Ji nenorėjo parašyti tipiškos detektyvinės Šerloko Holmso istorijos, ji norėjo, kad Holmsas taptų kompanionu, partneriu, dirbtų kartu su savo žmona Mere Rasel. Šios knygų serijos gerbėjai žino, kad Merė, būdama penkiolikos, sutiko Šerloką Holmsą ir tapo jo mokine. Po daugelio metų jie tapolygiaverčiais detektyvais, o taip pat vyru ir žmona. Pirmoji amerikiečių rašytojos Laurie R.King knyga lietuviškai ką tik pasirodė knygynuose – tai „Merės Rasel nužudymas“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, išleido „Tyto alba“).
Amerikiečių rašytoja Lauri R. King interviu pasakoja, kuo jos vaizduotę patraukė Šerlokas Holmsas ir kodėl ji savo romanuose sutuokė garsųjį seklį su Mere Rasel.
– Jūs pradėjote rašyti 1994-aisiais. Ar tuomet įsivaizdavote, kad 2015 metais vis dar rašysite apie Rasel ir Šerloką Holmsą?
– Nesu tikra, ar visi pradedantys romanų rašytojai galvoja, kad jų pirmąją knygą skaitys tik mama, todėl 20 metų praleistų augančioje Rasel gerbėjų bendruomenėje yra netikėta patirtis. Bet dabar esama tiek jos gerbėjų, kad kartais jaučiuosi kaip menkesnė šios bendruomenės dalis.
– Ar Jus nustebino, kaip buvo sutiktas Merės Rasel personažas?
– Taip, taip, mane stebina tai, kad žmonės nori žaisti šį „žaidimą“ taip nuosekliai. O kai kalbame apie Šerloką Holmsą, „Žaidimas“ yra toks: Šerlokas Holmsas buvo tikras asmuo, daktaras Vatsonas – kartu su juo gyvenęs jo biografas, o Konanas Doilis – tik jų literatūrinis agentas. Štai toks šerlokiškas žaidimas. Jis tinka ir Merei Rasel, nes ji tikrai egzistuoja, ji vis dar akivaizdžiai gyva, kaip ir Šerlokas Holmsas, nes jo nekrologas vis dar nepasirodė Londono „The Times“. Todėl jie abu vis dar gyvi, gyvena Sasekso aukštumose, o Merė Rasel, tiesą sakant, gana aktyvi socialiniuose tinkluose. Ji turi labai aktyvią „Twitter“ paskyrą.
– Kai pradėjote rašyti šią seriją, dar nebuvo jokių socialinių tinklų. Kaip technologijos pakeitė Jūsų rašymą?
– Platesniame technikos pasaulyje tikrai nutiko daug įdomaus... Pasikeitė visas leidybos pasaulis, nes man pradėjus rašyti, leidėjai nenorėjo, kad rašytojai užsiimtų reklama. Mes jiems tik trukdėme. O dabar viskas atvirkščiai. Tiesą sakant, praeitą savaitę buvau konferencijoje, kur potencialūs literatūros agentai visiems tiems vargšams naujiesiems rašytojams pirmiausia pasakė štai ką: „Jūs privalote susikurti sau platformą. Turite išplėsti savo dalyvavimą socialiniuose tinkluose“. Tai gana liūdna, nes ką daryti, jei esi pradedantis rašytojas? Tu neturi jokios platformos. Tavo knyga yra tavo platforma! Todėl labai džiaugiuosi, kad nesu pradedančioji rašytoja šiais laikais.
Pamaniau, kad būtų labai įdomu pažiūrėti, kaip jis susiduria su šiuo pasauliu – tiek per Merę Rasel, tiek daug platesne prasme.
– Jūs šiek tiek aplenkėte pastaruoju metu kilusį populiariosios kultūros susidomėjimą Šerloku Holmsu. Kuo jis patraukė Jūsų vaizduotę?
– Mane labiau domino, kaip veiktų kitas asmuo, jei turėtų tokias smegenis. Jeigu jauna dvidešimtmetė moteris susitiktų panašų į jos protą, kaip ji reaguotų? Kaip elgtųsi? Todėl nuo pat pradžių tai buvo Merės Rasel romanai, o ne Šerloko Holmso stilizacijos... Man tapo įdomu, kaip Holmsas, atstovaujantis gerąsias Viktorijos epochos puses, reaguotų į didžiulius socialinius pokyčius, vykusius Britanijoje... Pamaniau, kad būtų labai įdomu pažiūrėti, kaip jis susiduria su šiuo pasauliu – tiek per Merę Rasel, tiek daug platesne prasme... Kaip jis reaguotų? Kaip pasikeistų? Aš tikrai manau, kad jis būtų pasikeitęs. Štai kokie dalykai mane domino.
Istorinė proza šiuolaikiniam skaitytojui yra tarsi pramogų parko veidrodis: mes žvelgiame į save, bet iškreiptai, ir tas kreivumas, neatitikimas gali atskleisti apie mus tai, ko mes nė neįtarėme. Taip, aš rašau tai, ką Grahamas Greene‘as vadino „pramoginiu skaitiniu“: tai geras įkvepiantis skaitinys, kuriame veiksmas vyksta kokiame nors spalvingame pasaulio kampelyje.
– Jūsų knygų serijos neskaitę žmonės gali labai nustebti, sužinoję, kad Šerlokas Holmsas iš tikrųjų yra vedęs. Ar sunku buvo įrašyti jo charakterį į jųdviejų santykius?
– Na, manau, kad keblu rašyti apie artimais santykiais su kuo nors susijusį Šerloką Holmsą, nes Konano Doilio pasakojimuose jų su daktaru Vatsonu draugystė labai nelygi. Vatsonas jam aiškiai patinka, bet į jo protą jis rimtai nežiūri. Bet jis rimtai žiūrį į jį kaip į žmogų, jis tarsi atsitraukia nuošaliau, ir stebi, kaip Vatsonas reaguoja į pasaulį, bet emociniai jųdviejų ryšiai labai riboti... Todėl partnerystė tarp Holmso ir Merės Rasel yra svarbiausias dalykas... tai pilnateisė partnerystė santuokoje, bet iš pradžių jie buvo partneriai... Jei suprantate, ką noriu pasakyti. (Juokiasi)
– Ar yra kas nors, ką visada norėjote apie juos parašyti, ar norėjote, kad jie padarytų ar pasakytų, bet neradote kaip pritaikyti jų personažams?
– Mano vaizduotę kartais riboja tai, ką aš galiu įsivaizduoti ir ko ne. Man tikrai sunku rašytiapie tai, kaip Holmso sugebėjimai ar interesai pasiekia kraštutinumą. Holmsas naktiniame klube šokantis pagal diksilendo atliekamą džiazą – šito aš negaliu įsivaizduoti (Juokiasi). Bandau vaikščioti pakraščiais.
Pagal redeyechicago.com ir terryambrose.com parengė Marius Burokas
