Paprasta nedekoruota forma, savotišką prozos miniatiūrą primenantis stilius, grubi šnekamoji kalba, iš koto verčiantis sarkazmas, per kraštus besiveržianti ironija ir autoironija – štai skiriamieji Ch. Bukowskio poezijos bruožai, pelnę jam išskirtinio realybės nepoetizuojančio poeto vardą.
1985 metais Ch. Bukowskis davė interviu literatūros žurnalui „New York Quarterly“. Jame jis atskleidžia bukovskiškos poezijos rašymo ypatybes.
– Atrodo, rašote spontaniškai. Kiek sielos agonijos ir prakaito išliejate? Kaip rašote – ranka ar rašomąja mašinėle?
– Iškart rašau mašinėle. Vadinu ją savo „kulkosvaidžiu“. Dažniausiai rašau vėlią naktį, gerdamas vyną, klausydamas klasikinės muzikos bei rūkydamas indiškas cigaretes. Kūrinius taisau, bet nedaug. Kitą dieną tiesiog perrašau eilėraštį šį bei tą pakeisdamas: ištrinu eilutę, kelias eilutes sutalpinu į vieną, taip eilėraštis įgauna daugiau prasmės. Niekada iš anksto neapgalvoju savo eilėraščių, prisėdęs nežinau, ką parašysiu. Rašydamas nelieju jokio prakaito, nes man rašyti lengva – lengviau nei gyventi.
– Ar nešiojatės užrašų knygelę? Ar užsirašote mintis, kurios šauna į galvą? O gal saugote jas galvoje?
– Nesitampau užrašų knygelių ir nesaugau minčių. Stengiuosi negalvoti, kad esu rašytojas, ir man tai neblogai sekasi. Nemėgstu rašytojų, kaip ir draudimo agentų.
 |
| Charleso Bukowskio knygos viršelis |
– Ar būna „sausų“ periodų, kai visai nerašote? Ką tada veikiate? Stengiatės vėl grįžti į vėžes?
– „Sausas“ periodas – tai dvi ar trys naktys, kai nieko neparašau. Supratęs, kad nelabai sekasi, traukiu į hipodromą ir pastatau daugiau pinigų nei įprastai, rėkiu ir užgaulioju savo moterį. Taigi į vėžes grįžtu be jokių pastangų. O iššvaistęs 150 ar 200 dolerių, iškart galiu parašyti beveik nemirtingą eilėraštį.
– Ar Jums reikia vienumos? Daugelyje Jūsų eilėraščių kalbama apie pokytį – perėjimą iš meilės ir sekso būsenos į vienatvės būseną. Ką tai reiškia?
– Dievinu vienatvę, bet man nereikia išsižadėti kažko svarbaus, kad ką nors parašyčiau. Manau, jei ko nors išsižadėčiau, jausčiausi blogai. Žinoma, kai kurie eilėraščiai pasako, kad esu vienišas, išsiskyręs su moterimi, o skyrybų turėjau daug. Tačiau vienatvės noriu labiau tada, kai nerašau.
Dažnai rašau, kai vaikai, lakstydami po kambarį, šaudo į mane vandens pistoletais. Mano nuomone, tai padeda, o ne kliudo kūrybai – eilėraščiui tai prideda humoro. Tačiau mane labai erzina, kai girdžiu garsiai įjungtą televizorių ir kvailą juoką komedijų laidose.
– Kokio amžiaus pradėjote rašyti? Kokiais rašytojais žavėjotės?
– Pirmasis žmogus, apie kurį rašiau, buvo vokiečių lakūnas su plienine ranka, per Antrąjį pasaulinį karą nušovęs tūkstančius amerikiečių. Tai buvo ilgas rankraštis, užrašytas užrašų knygutėje. Tada buvau maždaug trylikos metų, gulėjau lovoje ir buvau nusėtas tokiomis šunvotėmis, kokių nė vienas daktaras nebuvo matęs.
Tuo metu nežinojau jokių rašytojų, kuriais būčiau galėjęs žavėtis. Vėliau tokiais tapo Johnas Fante, Fiodoras Dostojevskis ir dar keletas kitų. Mane labiau žavėdavo klasikinė muzika. Būdavo gera vakarais grįžti namo iš gamyklos, nusimesti drabužius, tamsoje atsigulti į lovą, išgerti alaus ir klausytis klasikos.
– Kaip manote, ar šiais laikais ne per daug poezijos? Kaip apibūdintumėte tikrai blogą poeziją? Kas šiandien yra gera poezija?
– Šiandien per daug prirašyta tik blogos poezijos. Žmonės tiesiog nežino, kad rašyti reiktų paprastai. Jiems tai sunku. Panašiai kaip išlaikyti erekciją skęstant – tik nedaugelis tą sugeba. Bloga poezija sukuriama žmonių, kurie sėdi ir galvoja: „Štai dabar parašysiu eilėraštį.“ Ir eilėraštis išeina tik toks, kokį jie įsivaizduoja. Štai, pavyzdžiui, katinas, juk niekada negalvoja: „Esu katinas ir dabar pagausiu tą paukštį.“ Jis tiesiog tą daro.
Gera poezija šiandien? Ją rašo keli katinai – Geraldas Locklinas ir Ronaldas Koertge'as.
– Nors Jūsų eilėraščių balsas stiprus, jis retai peržengia psichoseksualinio susirūpinimo ratą. Ar Jus domina valstybiniai ir tarptautiniai reikalai, ar sąmoningai save ribojate apie juos nerašydamas?
– Aš fotografuoju ir įrašau tai, ką matau ir kas man nutinka. Nesu nei guru, nei kokios nors srities lyderis. Aš – ne tas žmogus, kuris ieško atsakymų religijoje ar politikoje. Jei kas nors nori imtis šio purvino darbo ir sukurti mums geresnį pasaulį – aš neprieštarausiu. Tačiau Europoje, kur mano kūryba neblogai vertinama, įvairūs revoliucionieriai, anarchistai ir kiti reiškė man pretenzijas. Savo interviu turėjau sąmoningai neigti bet kokius santykius su jais. Jaučiu gailestį beveik visiems pasaulio žmonėms, bet jie mane atstumia.
– Ko turėtų mokytis pradedantis rašytojas?
– Jis turi suprasti: jei kūrinys nuobodus pačiam, jis bus nuobodus ir kitiems. Nieko blogo, jei poezija linksma ir lengvai suprantama. Gilią mintį genijus turi perteikti paprastai.
Pradedantysis turi vengti rašymo pamokų. Blogiausi dalykai jaunam poetui yra turtingas tėvas, ankstyva santuoka, ankstyva šlovė ir gebėjimas daryti viską labai gerai.
– Esate parašęs trumpų istorijų ir romanų. Ar jie kilo iš ten pat, kaip ir poezija?
– Taip. Nematau didelio skirtumo, ką parašyti – posmą ar pastraipą. Trumpa istorija nutiesia kelią romanui, o romanas – tai būdas pasakyti, kiek daug tas pats žmogus gali patirti kelyje į savižudybę: beprotybę, senatvę ir mirtį.
Parengė Simona Geniušaitė
