„YouGov“ atlikta apklausa Didžiojoje Britanijoje parodė, kad buvimas rašytoju yra geidžiamiausias darbas šioje šalyje – net 60 proc. žmonių sakė, kad norėtų būtent tuo užsidirbti pragyvenimui. Tai yra 24 proc. daugiau nei televizijos laidų vedėjo ir 29 proc. daugiau nei kino aktoriaus darbas.
Tačiau tai tik rodo, kaip teigiama leidinyje, kaip mažai žmonės iš tiesų žino apie rašytojo darbą.
Niekas nesugebėtų to apsiimti, jeigu nebūtų vedinas kažkokio demono, kuriam negali nei pasipriešinti, nei jo suprasti
O juk dar George'as Orwellas rašė, kad visi rašytojai yra „pasipūtę, savanaudiški ir tingūs“, o knygos rašymas yra „siaubinga, sekinanti kova, tarsi ilgai užsitęsusios ligos priepuolis“. „Niekas nesugebėtų to apsiimti, jeigu nebūtų vedinas kažkokio demono, kuriam negali nei pasipriešinti, nei jo suprasti“, - sakė G.Orwellas.
Kaip sako rašytojas, „The Guardian“ apžvalgininkas Timas Lottas, daugelis idealistiškai, romantiškai įsivaizduoja rašytojo darbą, tačiau apie savo paties 20 metų rašymo patirtį jis gali pasakyti, kad iš tiesų tai yra ne pasirinkimo reikalas, o greičiau jau G.Orwello aprašytas atvejis – apsėdimas, kuriam nesugebi pasipriešinti.
Jis pripažįsta, kad išties, lyginant su kitomis profesijomis, rašytojai gali lengviau kontroliuoti savo darbo laiką, tačiau gyventi iš rašymo yra toks sudėtingas darbas, apie kokį daugelis nerašančiųjų net negali įsivaizduoti – pagal savo sudėtingumą jis gali būti prilygintinas, tarkime, smegenų chirurgijai. Be to, visuomet rašytojai susiduria su sudėtingomis psichologinėmis problemomis.
„Bet kuris autorius sutiks su pareiškimu, kad meno kūrinys niekuomet nėra užbaigtas. Kaip perfekcionistai mes visuomet jaučiamės nepasiekę savų tikslų. Mes gyvename lydimi nesėkmių, ir netgi tuomet, kai mums pasiseka, mus slegia visas tas didžiulis literatūros kraitis, paverčiantis niekais mūsų darbą savo didybe ir nustumiantis mus į šešėlį tų, kurių kūriniai nėra svarbūs“, - teigia rašytojas.
Be to, rašytojų kasdienybė yra neįtikėtinas kiekis atmetimų – visi tie literatūriniai apdovanojimai, pakliuvimo į kurių trumpuosius sąrašus jautiesi nusipelnęs, tačiau nepakliuvai, visi tie trumpieji sąrašai, į kuriuos pakliuvai, tačiau nelaimėjai, visos tos teisės į filmus ar televizijos serialus, kurie buvo nupirkti tavo knygoms, tačiau taip niekada ir neišvydo ekranų, visos tos knygų kopijos, kurios nebuvo nupirktos. Visa tai – rašytojo kasdienybė.
Rašytojas dažnai jaučiasi vienišas. Jis jaučiasi nesaugus – ir ne tik finansiškai nesaugus, bet tai, kad parašei vieną gerą knygą, negarantuoja, jog tu sugebėsi parašyti kitą
„Be to, turi susidoroti su pavydu, kurį jauti stebėdamas savo konkurentus – o rašytojai konkurentus mato visur, kad ir kaip jie tai neigtų – kurie, atrodytų, yra sėkmingesni nei tu (žinoma, nekreipi jokio dėmesio į tą nematomą daugumą, kuri yra mažiau sėkminga)“, - rašo autorius.
„Rašytojas dažnai jaučiasi vienišas. Jis jaučiasi nesaugus – ir ne tik finansiškai nesaugus, bet tai, kad parašei vieną gerą knygą, negarantuoja, jog tu sugebėsi parašyti kitą. Tai griauna santykius – daugelis rašytojų yra intravertai, kurie viduryje savo darbo beveik nepastebi aplink egzistuojančio pasaulio. Kuomet tau sekasi, greitai gali pasipūsti ir tapti narciziškas. Kuomet nesiseka, puoli į depresiją ir neviltį. Jeigu žmonės galvoja, kad man sekasi, jog esu rašytojas, aš suprantu kodėl. Jaučiu, kad paliksiu tam tikrą kūrybinį palikimą – kūrinius, kurie kažką reiškė. Žinau, kad tai kažką reiškė, nes vis dar gaunu laiškų, kuriuose dėkojama man už knygas, ir kuriuose įvertina, kaip vienu ar kitu būdu aš sugebėjau nutvieksti jų pasaulį šviesa. Aš vis dar tikiu, kad tai yra kilni profesija ir nėra nieko kito, turint omenyje mano ribotus talentus, ką aš norėčiau daryti. Tačiau, sąžiningai, jei man kas pasiūlytų susikeisti vietomis su George'u Clooney, manau, ilgai nedvejočiau. Tiesą sakant, netgi taksi vairuotojo darbas, kuris šioje apklausoje yra 13 proc. žemumose, dažnai atrodo patrauklesnis. Rašymas nėra pasirinkimas, tai yra pašaukimas“, - rašo autorius.