Knygoje „Motinų sekmadienis“ nerasite nieko apie mamas, tačiau rasite jausmingą moters vienos dienos istoriją, pakeitusią visą jos gyvenimą. „Prašau, pasirūpink mama“ – knyga, skirta apmąstymams apie motinas ir jų pasiaukojimą. „Šokoladas“ – romanas apie mamą ir moterį, nepabūgusią nusisotovėjusių normų ir įnešusią naujų vėjų į konservatoriško kaimelio gyvenimą.
Graham Swift „Motinų sekmadienis“, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, išleido „Baltos lankos“
1924 metai, kovo 30 diena, paskutinis kovo sekmadienis, dar vadinamas Motinų sekmadieniu, kai Didžiojoje Britanijoje švenčiama Motinos diena. Visiems tarnams skiriamas laisvadienis, kad jie galėtų aplankyti savo šeimas bei mylimas mamas, tačiau būdama našlaite, tarnaitė Džeinė Ferčaild šią dieną išnaudoja kitaip – susitikimui su savo turtingu aristokratu mylimuoju Polu Šeringemu.
Grahamas Swiftas – vienas garsiausių Didžiosios Britanijos rašytojų, dalis jo kūrinių įtraukti į šalies mokyklų literatūros istorijos programą. „Motinų sekmadienis“ – 2016 metais originalo kalba išleista knyga, kuri 2017 metais nominuota Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanota literatūros prizu „Hawthornden“. Grahamas Swiftas taip pat – „Man Booker“ premijos laureatas, lyginamas su Virginia Woolf, Kazuo Ishiguro ir Julianu Barnesu.
Nors „Motinų sekmadienis“ knyga trumputė (vos 127 puslapiai), tačiau išbaigta ir emociškai galinga.
Nors „Motinų sekmadienis“ knyga trumputė (vos 127 puslapiai), tačiau išbaigta ir emociškai galinga. Kaip Pelenė vienam vakarui tampa princese ir ištrūksta į pokylį, kuriame sutinka svajonių princą ir jos gyvenimas pasisuka 360 laipsnių kampu su laiminga pabaiga, taip ir Džeinė pasprunka pusdieniui iš savo įprastos tarnaitės rutinos į mylimojo glėbį. Tik šįkart visiškai kitokia laiminga pabaiga. Rašytojas neslepia, kad knyga baigsis tragedija, tačiau, susikoncentruodamas į Džeinę ir jos išgyvenimus, išlaviruoja taip, kad tai taptų atraeiliu planu.
Skaitant ir baigus skaityti knygą „Motinių sekmadienis“, galvoje vis kirba garsioji „Fausto“ frazė: „Sustok, akimirka žavinga“. Šis pusdienis – Džeinės žavingoji akimirka, kurią ji prisimena būdama devyniasdešimt aštuonerių, kai pasakoja žurnalistui tos dienos prisiminimus. Dienos, kuri pakeitė jos gyvenimą, dienos, nulėmusios tolimesnį jos gyvenimą, kai iš tarnaitės ji tapo garsia rašytoja.
Pagrindine knygos idėja „Motinų sekmadienis“ priminė Juliano Barneso „Vienintelę istoriją“ – meilės istoriją, kurią turime kiekvienas ir kuri pakeičia mūsų likimą – nesumeluotą, sukrečiančią, bet tikrą ir išjaustą. Knygoje „Motinų sekmadieis“ pateikiamas jausmingos moters portretas. Džeinė skrupulingai prisimena visas tos dienos detales: aplinką, savo mintis, pojūčius ir emocijas, kurias ji išgyveno prieš septyniasdešimt šešerius metus. Rašytojas Grahamas Swiftas susikoncentruoja į emociją, bet ne į veiksmą, siūlydamas sustoti ir mėgautis kalbos grožiu ir emocijomis, kurias išgyvena pagrindinė herojė.
Viena yra aišku, ką siūlo šis kūrinys – gyventi. Gyventi ir mėgautis gyvenimu, priimti jį tokį, koks yra, bei išnaudoti visas galimybes, kurias jis teikia: „<...> aštuoniasdešimties jautėsi kaip orakulė: visi mes degūs. Vos gimę pradedame degti ir kai kurie iš mūsų sudega greičiau nei kiti. Yra įvairių degimo būdų. Tačiau nedegti, niekada neužsiliepsnoti – būtų liūdnas gyvenimas, tiesa?“. Jei ne ši diena, jei ne šis išgyvenimas, supratimas ir matymas savęs ne tik kaip tarnaitės, bet kaip moters, kuri gali pasiekti tai, ką nori. Nors kūrinyje vis dar matomas klasių susiskirstymas, tačiau Graham Swiftas griauna šias ribas ir leidžia Dženei nebūti tik hierarchijos sraigteliu. Polas pakviečia užeiti Džeinę vidun per pagrindines namo duris, ir tai – lyg metafora, kad ji pereina iš vieno pasaulio į visai kitą, ne tokį, koks ja primetamas pagal kilmę ir priskiriamas likimo.
„Motinų sekmadienis“ – trumpas, bet aistringas pasakojimas apie moterį ir jos gyvenimą pakeitusią dieną. G. Swiftas dar kartą įrodo savo talentą pasakoti istorijas bei subtiliai valdyti žodį. Romanas nepaliks abejingais tų, kurie mėgsta lėtas, išjaustas bei lyriškas istorijas.
Shin Kyung-sook „Prašau, pasirūpink mama“. Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, išleido leidykla „Baltos lankos“
Paskui vyrą į metro įlipti nespėjusi 69-erių Pak Sonjo paslaptingai dingsta Seulo stoties labirintuose. Nors vyras greit sugrįžta, tačiau niekur negali rasti žmonos. Netrukus prasideda mamos paieškos – visi šeimos nariai dalina skrajutes, įvairiais būdais bando rasti motiną. Tačiau slenkant dienoms įtampa šeimoje vis kyla – kodėl niekas nepasiėmė tėvų iš stoties, kodėl leido jiems, pagyvenusio amžiaus senjorams, patiems rasti kelią metropoliško miesto džiunglėse?
Shin Kyung-sook – viena žymiausių Pietų Korėjos rašytojų, užaugusi nepasiturinčioje šeimoje Pietų Korėjos kaime. Shin Kyung-sook tėvai neišgalėjo dukters leisti baigti vidurinę mokyklą, todėl būdama vos šešiolikos, rašytoja persikėlė į Seulą, kuriame gyveno jos brolis. Dirbdama elektronikos gamykloje, baigė vakarinę mokyklą, o baigusi koledžą išleido istorijų rinkinį (1988 metais). „Prašau, pasirūpink mama“ – pirmasis autorės kūrinys, išverstas į anglų kalbą, išleistas daugiau nei 30 šalių, o 2011 metais pelnė „Man Asian Literary“ premiją. Ir taip rašytoja tapo pirmąja korėjiete ir pirmąja moterimi, laimėjusia šį apdovanojimą.
„Prašau, pasirūpink mama“ – išskirtinė ne tik savo turiniu, bet ir struktūra. Knyga suskirstyta į keturis skyrius, kuriuose apie mamą kalba viena iš dukrų, vyriausiasis sūnus, žmonos netekęs vyras bei pati dingusioji. Pabaigoje – epilogas, devyni mėnesiai po to, kai dingo mama. Vienas iš patraukliausių romano bruožų, kad kalbama taip retai romanuose pasitaikančiu antruoju asmeniu, vis neleidžiant skaitytojui iki galo suprasti, kas yra tikrasis kūrinio pasakotojas. Paskutiniame, ketvirtajame skyriuje, tampa aišku, kas yra tikrasis knygos pasakotojas, prabylantis pirmuoju asmeniu – tai mama. Toks stilistinis manevras dar labiau sustiprina romano nuotaiką ir emociškai paveikia skaitytoją, priverčia atidžiai pagaliau išklausyti ją – motiną. Kaip teigia Shin Kyung-sook, ji taip pasirinko todėl, kad „kai moteris tampa mama, ji daugiau nekalba, o kartais ir negalvoja pirmuoju asmeniu. Iš keturių skirtingų balsų knygoje, mamos turbūt yra pats ryškiausias ir galingiausias“.
Kai moteris tampa mama, ji daugiau nekalba, o kartais ir negalvoja pirmuoju asmeniu. Iš keturių skirtingų balsų knygoje, mamos turbūt yra pats ryškiausias ir galingiausias.
„Prašau, pasirūpink mama“ – odė, skirta visoms mamoms, plušančioms, besirūpinančioms, skubančioms, bet visada randančios laiko mums – vaikams. Knyga apie šeimos dramą, šeimos nelaimę dingus mamai. Tik po mamos dingimo visi pradeda į ją žvelgti skirtingai – ką ji padarė dėl kiekvieno šeimos nario, ką paaukojo, o kas grįžo jai bumerangu atgalios. Kiekvienas lyg ir mano, kad mama juos netiesiogiai baudžia už buvimą netikusiais vaikais ar buvimą netikusiu ir tik į save susikoncentravusiu sutuoktiniu: „Jei žmona būtų paprašiusi perskaityti dukters rašytą knygą, ar būtum skaitęs? Iki ji dingo, gyvenai visiškai ją pamiršęs. Ją prisimindavai dažniausiai tik tada, kai reikėdavo ko nors paprašyti, kuo nors apkaltinti, o šiaip nekreipdavai dėmesio. <...> Su svetimais žmonėmis kalbėdavai mandagiai, o namo grįžus žmonai tavo tonas kaipmat pasikeisdavo. Kartais netgi išsprūsdavo koks nors šio krašto žmonių vartojamas keiksmažodis. Elgeisi taip, lyg kokioje nors knygoje būtum skaitęs, kad su žmona negalima kalbėti mandagiai“.
Baisiausia kūrinyje tai, kad mama, kaip asmenybė, jau buvo pamiršta prieš dingstant. Niekas nežinojo apie jos pagalbą vaikų prieglaudoje, apie daugybę metų turėtą paslaptingą draugą. Kita vertus, šioje šeimoje mama – lyg daiktas, aksesuaras, esantis šalia, bet niekada nekrintantis į akis. Pavyzdžiui, vaikai net nežino, kokia yra tikroji mamos gimimo data, o tai išsiaiškina tik po jos dingimo, kai rašant mamos gimimo datą ant skrajučių, tėvas juos pataiso: mama gimusi 1936 liepos 24 dieną, o ne 1938, kaip jie manė anksčiau.
Ji – moteris, kenčianti nuo patriarchalinės valstybės priespaudos. Nors ir kamuojama nepaprastai stiprių galvos skausmų bei Alzheimerio ligos, ji vis tiek rūpinasi šeima ir vyru, nekreipdama dėmesio į save ir į savo vis prastėjančią sveikatą. Taip pat skaitant kyla klausimas, – jei sutuoktiniai būtų vaikščioję kartu kaip lygus su lygiu, o moteris nebūtų turėjusi sekti vyrui iš paskos, ar būtų buvę įmanoma išvengti motinos dingimo?
Neatsitiktinai vyras žengė į metro pirmas – taip jis buvo įpratęs, o žmona visada turėjo sekti iš paskos ir nesvarbu, kokios būklės ji buvo: „Tik dabar aiškiai pripažinai, kokios būklės žmona buvo pastaruosius dvejus metus. Visiškai praradusi pojūčius. Buvo akimirkų, kai ji nieko neprisimindavo. Susmukdavo netgi gerai pažįstamame kaimo kelyje, nebegalėdavo rasti namų. Į katilus ar indus, kuriuos naudojo penkiasdešimt metų, kuriuos labai gerai pažinojo, pažiūrėdavo tokiomis akimis, lyg klaustų: čia kas? Namuose visur sklaidėsi išslinkę plaukai. Kartais nesuprasdavo kasdien žiūrimos muilo operos turinio“.
Mama – tai metafora. Tai nebūtinai turi būti mama, tai gali būti bet kas, kas yra mums brangu, persikėlus iš tradicinės į moderniąją visuomenę.
Pati autorė Shin Kyung-sook, kalbėdama apie šią knygą, sako: „Mama – tai metafora. Tai nebūtinai turi būti mama, tai gali būti bet kas, kas yra mums brangu, persikėlus iš tradicinės į moderniąją visuomenę“. Tokiu būdu galima rasti nemažai palyginimų tarp tradicinės ir šiuolaikinės visuomenės bei progreso Pietų Korėjoje, kurį stipriai knygoje akcentuoja rašytoja: skirtingi gyvenimo būdai tarp kaimo bei miesto, tarp dabartinės kartos, pabėgusios į didmiesčius, ir vyresnės kartos, likusios kaimuose, kaip Pak Sonjo ir jos vyras. Romane supriešinami išsilavinimas ir neraštingumas bei suplanuota santuoka ir šiuolaikinis šeimyninis gyvenimas.
Ar mama tikrai buvo tokia gyvenimo iškankinta, kaip teigia vaikai? O gal ji buvo laiminga jais besirūpindama? Vyriausiojo sūnaus mintys apverčia lyg viską aukštyn ir verčia permąstyti, kaip jautėsi mama: „Nežinia, galbūt tik mes taip prisimename, kad mamos gyvenimas buvęs vien skausmas ir auka. Galbūt tik dėl to, ką blogai padarėme, ją liūdnai pamename. Gal tai tiesiog reiškia, kad mes į mamos gyvenimą per daug paprastai žiūrime. Jis prisiminė, ką mama visuomet sakydavo. Jei tik kas gera atsitikdavo, ji ištardavo: kokia aš dėkinga! Už tai tik dėkoti reikia! Ji jausdavo padėką dėl menkiausio džiaugsmingo dalyko, kuris aplanko visus. Brolis kalbėdavo, kad mamos padėka buvo tikra. Ji jautusis už viską dėkinga. Kad žmogus, kuris moka būti dėkingas, gyvenimas negalįs būti nelaimingas.“
Stipriausias šios knygos variklis – jausmai, kuriuos sužadins šis kūrinys. Galvoje lyg karuselė vis suksis klausimai, ar visada tinkamai elgiausi su savo mama, ar ją įvertinau, ar ją iš tiesų pažįstu ne tik kaip savaime suprantamą dalyką – mamą, bet kaip asmenybę? „Prašau, pasirūpink mama“ patiks tiems, kurie domisi šeimos santykiais, žmogaus psichologiją ar tiems, kurie nebijo naujų emocijų.
Joanne Harris „Šokoladas“. Perleido knygų leidykla „Sofoklis“, iš anglų kalbos išvertė Galina Baužytė-Čepinskienė.
Romanas „Šokoladas“ – trečia britų rašytojos Joanne Harris knyga (išleista 1999 metais), kurios sėkme pati autorė netikėjo. Pagal šį romaną buvo sukurtas filmas tokiu pat pavadinimu kaip ir knyga. Filme vaidino tokie kultiniai aktoriai kaip Johnny Deppas bei Juliette Binoche. „Šokolado“ sėkmė neabejotina – iki šiol yra parduota apie 15 milijonų knygos egzempliorių visame pasaulyje.
Viana Rošė su šešerių metų dukrele Anuka per Užgavėnes vykstant karnavalui atsikrausto į atokų Prancūzijos kaimelį, vadinamą Lankene, kuriame atidaro šokoladinę „Dangiškieji migdolai“. Santūriems ir dievobaimingiems vietiniams tai lyg dūris į paširdžius, kad pašalietė gali sudrumsti jų ramybę. O dar savo šokoladinę pavadino dviprasmišku pavadinimu. Sunerimsta net miestelio klebonas Frensį Reinas, kuriam šis įvykis – grėsmingas ženklas nusistovėjusioje ir jam paklūstančioje parapijoje.
Iš pirmo žvilgsnio romanas „Šokoladas“ gali pasirodyti gana romantiškas: veiksmas vyksta atokiame Prancūzijos kaimelyje, o pagrindinė tema – maistas. Tačiau Vianos ir klebono Frensio kontrastas – viena iš pagrindinių siužetą laikančių sijų, kur skirtumai ir pasaulėžiūros plakasi tarpusavyje. Ryški moteris, įnešusi naujų vėjų į nuobodų kaimo gyvenimą, prieš paniurėlį kleboną; mėgavimasis saldumynais ir pasninkavimas; žmonių skirstymas ir prašalaičių priėmimas. Abu personažai istoriją pasakoja iš savo perspektyvų, todėl galima jausti tą romantiškumą ir susižavėjimu maistu, kai kalba Viana, tačiau Frensio pesimizmas ir priešiškumas sumažina romantiškąją romano pusę, įberdamas druskos į istoriją, kuri sukelia dar daugiau emocijų skaitytojui.
Taip pat romane kalbama apie norą atsikratyti blogų santykių ir žalingų įpročių, apie stojimą akistaton su savo baimėmis. Viana – tarsi paslaptinga magė, savo gerumu bei pozityvumu pavergianti aplinkinių širdis. Prie jos šokolado puodelio visi atsiveria: dalijasi išgyvenimais, pasakoja apie savo nelaimes. Pavyzdžiui, senolė, kuri dažnai lankosi šokoladinėje, papasakoja apie santykius su dukra ir kaip stipriai nori pamatyti anūką. Stebuklas! Tai įvyksta ir vien tik Vianos dėka. Nepamirštama analizuoti ir santykių tarp vaikų bei tėvų (nuostabus Vianos ir jos dukros pavyzdys, o jo priešpriešai pateikiami senolės ir jos dukros santykiai). Prisirišimas prie to, kas mums brangu, susitaikymas ir gebėjimas paleisti, kai ateina laikas, kaip padarė vietinis Gijomas, kurio visas gyvenimas buvo jo šuo, tačiau viena aišku – šuo ilgai negyvens dėl turimo auglio. Tačiau kaip paleisti tai, kas tau taip brangu?
Tolerantiškumas pašaliečiams – opi tema kaimo gyventojams. Kaip svetimą priima aplinkiniai, ypač, jei apsigyveni mažoje vietoje ir pradedi daryti kažką kitą. Susigyvenę vieni su kitais vietiniai nenori prašalaičių, ypač tokių ryškių asmenybių kaip Viana, kuri neišsiskiria iš minios, tačiau daro didžiulę įtaką miesteliui. Kitas miestelėnų manomas prakeiksmas – prie upės apsistoję čigonai. Vieni peikia, o kiti juos stebi su nuostaba. Ši knyga moko tolerantiškumo aplinkiniams ir neleisti spręsti apie juos iš pirmo žvilgsnio.
Knygoje „Šokoladas“ nepaprastai subtiliai aprašomas maistas, dar labiau sustiprinantis knygos magiją: „<...> palietęs lūpomis, vos junti kieto paviršiaus pasipriešinimą, viduje – minkštas triufelis... Skonio sluoksniai lyg nuostabaus vyno puokštė, švelnus ir sodrus maltos kavos kartumas. Šiluma sužadina kvapą, jis smelkiasi į mano šnerves, išplėšia aimaną“. Kiekvienas maisto aprašymas – nepaprastai jausmingas, ir kartais susidaro įspūdis, kad kalbama ne apie tokį savaime suprantamą dalyką, o apie didžiausią gyvenimo meilę. Turbūt ne veltui rašytoja būtent todėl pasirinko veiksmo vieta Prancūziją, šalį, kuri asocijuojasi su meile ir romantika.
