Remiantis „Metų knygos rinkimų“, „Kūrybiškiausios knygos dvyliktuko“, PEN centro geriausios dešimtmečio knygos sąrašu bei mokslininkų papildymais 15min sudarė gaires, kurias išsiuntė 23 literatūros profesionalams. Po jų balsavimo buvo atrinktos reikšmingiausios nepriklausomybės knygos, už kurias gali balsuoti ir portalo skaitytojai.
UŽ GERIAUSIUS ESĖ GALITE BALSUOTI ČIA
UŽ GERIAUSIUS ROMANUS GALITE BALSUOTI ČIA
UŽ GERIAUSIĄ MEMUARISTIKĄ GALITE BALSUOTI ČIA
UŽ GERIAUSIĄ POEZIJĄ GALITE BALSUOTI ČIA
UŽ GERIAUSIĄ TRUMPĄJĄ PROZĄ GALITE BALSUOTI ČIA
Knygas atrinkti padėjo šie ekspertai: Agnė Cesiulė, Akvilė Rėklaitytė, Andrius Jakučiūnas, Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Aurelija Mykolaitytė, Brigita Speičytė, Dalia Kuizinienė, Elena Baliutytė, Giedrė Kazlauskaitė, Gintarė Bernotienė, Jūratė Čerškutė, Jūratė Sprindytė, Jurga Tumasonytė, Laimantas Jonušys, Lina Buividavičiūtė, Mantas Tamošaitis, Marijus Gailius, Mikas Vaicekauskas, Neringa Butnoriūtė, Paulius Subačius, Regimantas Tamošaitis, Saulius Vasiliauskas, Tomas Vaiseta.
Tarp balsavusiųjų taip pat buvo ir rašytojų, tačiau jie už savo knygas nebalsavo.
Kūriniai iškirstyti į penkis žanrus: esė (10), memuaristiką (6) (dienoraščiai, memuarai ir kt.), poeziją (20), romanus (20) ir trumpąją prozą (10) (apysakos, apsakymai, novelės).
Balsuoti galite iki sekmadienio, kovo 15 dienos. Rezultatus paskelbsime kitą pirmadienį.
Esė
Sigitas Parulskis, esė rinkinys „Nuogi drabužiai“
Leidėjas: 2002 m. „Baltos lankos“, 2015 m. „Alma littera“
Pirmasis S.Parulskio esė rinkinys, kuriame surinkti tekstai, 1998–2001 metais publikuoti kultūriniame leidinyje „Šiaurės Atėnai“.
Giedra Radvilavičiūtė, esė rinkinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“
Leidėjas: 2010 m. „Baltos lankos“
Kaip teigė Jūratė Sprindytė, G.Radvilavičiūtė sukūrė originalų lietuviškos esė tipą, kur dera savitas mąstymas, tvirta struktūra ir tirštas pasakojimas, intelektualus šmaikštumas ir guvi ironija, o gausios kultūrinės aliuzijos, žinomų menininkų citatos dalyvauja tekste kaip realios tikrovės dalis.
Kęstutis Navakas, esė rinkinys „Du lagaminai sniego“
Leidėjas: 2008 m. „Tyto alba“
„Viena iš svarbiųjų temų – tuštuma, nesvarbu, kokiais pavidalais ji besireikštų. Tai ir tuščia vieta, kurioje nėra daiktų ir žmonių, ir tuščia vidinė būsena (vienuma ir silpnumas), ir tuščias lapas, it Damoklo kardas persekiojantis rašantįjį“, – sakė J.Čerškutė.
Danutė Kalinauskaitė, apsakymai ir esė „Niekada nežinai“
Leidėjas: 2008 m. „Baltos lankos“
Metų knygos rinkimai: „Šią knygą galima pavadinti santakos knyga, santaką suvokiant keleriopai. Pirmasis aspektas: žanras. Esė čia įteka į novelę ir atvirkščiai, nors novelės tėkmė, regis, stipresnė. Santaka yra energetiškai aktyvi erdvė, žadanti įvairių atverčių bei netikėtumų. Kaip ir daug kas, kas atsidūrė paribyje, akistatoje, iššūkyje.“
Rolandas Rastauskas, esė rinkinys „Kitas pasaulis“
Leidėjas: 2005 m. „Apostrofa“
R.Rastauskas – vienas iš geriausių Lietuvos eseistų, kurio kūryba pasižymi švelnia ironija ir lengvu grotesku.
Giedra Radvilavičiūtė, esė rinkinys „Suplanuotos akimirkos“
Leidėjas: 2004 m. „Baltos lankos“
Elenos Baliutytės žodžiais: „Būtent pasakotojos pozicija, jos santykis su pasauliu ir pasakojimo būdas yra tos svarbiausios vietos, kuriose „siužetai“ tampa literatūra arba socialumas – estetika.“
Mindaugas Kvietkauskas, esė rinkinys „Uosto fuga“
Leidėjas: 2016 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Šis esė rinkinys – tai asmeninė kelionė per XXI amžiaus pradžios kultūros kraštovaizdį. Savojo miesto gatvėmis ir Europos erdvėmis. Istorijos labirintais ir dabarties kryžkelėmis. Su nelauktais atradimais ir pokalbiais.
M.Kvietkauskas – literatūrologas, poetas ir eseistas, savo rašymu jungiantis kūrybą, mokslą ir lituanistikos darbus. Tiria ir verčia daugiakalbę Lietuvos literatūrą, Vilniaus poeziją.
Vanda Juknaitė, esė, pokalbiai „Išsiduosi. Balsu“
Leidėjas: 2002 m., 2015 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
„Esė tekstuose, vėliau sudėtuose į rinkinį „Išsiduosi. Balsu“, kalbama apie žmogiškojo orumo, laisvo apsisprendimo, nepriklausomo mąstymo būtinybę („Apie valią gyventi“)“, – rašė J.Sprindytė.
V.Juknaitės išskirtinumas – rašyti apie vaiko, šeimos traumas posovietinėje Lietuvoje, apie silpną, negražų kūną, apie mįslingą gyvasties ištvermę, apie stoką ir pareigą, o ne perteklių ir sėkmę.
Tomas Venclova, esė, publicistika „Vilties formos“
Leidėjas: 1992 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leonidas Donskis: „T.Venclovą turbūt galima laikyti įtakingiausiu visuomenės ir kultūros kritiku XX a. Lietuvoje. Pereidamas iš intrastruktūrinės į ekstrastruktūrinę kitamanystę, jis atkartojo Štromo puikiai aprašytų politinės kitamanystės stadijų seką. Galima teigti, kad T.Venclova – įžymus Lietuvos poetas, liberalus konservatyvaus nacionalizmo kritikas ir talentingas eseistas – visai teisėtai pritapo prie garbingos iškiliausių Vidurio ir Rytų Europos visuomenės ir kultūros kritikų draugijos – tokių kaip Czesławas Miłoszas, Adamas Michnikas, Vaclovas Havelas, Milanas Kundera ir Josifas Brodskis.“
Gintaras Beresnevičius, esė rinkinys „Vilkų Saulutė“
Leidėjas: 2003 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
G.Beresnevičiaus kūryba intelektuali, stilius šmaikštus, dažnai ironiškas. Išleido religijotyros knygų („Dausos“, 1990; „Baltų religinės reformos“, 1995; „Religijos istorijos metmenys“, 1997; „Religijotyros įvadas“, 1997; „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“, 2001), esė rinkinį „Ant laiko ašmenų“, 2002.
Memuaristika
Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Dienoraščio fragmentai“
Leidėjas: visą dienoraščių seriją išleido „Baltos lankos“
Laurynas Katkus: „Nepriklausomybės atgavimo A.Nyka-Niliūnas išleido tris didžiulius dienoraščio tomus, susilaukusius didelio kritikų ir skaitytojų dėmesio. Nušviečiantys poeto odisėją dienoraščiai yra neįkainojamas jo kartos bei visos išeivijos likimo dokumentas.“
A.Nyka-Niliūnas (tikr. Čipkus) – poetas, kritikas, vertėjas – ne tik vienas iš svarbiausių lietuvių emigracijos rašytojų, bet ir simbolinė figūra, kuri bene geriausiai atstovauja pokario išeivijos egzistencinėms ir intelektualinėms dilemoms.
Marcelijus Martinaitis, „Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“
Leidėjas: 2009 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„Biografiniai užrašai – tikra naujiena dideliame žinomo poeto knygų sąraše. Kitas netikėtumas – pasakojama daugiausia apie vaikystę ir paauglystę („tai buvo metas, kai aš pats kūriau save“), baigiama ten, kur prasideda viešas poeto gyvenimas“, – rašoma tekstai.lt.
Tomas Venclova, pokalbių knyga „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“
Leidėjas: 2017 m. „Apostrofa“
Vertėjas: Laimantas Jonušys
Tai pirma išsami rašytojo, vieno iškiliausių ir įtakingiausių pasaulyje šiuolaikinių lietuvių intelektualų Tomo Venclovos (g. 1937) autobiografinė knyga. Pašnekesiuose su Ellen Hinsey T.Venclova aprėpia keturis gyvenimo dešimtmečius Lietuvoje, Maskvoje ir keturis dešimtmečius Jungtinėse Valstijose.
Vytautas Kubilius, Dienoraščiai 1945–1977; 1978–2004
Leidėjas: 2006 m., 2007 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
J.Sprindytė: „Literatūrologo V.Kubiliaus (1926–2004) visą gyvenimą rašytų dienoraščių tęsinys intriguoja naujomis temomis. Autorius iškyla kaip pilietis, sociologas, valstybės strategas revoliucinėmis dienomis, kai įvykiai aplenkia mūsų mąstymą.“
„Dienoraštyje slypi ištisa pastarųjų dešimtmečių politikos ir kultūros reiškinių enciklopedija. Sovietmečio kultūros tyrėjams – čia neišsemiamos kasyklos, nes V.Kubilius nuolat reflektuoja netolimą praeitį. Ypač įnirtingai svarstoma kūrybinių žmonių prisitaikymo drama ideologinės prievartos sąlygomis, kompromisų kaina.“
Jonas Mekas, „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“
Leidėjas: 2000 m. „Baltos lankos“
Jurgita Žana Raškevičiūtė: „Biografinį Meko laikotarpį, nuo išvykimo iš Lietuvos iki pirmųjų metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, išraiškingai pasakoja vienas svarbesnių ir įdomesnių šio autoriaus tekstų – jo dienoraštis, išleistas 2000 m. ir apimantis 1944–1954 gyvenimo metus (pirmąkart šis tekstas publikuotas angliškai pavadinimu „I Had Nowhere to Go“). Dienoraščio pavadinimas ir paantraštė su sąmoninga kalbos klaida – Žmogus be vietos: Nervuoti dienoraščiai – puikiai charakterizuoja patį jame kalbantį asmenį ir jo situaciją.“
Irena Veisaitė, „Gyvenimas turėtų būti skaidrus: pokalbiai su Aurimu Švedu“
Leidėjas: 2016 m. „Aukso žuvys“
„VU Istorijos fakulteto docento dr. Aurimo Švedo knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ atskleidžiamas neeilinio žmogaus – germanistės, teatrologės, ilgametės Atviros Lietuvos fondo pirmininkės Irenos Veisaitės – likimas. Praeities tyrinėtojo ir savąsias patirtis apmąstančios asmenybės dialoguose atsiveria įvykių prisodrinta vieno gyvenimo istorija, aprėpianti keturias, radikaliai skirtingas, epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinimą“, – rašoma universiteto puslapyje.
Poezija
Donaldas Kajokas, „Kurčiam asiliukui“
Leidėjas: 2011 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Knygos anotacijoje rašoma, kad naujame kūrėjo eilėraščių rinkinyje poetinis kalbėjimas susigyvenęs su kalba, „apžaidžiama Horacijaus sentencija „kurčiam asiliukui pasakėlę sekti“. Buvėjas su nuostaba ir dėkingumu stebi paradoksų kupiną pasaulį“.
1953 m. gimęs D.Kajokas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jis išsiskiria minimalistine, į rytietišką tradiciją orientuota poezija. Knyga „Kučiam asiliukui“ iliustruota taip pat minimalistinėmis Jūratės Stauskaitės iliustracijomis.
Aidas Marčėnas, „Dėvėti“
Leidėjas: 2001 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Brigitos Speičytės žodžiais, „Puikiai valdoma A.Marčėno eilėraščio forma šiuo požiūriu tampa ironiška. Blyksinti meistriška žaisme, tačiau praradusi etinės (užtekstinės ir tekstinės) disciplinos imperatyvą, kalbančiojo „aš“ gebėjimą ir poreikį susikurti savą pasaulėvaizdžio hierarchiją, ji kai kuriais atvejais darosi eklektiškai imli, daugiažodė, krypstanti į savitikslį žaidimą.“
„Nestudijavęs universitetuose, neturėjęs nuolatinio darbo kultūros institucijose, A.Marčėnas šiandien yra turbūt žinomiausias ir mėgstamiausias savo kartos poetas, Nacionalinės ir visų svarbiausių poezijos premijų laureatas. Jo eilėraščiai dažnai virsta dainomis, o akivaizdžią įtaką jauniesiems poetams kai kuriais atvejais galima pavadinti epigonizmu“, – teigta šaltiniai.info.
Algimantas Mackus, „Ir mirtis nebus nugalėta“
Leidėjas: 1994 m. Vaga
„Iš tėviškės kartu su tėvais 1944 m. pasitraukęs į Vakarus ir išeivijoje subrendęs poetas ir publicistas Algimantas Mackus atstovavo „bežemių“ kartai, kurią kultūrologas Vytautas Kavolis vadino „nužemintųjų generacija“, nuolat klausiančia, ieškančia, abejojančia“, – teigta Manfredo Žvirgždo ir Viktorijos Šeinos straipsnyje.
Antanas A.Jonynas, „Krioklys po ledu“
Leidėjas: 1997 m. „Vaga“
Rita Tutlytė yra rašiusi: „Rinktinę galime skaityti, viena vertus, kaip itin atvirus meilės eilėraščius, nepaprastai švelnaus balso lyriką; kita vertus, suprantame, jog ši meilės lyrika nesiriboja siauru tematiniu aspektu ar tradicinio išpažintinio eilėraščio modeliu.“
Alfonsas Andriuškevičius, „Beveik visi eilėraščiai“
Leidėjas: 2015 m. „Apostrofa“
Pasak Laimanto Jonušio, „abejonė, neapibrėžtumas, nutylėjimo ir neužbaigtumo raiška čia kuria labai subtilią, įvairių potencijų kupiną atmosferą – tai yra tarsi erdvus, net lyg ir besienis prieangis, už kurio prasideda aukštesniojo lygmens valdos – arba Dievo, arba absoliuto, arba kokios nors kitokios Esmės.“
Nijolė Miliauskaitė, „Sielos labirintas“
Leidėjas: 1999 m. „Vaga“
Rimanto Kmitos teigimu, „N.Miliauskaitės poezija – vienas didelis eilėraštis, turintis nusistovėjusius pagrindinius semantinius centrus, pilnus tylių, gilių paradoksų. Kryptingai, aiškiai, tarsi savaimingai judama nuo pirmo iki paskutinio rinkinio.“
Sigitas Parulskis, „Marmurinis šuo“
Leidėjas: 2004 m. „Baltos lankos“
„Rašymas nėra romantika, nėra mitologija. Tai yra gana sunkus darbas. Ir dabar rašau naują knygą, užstringu, ieškau, darosi baisu. Tada kažkas atsiranda, parašau sakinį, dar vieną sakinį – džiaugsmas. Sėdžiu, galvoju, žiūriu penkias valandas į kompiuterio ekraną, ir staiga suprantu, kad aš jau rašau“, – apie savo kūrybą kalbėjo pats autorius.
Daiva Čepauskaitė, „Nereikia tikriausiai būtina“
Leidėjas: 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
„Ankstyvajai būdingas klasikinis ketureilis ir romansinė nostalgija, tekstai kiek pakylėti, vyrauja gamtos detalės. Vėliau atsiranda daugiau daiktiškumo ir dinamizmo. Daivos Čepauskaitės kūryboje dera (savi)ironija, kandumas ir lyrizmas, humoras ir kandi šiandienos kritika.“
Gintaras Grajauskas, „Kaulinė dūdelė“
Leidėjas: 1999 m. „Vaga“
„Visą G.Grajausko poetinį pasaulį galima apibūdinti kaip įtampų tarp žodžio denotato, subjekto pasaulėvokos imanentiškumo ir juos įveikti siekiančios pastangos lauką. Atskiruose eilėraščiuose šie įtampų krūviai gali būti pasiskirstę labai įvairiai, bet visada išlieka tekstuose, kuriuose žodis balansuoja tarp semantikos paviršiaus bei gelmės, o žmogaus buvimas – tarp lengvumo ir skausmo“, – Rimantas Kmita, „Poetinis G. Grajausko pasaulis“, Metai, 2002, sausis.
Judita Vaičiūnaitė, „Debesų arka: 1998–2000 m.“
Leidėjas: 2000 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Gintarė Bernotienė: „Istorijos, dailės, archeologijos motyvai, įvairių Lietuvoje gyvenusių tautų patirtis jos poezijoje liudija lietuvių kultūros daugiasluoksniškumą. Vėlesniuose rinkiniuose savistaba ir kultūrinė atida dar sutankėja.“
Kornelijus Platelis, „Įtrūkusios mėnesienos“
Leidėjas: 2018 m. „Odilė“
Tai dešimtasis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kornelijaus Platelio eilėraščių rinkinys. Autorius toliau plėtoja savo vaizduojamąją poetiką artistiškai kaitaliodamas kaukes ir kontekstus. Jo eilėraščiuose tarsi nėra lyrinio subjekto – tiesioginiai, tačiau dažniausiai nevienaprasmiai teiginiai būna persipynę su ironija ir humoru.
Marcelijus Martinaitis, „K. B. įtariamas“
Leidėjas: 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„M.Martinaitis nesiliauja stebinęs. Pirmiausia savo energija ir detektyvišku žingeidumu sekti šiandieninį pasaulį, jį gyvai permąstyti, nesigailėti jame tolstančio, nykstančio savęs. Naujoje poezijos knygoje, kurios pavadinimą nuo viršelio sunku ir nurašyti ironiškai stebimi nauji gyvenimo modernizavimai bei postmodernizavimai, tačiau sykiu sugebama išvengti didaktiškumo, netgi atrasti savotiško grožio pasaulyje, kuriame pats jau beveik nebegyveni, kuris jau priklauso kitiems“, – savo recenzijoje sakė R.Kmita.
Mindaugas Nastaravičius, „Mo“
Leidėjas: 2014 m. „Tyto alba“
A.Marčėnas apie „Mo“: „Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ M.Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei S.Parulskiui tuos veik porą šimtų kilometrų, kuriuos paskutinis lietuvių agrarinis poetas keliavo nuo Obelių ligi „Mirusiųjų“.“
Vytautas P. Bložė, „Noktiurnai“
Leidėjas: 1990 m. „Vaga“
„Po Nepriklausomybės atgavimo išleistose V.P.Bložės knygose matyti paprastinimo tendencija – kai kur pasakojimas tampa beveik dokumentinis, o gamtos lyrika meditatyvi“, – teigė L.Katkus.
Giedrė Kazlauskaitė, „Singerstraum“
Leidėjas: 2016 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Su rinkiniu „Singerstraum“, kurio pavadinime užkoduota ir siuvamosios mašinos „Singer“ monotoniška daina, ir aliuzija į F.Liszto „Liebestraum“, temų ratas vėl kinta. „Rašymas čia koreliuoja su poetės gyvenimu, atsiranda naujų potyrių. Net reflektuojama pačios Giedrės poetinė sėkmė“, – teigė V.Cibarauskė.
Marius Burokas, „Švaraus buvimo“
Leidėjas: 2018 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Savo apžvalgoje M.Žvirgždas sako: „Burokas – šiuolaikinio miesto, pirmiausiai Vilniaus, poetas. Didmiesčio kartografinis ornamentas įamžintas ir ant viršelio – reljefiškas raizginys, ištatuiruotas popieriuje, virsta pulsuojančiu kapiliaru, kurio dinamišką virpesį paryškina melsvas upės vingis ir ta pačia melsva spalva užlieti gatvių kontūrai.“
Rimvydas Stankevičius, „Laužiu antspaudą“
Leidėjas: 2008 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Ketvirtas 1996 m. debiutavusio poeto lyrikos rinkinys. Tai eilėraščių knyga, kurios išgyvenimų, vaizdų, apmąstymų centrą reikia apibrėžti taip: tarp mirties ir gyvybės.
Sigitas Geda, „Babilono atstatymas“
Leidėjas: 1994 m. „Vaga“
R.Kmita sako: „Domėjimasis seniausiais tekstais sutampa ir su poetinėmis etimologijomis, savotišku ėjimu į kalbos pradžių pradžią, kur slypi svarbiausia informacija apie pasaulį. Ko gero, žymiausias poeto rinkinys „Babilono Atstatymas“ kaip tik ir rodo S.Gedos užmojį atstatyti Babiloną – pirmąją kalbą, prokalbę, nuvalyti apnašas nuo kalbos.“
Tomas Venclova, eilėraščiai ir vertimai „Pašnekesys žiemą“
Leidėjas: 1991 m. „Vaga“
L.Katkus sakė, kad literatūros kritikų teigimu, bene svarbiausia T.Venclovos tema yra kalba. „Įvardindamas pasaulį, poetas grumiasi su nebūtimi“ (Kęstutis Nastopka). Taigi kalbą poetas suvokia ne tik kaip komunikacijos tarp žmonių priemonę, bet ir kaip chaotišką pasaulį tvarkantį pradą. Poezija, glaudžiausiai susijusi su kalba, tampa prasmės radimosi ir egzistavimo, taigi kūrybos, simboliu: „Viešpatijoj, kur draugo ranka / Niekados nesuskubs į pagalbą, / Tuštuma ar aukščiausia jėga / siunčia angelą – ritmą ir kalbą“.
Kęstutis Navakas, „Atspėtos fleitos“
Leidėjas: 2006 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Apie K.Navako poeziją B.Speičytė yra rašiusi: „Čia mėgaujamasi bohemiška švente, atsiduodama malonioms ir naudingoms pramogoms – su geru vynu ir gera poezija. Per daug nekvaršinama sau galvos apokaliptiniais klausimais, jie pridengiami meniška, puošnia poezijos dekoracija.“
Romanas
Jurgis Kunčinas, „Tūla“
Leidėjas: 1993 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„Tūlos „aš“ – literatūrinių aspiracijų turintis, romantiškos prigimties vyras, kuris neišsitenka sistemoje, reikalaujančioje paklusnumo ir veidmainystės. Tačiau herojus taip pat neturi vilties, kad sistema pasikeis, nei plano, kaip iš jos ištrūkti, todėl pasitraukia į viešojo gyvenimo paraštę“, – rašė L.Katkus.
„J.Kunčinas pradėjo rašytojo kelią kaip poetas, tačiau labiausiai vertinami jo prozos kūriniai. Svarbiausias knygas jis parašė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau didžioji dauguma pasakoja apie tarybinius laikus.“
Sigitas Parulskis, „Trys sekundės dangaus“
Leidėjas: 2002 m. „Baltos lankos“
Romanas apie kartą, kurią nuo pasaulio skiria trijų sekundžių tarpas. Laike pasiklydusią, niekuo netikinčią nepritapėlių kartą. Tai autentiškas, skaudus, kandus, erzinantis, šventvagiškas ir makabriškas pasakojimas. Negailestingam autoriui užkliūva viskas: meilė, mirtis, tikėjimas, vyrai ir moterys, revoliucija, didvyriškumas, graikų mitai. Nėra temos, kurios jis nesumaltų į miltus.
Alvydas Šlepikas, „Mano vardas Marytė“
Leidėjas: 2011 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų" situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.
Ričardas Gavelis, „Jauno žmogaus memuarai“
Leidykla: 1991 m. „Vaga“
Nors romanas pirmą kartą išspausdintas žurnale „Pergalė“ (dab. „Metai“), kaip knyga jis pasirodė tik 1991 metais.
„Šiuo romanu R.Gavelis, įkvėptas Jameso Joyce'o kūrybos, lietuvių literatūroje pradėjo vykdyti tą pačią misiją, kaip ir didysis airių romanistas. Jis parašė ne tik apie savo miestą, bet ir apie savo tautą bei ideologines sistemas, kuriose ta tauta skirtingais laikotarpiais gyvavo“, – rašė J.Čerškutė.
Leonardas Gutauskas, „Vilko dantų karoliai“
Leidėjas: 1990 m., 1994 m., 1997 m. „Vaga“
„Rašytojo vizitinė kortelė – romanas „Vilko dantų karoliai“ (pirma dalis 1990, kitos – 1994, 1997). L.Gutauskas taip pat turi suplanavęs septynių knygų ciklą, kai kuriuos fragmentus iš jų yra publikavęs. Savo užmoju, rašymo maniera ir atminties tematizavimu šis kūrybinis sumanymas lyginamas su Marcelio Prousto romanų ciklu „Prarasto laiko beieškant“, – rašė R.Kmita.
Rimantas Kmita, „Pietinia kronikas“
Leidėjas: 2016 m. „Tyto alba“
„Tai romanas, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojas neturi kur trauktis. Atsivertęs knygą, jis jau yra ano meto Šiauliuose, mato jaunus BIX, GIN‘ GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai“, – rašyta Metų knygos rinkimų puslapyje.
Undinė Radzevičiūtė, „Žuvys ir drakonai“
Leidėjas: 2013 m. „Baltos lankos“
Daugelis kritikų išskiria unikalų U.Radzevičiūtės rašymo stilių. Taupūs, trumpi, tikslūs sakiniai, prasminiai nutylėjimai, intelektualus, subtilus humoras, netikėtos, nestandartinės pasakojimo situacijos, pasak redaktoriaus, neabejotinai yra šios prozininkės vizitinė kortelė.
U.Radzevičiūtė – mažosios prozos meistrė, kurios debiutinis kūrinys „Strekaza“ pasirodė 2003 metais ir iškart pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. 2010 metais pasirodė antroji jos knyga „Frankburgas“, o 2011 metais išleista „Baden Badeno nebus“ pateko į geriausių suaugusiųjų 2011 metų knygų penketuką.
Kristina Sabaliauskaitė, tetralogija „Silva Rerum“
Leidėjas: 2008–2016 m. „Baltos lankos“
„Žvelgdami atgalios galime užtikrintai sakyti, kad neseniai užbaigtas „Silva rerum“ ciklas yra pirmas tikras ir, be abejonės, rimčiausias po Nepriklausomybės atkūrimo pasirodęs lietuviškas bestseleris“, – teigė Mantas Tamošaitis.
Jurga Ivanauskaitė, „Ragana ir lietus“
Leidėjas: 1993 m. Vaga
Šis kūrinys laikomas skandalingiausiu autorės kūriniu. Pasirodžius pirmajam leidimui, Lietuvoje dvi savaites drausta jį pardavinėti. Teigta, jog „Ragana ir lietus“ neatitinka tautos etinių normų (romane aprašoma pasaulietės ir kunigo meilės istorija).
Valdas Papievis, „Eiti“
Leidėjas: 2010 m. „Odilė“
Romanas, nukeliantis skaitytoją į Pietų Prancūziją, vaizdinga kalba pasakoja apie vienišo stebėtojo viešnagę svetimame krašte, jo išgyvenimus ir netikėtus susitikimus, čia atsiveria tylioji egzistencija, toli nuo šiandieninės civilizacijos triukšmo.
Marius Ivaškevičius, „Žali“
Leidėjas: 2002 m. „Tyto alba“
Tomo Andriukonio teigimu, „Romanas netyčia užkliudė Lietuvos partizanų gerbėjus, nors visai be reikalo – vienintelė „nuodėmė“ yra ta, kad jis kovotojus pavaizdavo ne kaip paminklus, o kaip gyvus žmones su savo silpnybėmis. Bet šis romanas iš tikrųjų tik iš dalies apie tai – čia pinamas trapus ir subtilus poteksčių, nutylėjimų, „sustabdytų kadrų“ tinklas, kuriame žodinė išmonė ne mažiau svarbi už istorines asmenybes.“
Juozas Aputis, „Smėlynuose negalima sustoti“
Leidėjas: 1996 m. „Vaga“
J.Sprindytė: „J.Apučio kūrybos išliekamąją vertę savaip įprasmina jo sakinio grožis. Tai pagarbos žodžiui meistras – kiekvienas jo sakinys buvo itin turiningas, jame skleidėsi aputiško pasakojimo ypatingumas, kuriame nebuvo jokios eklektikos, trivialumo, niekada nemėginta šokiruoti ar sarkastiškai įgelti. Jam būdingas jaukus susirūpinimas – pasakojama klausiant, įsimąstant, švelniai pajuokaujant.“
Tomas Vaiseta, „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“
Leidėjas: 2016 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Moderni antikinio Orfėjo mito interpretacija, subtilus psichologinis pasakojimas, kuriame mūsų atpažįstamo dabarties laiko bei erdvės fragmentai pinasi su XX amžiaus dailės istorijos siužetais, jauno vyro ir vyresnės moters ryšys – su baugia karo nuojauta, nuodėmės troškimas – su atgaila, tikrovė – su prisiminimais ir fantazijomis.
Valdas Papievis, „Odilė, arba oro uostų vienatvė“
Leidėjas: 2015 m. „Alma littera“
Tarp Paryžiaus ir Vilniaus gyvenančio prozininko Valdo Papievio romanas – istorija apie nepriklausomo žmogaus metafizinę vienatvę Paryžiuje ir aristokratiškos sielos prancūzės kasdienybę. Tai pasakojimas apie elegantišką atsisveikinimą su valdomis, daiktais, prisiminimais, galiausiai – su žmonėmis.
Andrius Jakučiūnas, „Tėvynė“
Leidėjas: 2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„Nors romano pavadinimas skamba pakiliai, tačiau tai tik literatūrinė fikcija, nes pagirių kamuojamas ir negalintis užmigti herojus tėvyne vadina savo lovą, iš kurios jam taip sunkiai sekasi pakilti. Anot paties autoriaus, pasakotojas čia yra atsidūręs siaubingose aplinkybėse, klaikioje, neišblaškomoje girtuoklio vienatvėje – tai baimė į realybę žiūrėti atviru žvilgsniu“, – teigiama bernardinai.lt.
Grigorijus Kanovičius, „Miestelio romansas“
Leidėjas: 2013 m. „Tyto alba“
„Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920–1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus.
„Ši knyga – tarsi tų ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“, – pristato G. Kanovičius.
Laura Sintija Černiauskaitė, „Kvėpavimas į marmurą“
Leidėjas: 2006 m. „Alma littera“
2006 m. pasirodęs Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“ sulaukė geriausių skaitytojų bei kritikų atsiliepimų ir tapo šiuolaikinės lietuvių literatūros klasika. 2018 m. režisierė Giedrė Beinoriūtė pagal jį sukūrė to paties pavadinimo filmą, kuris buvo pristatytas Lietuvos ir užsienio kino festivaliuose.
Tai knyga apie skaudžią vienatvės dramą, apie šeimą, apie vyrą ir moterį, apie ilgesį to, ko žmogus žmogui negali suteikti, o tik prižadina ir paaitrina, apie neišnaudotą artumą, apie širdies švelnumą ir naštą – apie gyvenimą, apie kažką iš žemės ir šviesos.
Jolita Skablauskaitė, „Žolių kartumas“
Leidėjas: 1990 m. „Vaga“
Romane „Žolių kartumas“, rinkinyje „Liūnsargių moteris“ iškyla savita moters samprata: ji stichiška, vadovaujasi nuojauta ar pasąmonės impulsais, laukinė ir neprijaukinama kaip gamta, ekstravagantiškai vaidina daugybę vaidmenų.
Gintaras Beresnevičius, „Paruzija“
Leidėjas: 2005 m. „Tyto alba“
Apie šį romaną rašė 2005 m. „Šiaurės Atėnuose“ rašė J.Ivanauskaitė: „Mane ypač nudžiugino naujasis Beresnevičiaus-romanisto apsireiškimas, nes „Paruzija“, priešingai nei daugelis nūnai romanais apsimetančių, bet jais nesančių knygų, iš tiesų atitinka visas žanro taisykles, o herojaus vaikystės Kaune aprašymas ar pasažas, kaip egiptiečių skulptorius kalė šventas statulėles, uosdamas kepamos kurapkos kvapą, jau liudija prozos aukštąjį pilotažą.“
Ričardas Gavelis, „Vilniaus džiazas“
Leidėjas: 1993 m. „Vaga“
„Vilniaus džiazą“ galima skaityti keliais sluoksniais – ir kaip studentiško gyvenimo savotišką dienoraštį, kaip jauno žmogaus pasirinkimų ir būsimo gyvenimo kelių trajektorijas, kaip meilės Vilniui išpažinimą, galiausiai – it patarimų, kaip išgyventi ir išbūti sovietmečiu, rinkinį“, – sako J.Čerškutė.
Trumpoji proza
Juozas Aputis, novelės „Vieškelyje džipai“
Leidėjas: 2005 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Šią knygą tais pačiais metais recenzavo J.Sprindytė, įžangoje teigusi: „Kai nuo postmodernistinių mišrainių tampa atgrasu, norisi gryno maisto. Imu skaityt naują Juozo Apučio knygą „Vieškelyje džipai“. Ir štai gaunu duonos ir vandens, ir duona dar patepta medumi. Džiaugiuosi, kad novelių rinkinys storas, fundamentalus, kad ne kartą atsiversiu, kai būsiu pamiršusi, kaip gali skambėti lietuvių literatūros kalba.“
Alvydas Šlepikas, novelės „Lietaus dievas“
Leidėjas: 2005 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Aušra Prieskienienė: „Novelėse neišradinėjamas dviratis, o jo, rodos, ir nesiekiama išradinėti. Jeigu karts nuo karto tenka aplankyti kaimą, tai skaitant novelę atrodo, kad kalba eina apie tavo kaimyną. Pirmiausia, novelės tuo ir patraukia dėmesį, kad viskas vyksta čia pat, visai šalia mūsų.“
Romualdas Granauskas, novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“
Leidėjas: 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„Tai vienuolikos novelių apysaka, pasakojanti vieno kaimo istoriją. Pasakojimas kuriamas iš skirtingų perspektyvų, atskleidžiant kiekvieno veikėjo istoriją, kuri pildo ir kuria viso kaimo gyvenimą. Knygos veikėjai – tai paprasti kaimo žmonės, tačiau jų vardai turi simbolinę prasmę, visi jie pavadinti šventųjų garbei“, – rašo leidykla.
Danutė Kalinauskaitė, novelės „Skersvėjų namai“
Leidėjas: 2015 m. „Tyto alba“
Leidyklos anotacijoje rašoma: „Šiose novelėse, kaip įprasta D.Kalinauskaitei, kasdienės situacijos visiškai netikėtai skyla lyg kiaušinio lukštas, atverdamos egzistencinį gelmenį. Paprasta buitinė, iki kaulo įsiėdusi tikrovė staiga tampa magiška, žmogaus gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis. Paslaptis, neįtikimi dalykai, vykstantys realiame pasaulyje, romano medžiagos tankis – tokie ryškiausi jos kūrybos bruožai. Tekstuose yra bent keletas prasminių klodų, pasakojimas labai intensyvus, pakeri kalbos pojūtis, įspūdinga frazių melodika, šviesus humoro jausmas.“
Vanda Juknaitė, apysaka „Stiklo šalis“
Leidėjas: 1995, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„V.Juknaitę ypač išgarsino trumpas kūrinys „Stiklo šalis“, kuriame kalbama apie motinystės komplikuotumą, moters depresiją, vienatvę, baimę dėl ligoto kūdikio gyvybės. Dviejų vaikų motina palikta viena su savo problemomis, ji nebejaučia nei bendruomenės solidarumo, nei tradicinių papročių saugos, kuriuos jos vaikystės kaime jausdavo moterys“, – rašė J.Sprindytė.
Vidas Morkūnas, novelės, proza „Pakeleivingų stotys“
Leidėjas: 2019 m. „Odilė“
„Ne veltui ši knyga ir vadinasi „Pakeleivingų stotys“. Dauguma tų žmonių buvo arba tebėra mano gyvenime pakeleivingi. Šia knyga tarsi atiduodu duoklę, padėkoju, kad jie buvo, nors ne visada elgėsi tinkamai. Šioje knygoje akimirksnio atradimų yra mažai. Esu paskaičiavęs, kad 23 tekstai tiesiogiai susiję su manimi, 39 netiesiogiai, o 10 – absoliučiai nesusiję”, – interviu pasakoja autorius.
Bitė Vilimaitė, novelės „Papartynų saulė“
Leidėjas: 2002 m. „Tyto alba“
„1966–1996 m. prozininkė išleido šešias labai plonas novelių knygas „Grūdų miestelis“ (1966), „Baltos dėmės“ (1969), „Obelų sunki našta“ (1975), „Vasaros paveikslėlis“ (1981), „Tėvo vardas“ (1987), „Užpustytas traukinys“ (1996), kurių visi 145 trumpi kūriniai sudėti į rinktinę „Papartynų saulė“ (2002). Ši knyga garbingai užbaigia lietuvių novelistikos klestėjimo ciklą, už ją rašytojai suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija (2003)“, – rašė J.Sprindytė.
Saulius Tomas Kondrotas, apsakymai „Meilė pagal Juozapą“
Leidėjas: 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„S.T.Kondroto proza sovietmečiu pirmiausia kėlė kitoniškumo įspūdį. Buvo nemažai savitų, nekonjunktūrinių prozininkų, tačiau būtent Kondroto proza atrodė tarsi būtų parašyta Lietuvoje gyvenančio Jorge’s Luiso Borgeso (Chorchės Luiso Borcheso) ar Gabrielio García Márquezo (Markeso)“, – rašė R.Kmita.
Icchokas Meras, apsakymai „Stotelė vidukelėj“
Leidėjas: 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„George'as Steineris lietuvių rašytoją I.Merą yra pavadinęs „vienu didžiausių mažojo romano meistrų“ (The New Yorker, 1975 gruodžio 5). Tačiau pasaulyje pripažintų romanų autorius rašo ir savitas noveles, kurios rašytojo gimtinėje dar nėra pakankamai žinomos. „Stotelės vidukelėj“ pagrindą sudaro 1995 metais JAV išleistas rinkinys „Apverstas pasaulis“, papildytas naujomis novelėmis, bei improvizacija „Ir atleisk mums mūsų kaltes“ pagal Petro Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnus“. Beveik kiekvienas I.Mero kūrinys turi, pasak autoriaus, 'siurrealistinį posūkėlį, vedantį ten, kur mūsų dar nebūta. Metaforiškai kalbant, pati knyga ir yra stotelė vidukelėje, kur rašytojas ir skaitytojas susitinka“, – rašoma goodreads.com.
Tomas Vaiseta, apsakymai „Paukščių miegas“
Leidėjai: 2014 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Rašytoja Renata Šerelytė teigia, kad komisija dėl Pirmosios knygos konkurso laimėtojo apsisprendė be ilgų ginčų ir diskusijų: „Autorius iš kitų neabejotinai išsiskiria savo teksto filologine kultūra, žodžio valdymu, savita teksto kompozicija ir stilistine raiška, potekstės kaip svarbios kūrinio dalies suvokimu. Manyčiau, kad tai vienas iš retų autorių, suvokiantis, kad prozininkui svarbus ne tiek įkvėpimo padiktuotas rašymo procesas, kiek sunkus, negailestingas, disciplinuotas darbas su tekstu.“