Kiekvieno gyvenime kartais pasitaiko krizių, kuomet visas kūnas, visa esybė pasako „stop“. Liaujasi dirbę raumenys, sąnariai juda tik mechaniškai, be perstojo kankina destruktyvios mintys, o išsigelbėjimo ieškoma individualiai.
Jau minėjau, kad Elizabeth Gilbert yra amerikietė, o amerikiečiai, kaip žinia labai mėgsta sirgti depresijom, o sirgdami, vietoj to, kad ramiai sau gydytųsi, linkę parašyti apie tai knygas. Tokia absoliučiai amerikietiška depresija susirgo ir Elizabeth, tačiau atrado vaistus nuo šios būsenos – keliones. „Valgyk. Melskis. Mylėk“ yra asmeninė dvasinė rašytojos patirtis keliaujant po tris šalis: Italiją, Indiją ir Indoneziją, kur ji po truputį atranda save, susitaiko su savo likimu ir susigrąžina prarastą pusiausvyrą.
Kodėl būtent šios šalys, atsako pati autorė: „Nusprendžiau, kad noriu vykti į visas šias šalis ir kiekvienoje praleisti po keturis mėnesius, iš viso metus. Žinoma, tai buvo daug didesnė svajonė nei noras „nusipirkti naują pieštukų rinkinį“. Tačiau aš troškau kaip tik to. Siekiau ne tik susipažinti su šalimis (aš jas jau žinojau), bet kiekvienoje šalyje pažinti tą savo asmenybės pusę, kurią toje šalyje būtų lengviausia pažinti. Tad Italijoje norėjau išmokti malonumo, Indijoje – atsidavimo Dievui, o Indonezijoje – suderinti abu.“
Knyga iš tiesų labai paprasta, labai asmeniška, atvira, tačiau įtraukianti, nuoširdi ir be galo pamokanti. Stilius žurnalistiškas ir nė kiek neįmantrus, vidiniai išgyvenimai, savianalizė konstruojami iliustratyviai, šmaikščiai ir su skoningu humoro jausmu. Paprasčiau tariant tiesiog tikri vienos moters dvasiniai ir žemiški ieškojimai bei išgyvenimai.
Skaityti šią knygą: Jei norisi kažko lengvo, paprasto, jaučiamas pokyčių poreikis gyvenime arba įdomu sužinoti apie kitas kultūras.
Neskaityti šios knygos: Jei nepatinka sausas stilius, kuris yra vienas iš šios knygos trūkumų arba nepatinka kalbos apie religiją, rytų kultūros išaukštinimas.
Asmeninis knygos vertinimas: 2.5/5, vien dėl sauso knygos stiliaus. Taip pat, skaitant kartais norėjosi, jog gyvenimas parodytų Elizabeth nagus, ir kad Romos centre arba Balyje jai būtų atsitikę kas nors, kas būtų sugadinę jos kruopščiai rengtą planą. Bet visa tai aišku nėra blogai, juk galų gale tai buvo Elizabeth Gilbert dvasinis kelias, o ne mano, kuris turbūt būtų labai vingiuotas.
