rašyti? Daugumai žmonių nesvarbu, ar tai iš tiesų įvyko, ar ne. Mums nerūpi. Man atrodo, daugumai žmonių nerūpi.
– Taip, nesijaudinu dėl jų. Tai svarbu man – sukurti kiek įmanoma labiau tikroviškas pasakojimo aplinkybes. Man reikia suprasti. Pavyzdžiui, knygoje „Maloningoji žemė“ veiksmas vyksta Didžiosios depresijos metais. Negyvenau tuo metu, bet mano tėvai gyveno. Užaugau klausydamasis pasakojimų apie jų vargus išgyvenant Didžiąją depresiją, bet turėjau suprasti tų vargų tikrovę. Daug tyrinėjau, kad tikrai žinočiau apie žmones benamių suręstuose lūšnynuose, vadinamuose huverviliuose (lūšnynai taip praminti pagal JAV prezidentą Herbertą Hooverį, kurį amerikiečiai kaltino dėl Didžiosios depresijos) arba kiek kas kainavo tuo metu, kaip žmonės rengėsi, kokie įvykiai buvo svarbūs, vietiniai ir valstybės įvykiai, apie kuriuos mano veikėjai žinotų, kad galėčiau visa tai įtraukti į istoriją ir sukurti ją labiau realistišką sau, bet, tikiuosi, ir skaitytojams. Tačiau pirmiausiai man pačiam svarbu jaustis įsitraukusiu į tą laiką ir vietą.
Vienas iš dalykų, apie ką norėjau parašyti, buvo klausimas, kas mes, kaip žmonės, esame iš tikrųjų, ypač didelio nepritekliaus laikais arba, kai mūsų kultūra patiria didelį spaudimą, tokiu laiku kaip dabar.
– Paminėjote Didžiąją depresiją. Kodėl tas laikas Jums buvo įdomus, kodėl svarbus? Kodėl paskyrėte visą knygą šiam laikui?
– Puikus klausimas. Vienas iš dalykų, apie ką norėjau parašyti, buvo klausimas, kas mes, kaip žmonės, esame iš tikrųjų, ypač didelio nepritekliaus laikais arba, kai mūsų kultūra patiria didelį spaudimą, tokiu laiku kaip dabar. Ar esame žmonės, kurie pasitraukia į save ir gina tik tai, kas svarbu mums? Ar esame tie, kurie ištiesiame rankas ir, kad ir kaip mažai teturėtume, norime pasidalinti su tais, kurie turi mažiau? Negalėjau sugalvoti geresnio laiko šių klausimų tyrinėjimui nei Didžioji depresija.
– Užsiminėte apie M.Twainą ir apie tai, kaip sukūrėte tokią knygos struktūrą. Daugelis žmonių supras šią knygą kaip knygą apie brendimą, bet galima skaityti ją kaip kelionės knygą. Kelionės knyga yra klasikinė literatūrinė tradicija. Kodėl kelionė jus taip domina, kodėl knygai tiko ši struktūra?
– Ši knyga – klasikinis epinio kelionių romano pavyzdys. Mano tėvas, anglų kalbos mokytojas, užaugino mane mitais apie keliones ko nors ieškant, keliones, į kurias leidžiasi herojai ir herojės. Mano supratimas, kas yra gera istorija, ateina iš tos tradicijos. Tiesą sakant, manau, kad kiekviena istorija turi būti kelionė. Pasakojimo pabaigoje, kelionės pabaigoje veikėjai turi būti pakeitę savo supratimą apie save pačius ir pasaulį. Skaitytojas, pabaigęs skaityti apie tą kelionę, turi būti pakeitęs savo supratimą apie pasaulį. Tie, kurie rašome istorijas, turime būti pakeitę savo supratimą kelionės pabaigoje – suvokimą pasaulio, savęs pačių ir mūsų santykio su pasauliu.
Ši knyga – klasikinis epinio kelionių romano pavyzdys.
Pasakojimas, kuris yra kelionės istorija, suteikia rašytojams daug laisvės pasirinkti temas, kurias jie nori įtraukti. Romane „Maloningoji žemė“ yra daug dalykų, į kuriuos susitelkti man padeda upė. Upė yra daugelio, daugelio dalykų metafora. Tai klajūnų našlaičių kelionės iš vaikystės į suaugusiųjų gyvenimą metafora. Tai ir dvasinės kelionės, į kurią 1932 metų vasarą leidžiasi mano pasakotojas Odis O‘Banjenas, metafora. Tai ir šeimos sukūrimo kelionės metafora. Kas sukuria šeimą? Ar viską lemia tik kraujo ryšiai? Ar yra daugiau dinamiškų elementų, susijusių su šeimos kūrimu? Kas sujungia žmones į šeimą? Taip, tai tikrai kelionės romanas, bet įvairių kelionių. Tai ne tik brandos istorija. Įvairios kelionės susipina į istorijos audinį.
– Kalbate apie knygas, kurios gali pakeisti žmonių matymą, kurios gali pakeisti žmones. O kiek jums šiose knygose svarbu pramoginis elementas? Rašote ir detektyvus, kurie yra grynai pramoginė literatūra. O kaip tokios knygos, ar taip pat svarbu, kad skaitytojai patirtų pramogą, o gal svarbiau žinia, kurią tos knygos turi perteikti?
– Žmonės vadina mane rašytoju. Tačiau pats pirmiausiai ir labiausiai matau save kaip istorijų pasakotoją. Svarbiausias bet kurio istorijų pasakotojo darbas – sukurti pramogą auditorijai. Jeigu neužkabinai jų istorija, jeigu jie neprilipo prie savo kėdžių keliaudami kartu su tavimi, tai, pasakysiu jums, jūs nesate geras pasakotojas. Pirmiausiai turi sukurti pramogą. Tačiau nėra jokios priežasties, kad tos pramogos metu negalėtum atverti skaitytojų akių. Tikiu, kad istorija gali kur kas daugiau, ne tik suteikti pramogą. Istorija gali mus apšviesti, atverti akis ir parodyti pasaulį tokį, kokio niekada nesivarginome pamatyti. Ji gali mus įkvėpti. Kiek esame skaitę istorijų, kurios paskatino mus norėti būti geresniais žmonėmis! Istorija gali padrąsinti mus mūsų pačių kelionėse. Gal svarbiausias dalykas, ką daro pasakojimai, – suteikia mums vilties. Taip, mums reikia kurti pramogą. Tačiau jeigu tai viskas, ką darai, manau, kad neišnaudoji galimybių, kurias istorija siūlo.
– Manau, kad kai kurie autoriai nenori kurti pramogos. Tarkime, Marcelis Proustas. Nėra pasaulyje žmonių, kurie pasakytų – M. Prousto knygos man buvo pramoga, jaučiausi pilnas jėgų ir smagus skaitydamas. Man atrodo, daugelis žmonių sakys, kad skaityti M. Proustą – sunkus darbas.
– Turiu prisipažinti, kad man nepavyko perskaityti jo prisiminimų apie prarastą laiką...
– Jūs ne vienintelis...
– Prisipažinsiu, ir „Mobį Diką“ skaityti buvo sunku. Vienas puikiausių pasakotojų, kuris tikrai užbūrė mano vaizduotę ir kuris taip pat nuveikė tiek daug atverdamas pasaulio akis parodydamas nelygybę, yra Charlesas Dickensas. Jis pasakoja nuostabią istoriją, dažnai sudėtingą. O tos istorijos viduje jis atveria mūsų akis parodydamas to laiko socialinę nelygybę. Jeigu kaip rašytojas turi kitą planą ir pramoga nėra pagrindinis tavo tikslas, tai ir gerai. Esu tikras, kad bus žmonių, kurie norės paskaityti tavo filosofiją, tavo įžvalgas, bet gali reikėti daugiau darbo, kad jos skaitytojus pasiektų.
– Dar kalbant apie rašytojus ir apie Jūsų įkvėpimą. Bent jau aš jūsų knygoje matau Johną Steinbecką. Neseniai Lietuvoje buvo dar kartą išleistos „Rūstybės kekės“, perskaičiau iš naujo. Matau didelę įtaką jūsų knygoje. Gal tik aš matau, gal ten jos nėra. O gal ir jūs matote J. Steinbecko įtaką ir gal galėtumėte daugiau pakalbėti apie tai, kokie rašytojai jus įkvepia.
– Esu labai laimingas, kad tai pasakėte. Visada galvoju apie J. Steinbecką, ypač kurdamas vietos jausmą. Man patinka J. Steinbecko knygos, kurių veiksmas vyksta Saline upės slėnyje, kiekvienoje eilutėje galiu matyti jo širdį, man taip aišku, kaip jis myli tą vietą, kurią taip ilgai vadino savo namais. Mano knygos veikmas vyksta Minesotoje. Bandžiau įdėti tiek širdies, tiek meilės vietai, kaip tai darė J. Steinbeckas. Esu labai laimingas, kad tai pastebėjote! Man labai malonu, ačiū.
Visada galvoju apie J. Steinbecką, ypač kurdamas vietos jausmą.
– Kokie dar autoriai jus veikė labiausiai?
– Rašant šią knygą tikrai M.Twainas, Homeras, J.Steinbeckas. Žinoma, Ch. Dickensas. Knygos pradžioje, kur veikmas vyksta indėnų internate, galvojau apie Ch. Dickensą. Ir dar yra viena knyga, kuri veikė mane man to nesuprantant, bet vos tik „Maloningoji žemė“ buvo išleista, skaitytojai pradėjo man apie tai rašyti. Tai Lymano Franko Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Jei žinote knygą, joje, kaip ir mano romane, yra ragana, veikėjai ieško dalykų, kurių jų manymu jiems trūksta, kyla smarkus uraganas, kuris knygoje labai svarbus. Turiu jums pasakyti, tikrai nemačiau tų panašumų rašydamas. Man tai byloja, kad pasakotojui kuriant istoriją veikia įtakos, kurios yra už sąmoningo suvokimo ribų. Nors mes suprantame kai kuriuos dalykus, kurie mus veikia, yra daugybė elementų, kurie įsijungia į knygą, ir tik vėliau juos pamatome.
– Paminėjote internatą, skaitytojai Lietuvoje nežino gerai tos sistemos, gal paaiškintumėte daugiau apie ją ir kodėl ji patraukė jūsų dėmesį.
– Apie situaciją neturi supratimo ir dauguma baltųjų skaitytojų JAV, nors indėnai ją gerai žino. XIX a. devinto dešimtmečio pabaigoje toks pulkininkas Henry Richardas Prattas įtikino mūsų federalinę vyriausybę leisti jam atidaryti eksperimentinį internatą Karlailyje, Pensilvanijoje, kur gyventų indėnų vaikai, tik berniukai. Jis manė, kad išgelbėti mūsų šalies indėnus galima tik visiškai juos asimiliuojant. Jo ideologija buvo „nužudyk indėną, išgelbėk žmogų“. Indėnų berniukams, kurie patekdavo į tas mokyklas, pirmiausiai nurengdavo jų tradicinius rūbus ir duodavo uniformas. Ne, pirmas dalykas, ką padarydavo, tai nurengdavo ir išmaudydavo žibale arba su šiurkščiu muilu, neva, kad pašalintų kirminus, kurių galėjo būti ant jų kūno. O tada nukirpdavo tuos ilgus gražius plaukus, kuriuos turėjo daugelis indėnų vaikų. Daugelyje indėnų bendruomenių ilgi plaukai buvo laikomi sakraliais. Plaukai buvo visiškai nuskutami neva dėl parazitų, bet iš tiesų taip buvo parodoma vaikams, kad jie čia neturi jokios galios.
Berniukai buvo visiškai internato administracijos valioje. Buvo duodamos uniformos, kurias jie buvo verčiami nešioti, buvo draudžiama kalbėti savo kalba ar praktikuoti savo religiją. Jeigu berniukai tai darydavo, būdavo žiauriai baudžiami. Tos mokyklos turėjo išmokyti vaikus įgūdžių, kurie leistų jiems tapti produktyvia baltųjų visuomenės dalimi. Tačiau iš tiesų dažniausiai tos mokyklos veikė, kad suteiktų baltųjų visuomenei nemokamą darbo jėgą – nemokamus ūkio darbininkus ir namų tarnus. Ši sistema tęsėsi beveik 100 metų, 1880–1978 metais. Jeigu buvai indėnas tėvas ir ateidavo valdžios atstovai bei pasakydavo „mes atimsime tavo vaikus ir nuvešime juos už šimtų mylių, tu juos matysi retai arba visai nebematysi“, nieko negalėjai padaryti. Buvo toks įstatymas, kad turi atiduoti savo vaikus valdžiai. Tai tragiški laikai mūsų istorijoje. Dar vienas skaudus, siaubingai skaudus mūsų elgesio su mūsų broliais ir seserimis indėnais pavyzdys.
– Sakote, kad tai truko apie 100 metų, bet daug žmonių JAV apie tai nežino. Kodėl?
– Nes, kaip ir daugelis kitų tautų, mes perrašėme istoriją taip, kad ji atitiktų tokį mūsų įvaizdį, kokio mes norime, o ne tokį, kokie iš tikrųjų esame. Kai augome, per istorijos pamokas apie tai nebuvo kalbama. Kai mokiausi mokykloje, per istorijos pamokas mums buvo kuriamas vaizdas, kad indėnai buvo žiaurūs laukiniai, o mes buvome herojai, geriečiai. Dabar žinome, kad dažniausiai buvo atvirkščiai. Daug kas toje istorijoje, kurios buvome mokomi, buvo visiškai neteisinga. Taip pat svarbu ir tai, kad mes tiesiog nusisukdavome nuo tiesos, jeigu ji būdavo prieš mūsų akis. Mes tiesiog atsisakėme ją matyti. Tai keičiasi į gerą. Tačiau vis dar yra žmonių, kurie nemato tiesos, nenori jos matyti.
Kaip ir daugelis kitų tautų, mes perrašėme istoriją taip, kad ji atitiktų tokį mūsų įvaizdį, kokio mes norime, o ne tokį, kokie iš tikrųjų esame.
– Ar nemanote, kad ir dabar istorija kuriama ir kai kas yra slepiama? Kai kurie dalykai yra pristatomi kaip tiesa, kai kurių dalykų žmonės nenori matyti. Nemanote, kad ir dabar tai vyksta?
– Ar nemanote, kad tai vyksta visą laiką?
– Taip, bet ar matote akivaizdžių dalykų, kad tai vyktų ir dabar?
– Aš tikiu, kad žmonės, kurie turi galią, nesvarbu, apie kokią valstybę ar bendruomenę kalbėtume, daro viską, kad sukurtų mums vaizdą tikrovės, kuri tinka jų tikslams. Turime būti atkaklūs ir žvelgti giliau nei tik į tai, kas mums rodoma, kad sužinotume tiesą. Tai ne visada lengva padaryti, nes tiek daug netiesos, tiek apgaulės, kuri vyko, vyksta ir tikriausiai visada vyks.
– Tikriausiai tai galios prigimtis, kad žmonės turintys galią bando sukurti savą tikrovės versiją. Grįžtant prie jūsų knygos „Maloningoji žemė“, ar galėtume pakalbėti apie veikėjus, kaip juos sukūrėte, kaip pasirinkote? Ar tie veikėjai turi jūsų savybių?
– Taip, pasakysiu apie tai netrukus, bet iš pradžių apie tai, iš kur atėjo veikėjai. Kaip sakiau, mane įkvėpė M. Twaino Heklberis Finas. Pagrindinis veikėjas Hekas Finas keliauja žemyn Misisipės upe, jį lydi pabėgęs vergas vardu Džimas. Visada apie juos galvojau. Heklberis Finas mano istorijoje tapo Odžiu O‘Banjenu. Džimą visada įsivaizdavau kaip indėną berniuką, truputį vyresnį nei Odis O‘Banjenas. Buvau sugalvojęs Mozę nuo pat pradžių. Kai pradėjau galvoti plačiau, kokią istoriją noriu parašyti, supratau, kad vienas iš dalykų, apie kuriuos noriu kalbėti, yra šeima. Kaip atsiranda šeima? Ar svarbu tik kraujas? Ar yra daugiau dinamiškų elementų, kurie veikia kuriantis šeimai? Žinojau, kad turiu suteikti Odžiui šeimą. Sukūriau jam vyresnįjį brolį Albertą. Albertą sukūriau pagal savo vyresnįjį brolį, kuris, kaip ir Albertas, visada buvo protingiausias vaikas ir davė visiems tai suprasti. Taip atsirado Albertas. Emę, ketvirtąją klajūnę, sugalvojau paskutinę. Sukūriau mažąją Emę, Koros Frost dukterį, nes jaučiau, kad Kora yra moteris, kuri turėtų tokią dukrą kaip Emė. Tačiau, kai rašiau scenas, kuriose veikė Emė, ji man ėmė taip patikti, kad, kai atėjo laikas berniukams pabėgti iš internato, pagalvojau – o Dieve, jie palieka Emę siaubingoje padėtyje, jie negali taip pasielgti. Žinojau, kad Emė turi juos lydėti toje ilgoje epinėje kelionėje. Reikėjo, kad Emė suvaidintų kokį nors vaidmenį. Minėjau, kad dėl tėvo įtakos vaikystėje skaičiau daug mitinių kelionių knygų. Iš to skaitymo prisiminiau, kad labai dažnai tų mitinių ieškojimų veikėją lydi aiškiaregys, galintis įžvelgti ateitį ir duoti patarimą, kuris priimamas arba ne. Nusprendžiau, kad Emė bus mano aiškiaregė.
Noriu papasakoti apie Odį, kuris esu aš, arba jis yra toks, kokiu labai norėčiau būti buvęs vaikystėje. Odis O‘Banjenas maištingas. Jis priešinasi valdžiai. Išradingas. Ištikimas. Jis gali truputį ir pavogti, jeigu situacija to reikalauja. Man labai patinka, koks yra Odis. Nusprendžiau, kad jis bus mano pasakotojas, kad galėčiau per jį kalbėti apie daug ką – apie gyvenimą, apie tai, kuo tikiu. Odis labai panašus į mane, o dabar aš labai panašus į Odį. Kad Mozė lydės Odį kelionėje upe, žinojau nuo pat pradžių. Kai nusprendžiau pradėti pasakojimą nuo indėnų berniukų internato ir susipažinau su tragiška internatų istorija, nutariau, kad Mozė bus nebylys. Nusprendžiau, kad jis negalės kalbėti, nes atstovaus kultūrai, kuri neturėjo balso. Taip atsirado veikėjai, bent jau keturi klajūnai.
– Ar matote skirtumą tarp to, kaip jūsų knygas priima amerikiečiai ir kitų šalių skaitytojai? Daugelis žmonių JAV žino vietas, apie kurias rašote, žino istorinius įvykius. Lietuvoje skaitytojai nežino gamtos ir kitų dalykų, kuriuos aprašote. Ar jaučiate skirtumą tarp skaitytojų jūsų šalyje ir, pavyzdžiui, Europoje?
– Atvirai sakant, nežinau, kaip gerai ar negerai priimamos mano knygos kitose šalyse. Šiuo metu mano knygos išverstos į daugiau nei trisdešimt kalbų. Tačiau kaip skaitytojas žinau – man patinka skaityti knygas, kur veiksmas vyksta man nepažįstamose, egzotiškose vietose. Man patinka rašytojai, kurie gali mane ten perkelti, leisti man pasijusti lyg ten būčiau. Patiriu tą egzotinę aplinką. Jei rašytojas suteikia man pakankamai tikroviškų detalių, man tikrai patinka skaityti apie negirdėtą vietą, jaučiu dėkingumą, kad galėjau ten nukeliauti. Tikiuosi, kad skaitydami mano knygas tai patiria skaitytojai kitose šalyse.
– Ar galime pakalbėti apie tai, kaip rašote? Ar turite dienotvarkę, pavyzdžiui, pabundate 7 valandą ir rašote tris valandas? Rašote kavinėse ar namuose, ar visai nesvarbu, galite rašyti bet kur pasaulyje?
– Manau, kad kiekvienas rašytojas supranta, jog padarys viską, ko reikia, kad rankraštis būtų pabaigtas, nesvarbu, kur turės nueiti ir ką padaryti. Visada buvau labai disciplinuotas rašytojas. Jeigu esi menininkas, nesvarbu, kokias priemones naudoji, jeigu nori ką nors pasiekti savo srityje, turi daryti tai laikydamasis disciplinos. Pastaruosius keturiasdešimt metų mano žadintuvas kas rytą skamba 5.45.
– Kas rytą?
– Kas rytą.
– 5.45? Tai neįmanoma. Niekas taip anksti nesikelia.
– Aš keliuosi. Kol pandemija nebuvo mūsų uždariusi namuose, paprastai apsirengdavau ir eidavau į kavinę, kur kiekvieną dieną praleisdavau 2–3 valandas rašydamas. Tokios tvarkos laikiausi keturiasdešimt metų. Rezultatas – 22 romanai ir daug apsakymų. Man tai tikrai pasiteisino.
– Kas yra pirmas žmogus, kuris perskaito jūsų rankraštį?
– Dažniausiai mano žmona. Tačiau neprašau jos redaguoti, noriu tik jos, kaip skaitytojos, reakcijos. Dažniausiai jos reakcija būna – oi, man labai patiko, tai viena geriausių tavo knygų. Arba – hmmm, man kitos tavo knygos patiko labiau. O kartais ji pasako – buvo sunku skaityti čia arba ten. Tačiau nenoriu, kad mano žmona jaustųsi, kad turi redaguoti mano knygą. Tai ne jos darbas.
– Ką darote, kai ji pasako, kad galėjote ir geriau parašyti, kad knyga nėra tokia gera, kaip ankstesnė?
– Jei ji taip pasako, paklausiu – kodėl. Ji įžvalgi skaitytoja, dažniausiai užveda mane ant kelio. Antras žmogus, kuris skaito jau redaktoriaus akimis, yra mano agentė. Ir jos komanda. Tikrai pasitikiu jais kaip pirmaisiais redaktoriais, pateikiančiais komentarus. Esu palaimintas turėdamas turbūt geriausią redaktorių visame Niujorke, kuris fantastiškai padeda sutvarkyti visas mano knygas.
– Noriu paklausti apie pandemiją. Lietuvoje daug leidėjų sako, kad žmonės per pastaruosius metus skaito vis daugiau ir daugiau. Iš pradžių jie galvojo, kad bus katastrofa, nes žmonės turės mažiau pinigų, nepirks knygų. Tačiau pasirodė, kad žmonės mėgsta skaityti knygas, į jas tokiu metu ir atsigręžė. O kaip Amerikoje?
– JAV visiškai tas pats. Žmonės skaito, perka knygas turbūt didesniais kiekiais nei anksčiau. Jie turi pasirinkimą žiūrėti televiziją arba daryti ką nors, kas yra daug naudingiau jų smegenims ir dvasinei sveikatai, o tai yra gera knyga. Taip, JAV patyrėme skaitymo atgimimą. Pandemija tikrai daro daug žalos, sukelia daug tragedijų, bet yra ir šviesių dalykų. Prie spausdinto žodžio grįžtantys skaitytojai – vienas jų.
– Kitas klausimas apie rašytojų įtaką visuomenėje. Frankfurto knygų mugėje buvo diskutuojama, ar rašytojai praranda savo įtaką visuomenėje, ar įgyja jos daugiau. Daugelyje šalių žmonės pastebėjo, kad prieš 20–30 metų rašytojai buvo matomi kaip kilnios asmenybės, kurios gali keisti visuomenę, o dabar galbūt rašytojai tokio reikšmingo vaidmens nebeturi. Ar matote tai JAV? Rašote knygas daug metų, keičiasi situacija ar ne?
– Manau, kad žmonės yra mažiau veikiami kokio nors vieno pobūdžio elementų virtualiame amžiuje, kai yra tokia plati prieiga prie to, kas vyksta pasaulyje ir atskirose bendruomenėse, prie dalykų, apie kuriuos nežinojome, bet žinome dabar. Kokybiškos naujienos, patikimos naujienos, regis, nebeturi tokios įtakos, kokią turėjo anksčiau. Netgi svarbios asmenybės, tos, kuriomis žaviuosi, nebeturi ankstesnės įtakos. Galbūt tai galioja ir rašytojams. Visiems menininkams. Nebeturime platformos, kurią turėjome. Tai nereiškia, kad nebandome. Rašydami mes kalbame apie visuomenės problemas. Dažnai apie tai rašau, ypač Korko O‘Konoro serijoje. Tai nereiškia, kad turime nustoti daryti tai, ką darome. Jeigu mes galime paveikti nors vieną skaitytoją, tai jau įtaka.
– Kaip apibūdintumėte „Kasdienę malonę“ ir „Maloningąją žemę“ dviem sakiniais?
– Tai knygos apie viltį. Ir apie Dievą.
