„Prieš kelerius metus sulaukėme dalies visuomenės kvietimo skverui šalia Lietuvos rašytojų sąjungos duoti Justino Marcinkevičiaus vardą. Šią idėją parėmė ir poeto artimieji. Kreipėmės į Vilniaus miesto savivaldybę. Vilniaus miesto taryba vienbalsiai jai pritarė. Taip 2020 m. Vilniuje atsirado J.Marcinkevičiaus skveras.
Vėliau žmonės kreipėsi į Rašytojų sąjungą su mintimi pastatyti skvere paminklą Justinui Marcinkevičiui. Svarstėme šią idėją ir galiausiai Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos daugumos sprendimu jai pritarėme. Žinoma, diskusijų buvo – natūralu, kad valdybos ir apskritai Rašytojų sąjungos narių nuomonės dėl poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos skiriasi. Diskusijas ir nuomonių įvairovę priimame kaip sveiką gyvo ir gyvybingo kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo dalį.
Užklausėme Vilniaus Istorinės atminties komisijos, ar ji pritartų tokiai iniciatyvai. Gavome Komisijos pritarimą ir pažadą, kad į būsimo architektūrinio-skulptūrinio objekto J.Marcinkevičiui ir skvero sutvarkymo darbų konkurso komisiją bus deleguotas ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovas.
2022 metais ėmėmės organizuoti konkursą. Labai džiaugiamės, kad jame dalyvavo net 15 skulptorių. Manome, tai irgi liudija, kad meno žmonėms J.Marcinkevičiaus asmenybė yra svarbi. Konkurso rezultatus ir jų aiškinamuosius raštus visuomenei pristatėme mūsų interneto svetainėje (1–5 vieta ir 6–15 vieta).
Konkurso vertinimo komisiją sudarė devyni įvairių sričių (architektūros, menotyros, literatūrologijos, paveldosaugos) specialistai. Savivaldybės atstovas į komisiją deleguotas nebuvo, bet gavome Savivaldybės nurodymą, kad konkursą laimėjęs projektas turės būti tvirtinamas Vilniaus Istorinės atminties komisijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos.
Idėjai skvere pastatyti paminklinį objektą pritarė ir Vilniaus Vyskupija. Jos atstovė Vilniaus arkivyskupijos menotyrininkė, muziejininkė Rita Pauliukevičiūtė dalyvavo konkurso komisijoje. Nors viešojoje erdvėje sulaukėme kritikos dėl paminkliniam objektui parinktos vietos, Vyskupijai abejonių nekilo. Šis skveras nesiriboja su Šv. Jurgio bažnyčios šventoriumi – tarp jo ir bažnyčios yra įsiterpę buvusio vienuolyno pastatai, o pati posesija nuo 1882 metų priklauso I. Korvin-Milevskio rūmams, kuriuose ir yra įsikūrusi Lietuvos rašytojų sąjunga.
2023 m. gegužę Komisijai išrinkus pirmos vietos laimėtoją – architekto Gintaro Čaikausko ir skulptoriaus Gedimino Piekuro „Trilogiją“, – projektą pateikėme Vilniaus Istorinės atminties komisijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai tvirtinti. Mūsų žiniomis, Vilniaus Istorinės atminties komisija šį projektą patvirtino 2023 m. birželio 29 d. posėdyje. Tarybos sprendimo kol kas nėra.
J.Marcinkevičiaus skvero atnaujinimo ir skulptūros įrengimo darbus Rašytojų sąjunga planavo vykdyti privačių rėmėjų lėšomis. Jokie tolesni darbų vykdymo terminai nebuvo nustatyti. Ar jie iš viso vyks, priklauso nuo Vilniaus miesto savivaldybės (ar duos leidimą), galimų mecenatų, poeto artimųjų, konkurso laimėtojų, ir, žinoma, visuomenės. Priimame galimybę, kad darbai gali būti sustabdyti.
Diskusijos dėl J.Marcinkevičiaus kūrybos ir gyvenimo vyksta jau kelis dešimtmečius. Kaip ir minėjome, manome, kad diskusijos yra gyvos ir gyvybingos visuomenės reiškinys. Norėtųsi, kad jos vestų į didesnį savo istorijos supratimą, kritinio mąstymo skatinimą, įsigilinimą į tekstus ir kontekstus, konstruktyvių sprendimų radimąsi.
Pastebime, kad viešojoje erdvėje į viena suplakami skirtingi klausimai, atsiranda vis daugiau skaidymosi, etikečių klijavimo, matavimosi, kas geresni ar blogesni. Bandome įsiklausyti ir suprasti: tai kas vis dėlto taip įaudrino visuomenę? Dėl ko vyksta ginčai? Į kurį klausimą bandome ieškoti atsakymo: ar verta statyti paminklą (-us) J.Marcinkevičiui apskritai? Ar verta paminklą J. Marcinkevičiui statyti jo vardo skvere? Paminklą J.Marcinkevičiui statyti verta, bet tik ne jo „Trilogijai“? Paminklas gali būti ir J.Marcinkevičiui, ir „Trilogijai“, bet nepatinka komisijos išrinktas meninis sprendimas? Paminklų J.Marcinkevičiaus skvere iš viso nereikia statyti – nei J.Marcinkevičiui, nei kam nors kitam? Jokių paminklų sovietinės okupacijos laikotarpiu gyvenusiems ir kūrusiems meninkams?
Lietuvos rašytojų sąjunga orientuojasi į kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo puoselėjimą, o ne į pykčio ar net neapykantos kurstymą. Manome, kad būtina atskirti tiesiogiai genocidą vykdžiusius sovietų valdžios kolaborantus nuo kūrėjų, kurie dramatiškai išgyvendami sunkmetį išsaugojo lietuvių tautos savastį, kalbą ir kultūrą. Jų sudėtingo gyvenimo ir kūrybos analizė – literatūros ir sričių mokslininkų darbas.
Laikas mokytis be emocijų vertinti tarybinio laiko autorius ir jų kūrybą, kad galėtume ir gebėtume sąžiningai juos integruoti į kultūros ir visuomenės istoriją. Manome, kad reikalinga peržiūrėti savo, savo šeimos, tautos ir valstybės istoriją – tik ne tam, kad ištrintume tam tikrus puslapius, aklai paklūsdami kategoriškai desovietizacijai, o kad visa, kas mūsų pereita, įsisąmonintume, išmintingai apmąstytume, kalbėtumėmės ir mokytumėmės. Tik ar visada norime?
Ateitis parodys. Su skulptūra J.Marcinkevičiui prie Rašytojų sąjungos arba be jos.
Siekdami ieškoti geriausio sprendimo ar sprendimų, siūlysime surengti gyvą diskusiją. Diskusijoje kviesime dalyvauti literatūrologus, istorikus, kultūrologus, architektus, urbanistus, kitų sričių atstovus ir plačiąją visuomenę. Informaciją apie diskusijos laiką ir vietą paskelbsime artimiausiu metu“, – rašoma Rašytojų sąjungos pranešime.
