Neseniai L.Sandler pareiškė, kad daugybė sėkmingų autorių turėjo tik vieną vaiką. Ji paminėjo Susan Sontag, Joan Didion, Mary McCarthy, Elizabeth Hardwick, Margaret Atwood, Ellen Willis. Autorė, pati turinti vieną vaiką, sakė, kad rašytojoms vertėtų turėti tik vieną atžalą, nes tik tuo atveju galės laisvai keliauti ir pakankamai laiko skirti rašymui.
Tokios mintys sulaukė priešiškos kai kurių žinomų rašytojų reakcijos. Viena jų – garsi rašytoja Zadie Smith, kuri pareiškė, kad absurdiška manyti, jog motinystė gali neigiamai paveikti kūrybiškumą. „Aš turiu du vaikus. Dickensas turėjo 10 vaikų, Tolstojus, manau, taip pat. Ar kam nors nors sekundę rūpėjo, kad jie taps pernelyg tėviški ir nebebus geri rašytojai? Ar faktas, kad Heidi Julavits, Nikita Lalwani, Nicole Krauss, Jhumpa Lahiri, Vendela Vida, Curtis Sittenfeld, Marilynne Robinson, Toni Morrison ir daugybė kitų (galėčiau tęsti sąrašą visą dieną) turi kelis vaikus, daro jas blogesnėmis rašytojomis? Ar keturi vaikai yra problema rašytojui Michaelui Chabonui arba jo žmonai rašytojai Ayelet Waldman?“
Rašytoja tvirtino, kad, priešingai nei įsivaizduoja L.Sandler, du vaikai motinai netgi palieka daugiau laisvo laiko nei vienos atžalos auginimas, mat jie žaidžia vienas su kitu.
Trijų vaikų motina Pulitzerio premijos laimėtoja Jane Smiley irgi įsijungė į diskusiją, pareiškusi, kad svarbu ne tai, kiek turi vaikų, o tai, koks socialinės apsaugos lygis vietoje, kurioje gyvena tėvai.
Dviejų vaikų mama Aimee Phan irgi pareiškė, kad ją liūdina pareiškimai, jog rašytojai turi užtekti vieno vaiko tam, kad pajaustų viską, ką gali duoti motinystė, o daugiau vaikų paverstų ją „labiau motina nei rašyta“. „Vaikų skaičius visiškai nesvarbus“, – sakė ji.
