R.Dominaitytė sako, kad galbūt jos pozicija kiek per griežta, tačiau rašymui reikia turėti talentą, o geriau daryti tai, ką mokame daryti geriausiai.
Šiuo metu aktorė intensyviai dirba su „Knygos teatro“ spektakliais. „Man labai svarbu lietuvių literatūrą pristatyti kitu kampu – nubraukti tam tikrus voratinklius“, – pasakoja ji.
O kokias geriausias skaitytas knyga išskirtų R.Dominaitytė? Kuo ypatingas „Knygos teatras“ ir kokios knygos tampa teatro inscenizacijomis? Ar vieną dieną išvysime žinomos aktorės knygą?
Jūsų dėmesiui – „15min knygos“ ciklo „Gyvenimo knygos“ pokalbis su R.Dominityte.
– Pradėkime nuo pradžių – kaip jūsų gyvenime atsirado knygos? Kas jomis jus sudomino vaikystėje, ką tuo metu skaitėte?
– Kada pradedi skaityti, tai nori nenori susitinki su literatūra. Aišku, susitinki ir su literatūra, kuri yra privaloma perskaityti – mokykloje gauni sąrašą knygų, pagal kurį turi orientuotis, save edukuoti ir atsiskaityti mokytojams.
Mes gyvenome laiku, kada televizijos programos transliuodavo tik vieną kanalą ir vaizduotei penų būdavo labai daug. Dėl to mes labiau skaitydavome knygas negu šiuolaikinė karta. Ir čia nėra jokio paverkšlenimo, mūsų buvo tokia situacija – mes neturėjome interneto, daugiakanalinės televizijos ir dėl to turėdavome daug laiko, kurį galėdavome skirti literatūrai.
Bent jau mano knygos, kurias aš labiausiai skaičiau, tai buvo pasakos – atitikmuo šiai dienai tai fantasy stilius, kuriuo vaikai domisi ir šiandien, bet gal pasakų jie nebeskaito, nors yra perskaitę Hari Poterį. Kadangi tais laikais mes neturėjome Hario Poterio, turėjome lakią vaizduotę, daugiau laiko, neturėjom suformuluotos tokios vizijos, ką mes galėjome pamatyti kine, tai mes labai daug skaitėme pasakų ir matėme jas.
Būdavo tokia sekmadieninė popietė, kada per televiziją rodydavo rusiškas pasakas, bet būdavo, kad rodydavo ir čekų kinematografiją – tos pasakos būdavo tikras saldainis.
Mano pasaulis, mano susitikimas su knyga – tai pasakų sritis. Ir šiandien tas fantasy stilius yra „valgomas“ mūsų šeimoje.
– O kokias knygas renkatės dabar?
– Dabar yra labai sudėtinga situacija su knygomis, nes mano vadovaujamas „Knygos teatras“ inscenizuoja lietuvių miestų literatūrą ir tai jau yra darbo pozicija. Aš jau nebeturiu malonumo skaityti vardan malonumo. Daugelis literatūros pavyzdžių, kuriuos aš dabar skaitau arba į kuriuos gilinuosi, tai yra literatūra, kurią vėliau adaptuojame scenai. Iš masės lobyno reikia išsirinkti, ko reikia. Ir tai yra darbinis procesas, techniniai dalykai. Skaitymo malonumui jau nebelieka laiko. Deja.
– Jei reikėtų išskirti geriausias jūsų skaitytas ir jums labiausiai įstrigusias knygas, kokie tai būtų kūriniai?
– Aš galvoju, kad šis klausimas, ypač mūsų kartos atstovams, yra pasikartojantis. Prieš pokalbį aš perskaičiau Andriaus Mamontovo interviu ir supratau – taip, mano tos pačios mėgstamos knygos (juokasi). Yra kultiniai kūriniai, kurie mūsų gyvenime turėjo labai didelę reikšmę, jie tuo metu mums suskambėjo visomis spalvomis. Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ atsirado kaip tik tada ir ją visi skaniai perskaitėme ir ji atmintyje užsifiksavo visam gyvenimui.
Toliau aš visgi atsiduočiau šiuolaikinei kartai ir lietuvių literatūrai. Viena tokių autorių, kurią labai myliu. Tai Kristina Sabaliauskaitė. Aš nesu jos specialistė ir neskaičiau jos didžiojo epo „Silva rerum“, bet jos novelės mane sužavėjo ir aš turiu labai daug vilčių ir jai netgi rašiau, kad norėčiau „Knygos teatro“ scenoje inscencuoti knygos „Danielius Dalba & kitos istorijos“ noveles. K.Sabaliauskaitė, mano manymu, yra labai įdomi autorė ir jei šiai dienai ką nors imčiau skaityti dėl savo malonumo, tai būtų „Silva rerum“.
Taip pat išskirčiau Daivą Čepauskaitę, kuri yra iš kitos sferos – poetė. Bet nuostabi poetė, aktorė – aš ją mačiau scenoje ir gaila, kad ji jau nepraktikuojanti aktorė, tik rašanti. Bet jos istorijos labai įdomios, subtilios, rašymo maniera turi tokį prieskonį – ką aš vertinu kūryboje – tai humoro jausmas.
Mes gyvenome laiku, kada televizijos programos transliuodavo tik vieną kanalą ir vaizduotei penų būdavo labai daug. Dėl to mes labiau skaitydavome knygas negu šiuolaikinė karta. Ir čia nėra jokio paverkšlenimo, mūsų buvo tokia situacija.
– Esate „Knygos teatro“ įkūrėja ir vadovė. Koks tai teatras ir kodėl jis susijęs su knygomis?
– Teatro tradicija Lietuvoje yra labai stipri ir aš visada teatrą lyginu krepšinio pozicijai. Manau, kad tai tokio lygio ir vertės meno sritis, kuri reprezentuoja Lietuvą visame pasaulyje. Norint save įprasminti šioje sferoje, reikia labai gerai pagalvoti, kuo galėtum išsiskirti, kuo galėtum būti įdomus. Todėl mes neatsitiktinai ir pasirinkome, kad tai yra literatūros inscenizacija ir pats pavadinimas kalba pats už save, kad tai yra knygos arba tai yra literatūros inscenizacija, adaptacija teatro aikštelei.
Mes atstovaujam skaitovinį žanrą ir tokių pavyzdžių Lietuvoje yra vienetai. Kai kurie aktoriai turi skaitovines programas, bet šios programos tai nėra teatras. O „Knygos teatre“ išskirtinai akcentuojame, kad tai yra skaitovinio žanro teatras, kuris pristato lietuvių miestų literatūrą.
Norėčiau dar padaryti žingsnį į praeitį. Anksčiau, kai nebuvo internetinės erdvės, kiekvieną sekmadienį vykdavo tokie radijo skaitymai, kurie ir šiandien dar yra išlikę, bet, manau, yra mažai klausomi. Gal jie turi savo klausytojų ratą, bet aš manau, kad šių dienų kontekste jų sunku klausyti, nes kai aplink toks didelis ritmas ir greitis, net teatre sudėtinga išsėdėti. Šie radijo spektakliai yra man atmintyje užsilikę iš vaikystės. Tuo metu Jūratė Onaitytė, Rūta Staliliūnaitė ir daug kitų didžių aktorių turėjo savo skaitovines programas, kurias veždavo į mokyklą. Tokiu būdu aš susipažinau su teatro menu. Iš vaikystės kažkoks kodas yra užsilikęs ir dėl to atsirado ši skaitovinio žanro atgimimo versija.
Mes turime tam tikrą teatrų problematiką – daugelis teatrų, ypatingai didieji, pastato spektaklius, su kuriais negali pajudėti iš vietos ir tokiu būdu yra nuskriaustas regione esantis žiūrovas, kuris nepamato tų gražių darbų su pasaulinio lygio režisieriais. Vėlgi, mes turime gastroles, o didieji teatrai to nemato. Dėl to mano buvo tokia didžioji vizija, kad mūsų teatras būtų nukreiptas į regioną, visi spektakliai būtų skaitovinio žanro ir lengvai vežami.
Jaunimas kartais nenori eiti į teatrą, nes galvoja, kad tai yra atgyvena. Girdžiu ir tokią žinutę, kad tai yra snobų užsiėmimas. O skaitovinio žanro forma leidžia prisijaukinti tą jaunąją kartą jiems patrauklioje erdvėje.
– Pirmasis spektaklis buvo sukurtas pagal Vinco Mykolaičio-Putino kūrinį „Altorių šešėly“. Kodėl pasirinkote būtent šią knygą?
– Mes, brandžių žmonių būrelis, kuris mąstydavo, ko gyvenime negavo arba ko norėtų, pradėjome susitikinėti dėl savęs, noro pabūti su literatūra. Nebuvo sumanymo, kad rodysime kokį nors savo sukurtą produktą. Šiame būrelyje buvo ir aktoriai, ir scenaristai. Visi puikiai žinojome „Altorių šešėly“ – tai yra meilės romanas, tam tikras uždraustas vaisius. Nežinau, kaip dabar moksleiviai jį priima, bet kiek žinau, jis yra skaitomas. Šis kūrinys daug kam iš mūsų kėlė sentimentų, juolab, kad turbūt visi Lietuvoje jį perskaitė. Dėl to mes jį ir pasirinkome.
Turėjome drąsos jį nagrinėti, nes nebuvo keliamas atsakomybės klausimas – mes neturėjome tikslo jį parodyti. Bet pajutome, kad šis mūsų būrelis arba skirstosi, arba pristato savo kūrinį. Buvo daug vidinės drąsos ir tai pasiteisino. Iš to atsirado „Knygos teatras“.
Mūsų tikslas – nesugadinti, o pristatyti ir atskleisti literatūrą. Pas mus nėra ypatingų režisūrinių sprendimų arba masuočių, už ko aktorius galėtų pasislėpti. Iš kitos pusės, tai sudėtingesnė situacija, kai aktorius ir žiūrovas lieka vienas priešais kitą. Tuomet nebėra galimybės už ko nors pasislėpti, meluoti. Turi būti labai įtaigus, atviras, nuoširdus ir per save perleidęs literatūrą turėti atvirą pokalbį su žiūrovu. Nėra lengva žiūrėti vienas kitam į akis.
– Minėjote, kad norėtumėte į sceną perkelti rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės kūrybą. Kokius dar kūrinius norisi paversto teatro spektakliais? Kaip tam renkatės kūrinius?
– Tai daugiau praktiškumo klausimas. Man labai svarbu lietuvių literatūrą pristatyti kitu kampu – nubraukti tam tikrus voratinklius. Bent jau iš mūsų laikų mokyklinės programos, tai, atsiprašau, bet toks grūzas – artojėlių agrarinė temos, kuriose kas nors ką nors nugalabins ir po to visas kaimas verks. Labai norėjosi mūsų literatūroje surasti ką nors kito, nes ten yra visko: ir humoro – pasirodo, kad mes turime gerą humoro jausmą, ir mistikos. Tiesiog visame kame reikia tai atrasti. Mes dar sau iškėlėme tikslą, kad ieškome miesto literatūros ir tai buvo didžiausias galvos skausmas, nes miestai formavosi tik prieš 100 metų, tai ir literatūra negalėjo kitaip formuotis. Norėjosi parodyti, kad lietuvis, rašantis žmogus, yra pakankamai išsilavinęs, įdomus, daugiasluoksnis, daugiaspalvis.
Norėjosi atrasti literatūrą, kuri nubrauktų voratinklius. Tame tarpe buvo minėtas V.Mykolaitis-Putinas, Jurgis Savickis, kuris yra puikus rašytojas – eruditas, poliglotas, kūręs praėjusio šimtmečio pradžioje. Jam lietuvių kalba buvo tokia skurdi, kad jis adaptuodavo žodžius iš viso pasaulio lobyno, kad būtų įmanoma išsireikšti, ką jis nori pasakyti. Tada norėjosi pačiupinėti kitą laikmetį – ėmėmės Jurgos Ivanauskaitės. Ji buvo visai kito plano autorė.
Jaunimas kartais nenori eiti į teatrą, nes galvoja, kad tai yra atgyvena. Girdžiu ir tokią žinutę, kad tai yra snobų užsiėmimas. O skaitovinio žanro forma leidžia prisijaukinti tą jaunąją kartą jiems patrauklioje erdvėje.
Mūsų didysis tikslas – parodyti, kad literatūra nėra artojėlių literatūra.
– O koks jūsų asmeninisn santykis su knyga? Kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Darbiniai. Pasiimi masę literatūros, tam tikrą laikmetį, kurio nesi neadaptavęs teatrui ir bandai tame laikmetį rasti autorių, rašantį miesto tema. Dažniausiai ieškome novelisto, nes romanus sutvarkyti yra sunkiau. Nors paskutinis pavyzdys buvo Lauros Sintijos Černiauskaitės apsakymas „Prieblandos seserys“, kuris jau linksta link didesnės apimties. Bet visgi novelės yra lengviau valdomos ir pateikiamos žiūrovui.
Labai retai kada dėl savo malonumo skaitau. Net vesdama savo pokalbių laidas, kuriose mes kalbame apie knygos skaitymą, labiau pašnekovai pristato literatūrą ir ja „užkabina“ paskaityti. Mano pašnekovai šneka, kad grožinės literatūros mažai skaito. Dabar madingos knygos apie psichoanalizę, savirealizaciją, savęs įprasminimą, o ne grožinė literatūra.
Kita vertus, pažvelkite, kas dabar nerašo knygų? Natūralu, kad mes visi negalime būti rašytojais – tai talentas ir Dievo pašaukimas rašyti. Bet staiga rašo visi – kurie moka, ir kurie nemoka. Tai daugiau toks asmenybės kulto pateikimas. Tačiau mes negalime prikepti knygų kaip sausainiukų.
– Ar galime tikėtis, kad vieną dieną išvysime Reditos Dominaitytės knygą?
– Labai abejoju. Pirma, aš neturiu rašymo talento. Antra – nenoriu dalyvauti šiame mados reikale. Rašyti vien dėl to, kad aš esu Redita Dominaitytė?
Vienintelis momentas, kuris gali būti man įdomus, nors gal tai yra ir savirealizacijos klausimas, bet nemanau, kad tai turėtų išaugti į knygos apimtį, būtų edukacinio pobūdžio skaitovinio žanro nagrinėjimas, jo pristatymas. Tai man būtų įdomu. Lietuvoje apie tai yra mažai pavyzdžių, nėra į kur atsiremti, nors pasaulyje tai atgimstantis žanras.
Kol kas aš neturiu ką pasakyti, išskyrus tai, kad dirbu su savo teatru, bet kokia tai žinutė? Rašymas vardan rašymo? Ne. Dėl gražios nuotraukos? Ne.
Ne dabar. Gal kai būsiu pensijoje ir „susišvies“, bet reikia labai gerai pamąstyti, kad neapkrauti knygomis savęs ir kitų. Kokia vertės tos knygos bus, jei visi staiga pradėsime rašyti? Nes šiai dienai yra labai paprasta gauti iš leidyklos užsakymą, kai esi žinomas žmogus ir nori parašyti knygą. Tačiau kokia to vertė? Nešiukšlinkim savo aplinkos, darykime tai, ką mokame daryti geriausiai.
Gal aš labai kritiškai ir griežtai pasisakiau, bet tebūnie tokia mano pozicija.
– Ačiū už pokalbį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Haroldas Mackevičius: apie dingusį smetonišką Vinetu ir knygas, kurios ne tik įkvepia, bet ir prajuokina