Šis Renatos Karvelis tekstas yra Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos pranešimas spaudai.
Mugė vs. festivalis
Per dešimt metų Klaipėdos knygų mugė kito. Jau kelis pastaruosius metus gyventa pokyčių nuojautomis, kai mugė vis labiau ir labiau pildėsi renginiais, o lankytojai tarpusavyje dalinosi pastebėjimais, kad sudėtinga suspėti sudalyvauti visuose programos renginiuose per kelias dienas. Taip dar pernai IX Klaipėdos knygų mugėje kvietusi „įveikti paviršių“, šiemet mugė transformavosi galutinai, įgaudama konkretų pavadinimą ir idėjinę kryptį, skatindama „prakalbinti miestą“. „Inkultūracija yra kultūros, kurioje gyvename, įsisavinimas per kasdienines tradicijas, praktikas ir vertybes“, – rašoma festivalio buklete. „Kultūros po lašelį dešimt dienų“ – galėtų skambėti kaip medicininis receptas, išrašytas klaipėdiškiams.
Jei mugės varomoji jėga yra knygos pardavimas/pirkimas, tai festivalio metu dėmesys nukreipiamas į šventę, skirtą knygai, buvimą kartu, ryšių užmezgimą. Nors dauguma veiklų vyko pačioje I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, lyg upės atsišakojimais dalis „Inkultūracijos“ programos nutekėjo ten, kur formaliai/neformaliai yra kiti miesto kultūros židiniai, kur renkasi tų renginių auditorijos. Baras „Herkus Kantas“, Klaipėdos dramos teatras, džiazo klubas „Kurpiai“, LCC tarptautinis universitetas, Klaipėdos lėlių teatras.
Dalis renginių buvo transliuojami internetu, todėl pasiekiami visiems. Būtent nuotolinė renginio forma leido specialiai festivaliui pakalbinti Sue Prideaux – garsią norvegų kilmės britų biografijų autorę, nes jos knygos apie Friedrichą Nietzschę „Aš dinamitas!“ pristatymas buvo įtrauktas į programą. Individualiai patirti miestą kvietė garso žemėlapis, jį iš skirtingų knygų citatų festivaliui sukūrė bibliotekininkai.
2021 metais Lietuvos kultūros tarybos pristatytas „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimas“ atskleidė, kad Klaipėdos miesto gyventojai prasčiausiai tarp regionų vertina kultūros prieinamumą, nors jos pasiūla šiame mieste tikrai nėra skurdi. Gal kultūra neprieinama kaip Kuršių marios? Kaip Klaipėdos auditoriją sudominti ir jai pristatyti kultūros paslaugas, kurios yra čia – šalia? Tikriausiai yra labai svarbu sudaryti tokią programą, kuri atlieptų lūkesčius. Tik štai vieno miesto gyventojų lūkesčius atliepti lengviau nei tokio miesto kaip Klaipėda, kuris, anot festivalio diskusijų dalyvių, tarsi susideda iš trijų retomis švenčių progomis susitinkančių miestų.
Klaipėdos temos ir klaipėdietiški renginiai
Įvadinė festivalio diskusija „Klaipėdos DNR: apie miesto tapatybės kodą ir atjaunėjimo mitą“ sujudino vandenis, kuriuose nardo miesto menuomenė. Refleksijos spaudoje ir įrašai feisbuke nubangavo, nes pratęsė diskusiją, kuriai, rodos, pritrūko laiko. Uostamiesčiui švenčiant 770-tą gimtadienį, jau žvalgomasi į 2023-uosius, kai sueis šimtas metų, kuomet Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos.
Festivalio „Inkultūracija“ atidarymo diskusija jau dabar skatina giliau pasidomėti Mažosios Lietuvos kultūros tema, Klaipėdos universiteto atliktais tyrimais, kurie, kaip paaiškėjo per pokalbį „Klaipėdos pažinimas: ką pakeitė KU leidyklos knygos per 30 metų?“ per mažai aktualizuoti nacionaliniu mastu. Nedaug apie anų laikų istorinius įvykius, leidusius Lietuvai tapti jūrine valstybe, žinoma net Mažosios Lietuvos etnografinio regiono miestuose, o ką jau kalbėti apie plačiąją visuomenę.
Tarptautiniame festivalyje „Inkultūracija“ iškilo uostamiesčio bibliotekai svarbios vertybinės temos. Ievos Simonaitytės literatūrinis paveldas, Rytų Prūsija, Vilko vaikai, įvairių žanrų knygų pristatymai, kurie vienaip ar kitaip susiliečia su Klaipėda, miesto tematika ir šių dienų aktualijomis.
Festivalio metu pristatytas literatūrinis almanachas „Baltija“. Tradiciškai jame atliepiamos metų aktualijos, pažymimos Klaipėdai reikšmingos asmenybės, debiutuoja nauji grožinės literatūros vardai.
Kas mums svarbu 2022?
Minint Jono Meko gimimo šimtmetį, festivalio programoje atsidūrė būtent šiai asmenybei skirti renginiai. Lankytojai buvo pakviesti peržiūrėti du J.Meko filmus. Atidaryta fotografijų paroda „Jonas Mekas. Semeniškių idilės“, parodytas performansas „Lavonėliai žydinčiam sode mus purto, mus purto, mus purto“. Trys menininkai vienoje scenoje – Benas Šarka, Gintaras Sodeika, Juozas Milašius – skirtingi instrumentai ir saviraiška.
Dalyviams buvo įdomu stebėti sinergiją tarp jų, kaip jie vienas kitą girdėjo ir jautė, kaip reagavo. Atrodė, kad egzistuoja tarsi draminė linija performanse, nors didelių pasiruošimų ar repeticijų nebūta. Pasirodymas turėjo ritualo elementų ir net su tuo susijusios simbolikos. Žinoma, Šarka Klaipėdoje yra reiškinys, neįsistemintas, bet sistemingai veikiantis. Performansą Benas pradėjo užsikabinęs sparnus, kurie priminė E.Frėjaus kadaise sau pačiam pasigamintus. Jose taip pat mažai plunksnų lyg sufleruotų „nepaskrisi, žemės paukšti“. Aštrūs dalgio ašmenys, kas gerai žino, giliai sužaloja. G.Sodeika be įvairių kitų atpažįstamų instrumentų grojo tereminu – elektroninės muzikos instrumentu, kurio net nereikia liesti.
Festivalio programoje taip pat reflektuotas Ukrainoje vykstantis karas, kuris, beje, prasidėjo su pirmąja 2022 metų Vilniaus knygų mugės diena. Jei iki šiol panašiuose renginiuose dalyvaudavo vien tik poetai, tai festivalio organizatoriai pokalbiui pakvietė poetą, vertėją Marių Buroką, žurnalistę Agnę Bukartaitę ir pulkininką leitenantą Valerijų Šerelį.
Organizatorių pasirinkimai pokalbiams ir diskusijoms pakviesti kai kuriuos dalyvius, tiesą sakant, kartais nustebindavo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau tenka įsitikinti, kad skirtingų socialinių burbulų atstovai privalo susitikti ir susidurti su greta jo egzistuojančiu visiškai kitokiu požiūriu – juk iš to gimsta naujos perspektyvos. Gal tuomet ir tos trys Klaipėdos susitiks dažniau?