Renatos vyras, Petras Mendeika, visada svajojęs gyventi kaime miesto centre, fotografei Laurai pasakoja apie sapną, kuriame pro savo būsimų namų langą matė Šv. Petro ir Povilo bažnyčią (kitą dieną tą namą jie atsitiktinai pastebėjo ir jau 20 metų čia gyvena), prie kojų mums glaustosi trečioji margakailė dvidešimtmetė katytė, galinti paliudyti, kada ir kur R.Šerelytė sukūrė žinomiausias savo knygas.
– Kur dažniausiai tenka rašyti?
– Juokauju, kad rašau tarpduryje – iš pradžių ten turėjo būti durys į svetainę, bet kai jų nebereikėjo, man padarė tokį rašymo kampelį. Seniau norėdavau absoliučios tylos ir atskiro kambario. Bet žmogus toks padaras: prie visko prisitaiko ir dabar net nesmagu dirbti, kai aplink tylu ir ramu. Jei mūsų šuo kurį laiką būna ramus, žinok: padarė kažką blogo (juokiasi).
– Kasmet pasirodo po naują jūsų knygą. Turbūt dirbate po 8 valandas kasdien?
– Jeigu rašyčiau 8 valandas, reikėtų kaip M.Proustui išsiklijuoti kamščiais sienas ir daužyti galva į jas. Tai neįmanoma, tiesiog fiziologiškai būtų sunku tiek išsėdėti vienoje vietoje.
– Tada mudvi panašios – man 8 rašymo valandos skamba mistiškai. Beje, jūsų namuose daug knygų, taigi irgi esate iš kaupiančiųjų namų bibliotekas?
– Nematėte, kiek jų buvo anksčiau! Lentynos nuo žemės iki viršaus... Nemažai gerų, naujų knygų padovanojau savo kaimo bibliotekai, daug išnešiau į knygų mainus.
– Nebuvo gaila?
– Jeigu atiduodi knygas į geras rankas, tada su jomis atsisveikinti negaila. Pati mėgstu senus knygynus, neseniai parsinešiau namo puikiąsias A.Platonovo knygas „Bevardę gėlę“, „Duobę“.
– O vaikiškas knygas renkate?
– Turiu sukaupusi klasiką. Tokių savo vaikystės meilių kaip „Brolių Liūtaširdžių“ ar „Trolių Mumių“ nė už ką negalėčiau atiduoti. Šiuolaikinė vaikų literatūra man atrodo per saldi – labai teigiama, edukacinė, teisinga... Dabartinės vaikiškos knygos mano širdies nepririša, na, yra viena kita patikusi. L Lowry „Siuntėjo“ knygos patiko, taip pat S. Waugh „Žmogonai“ apie atgijusias medžiagines lėles. Neseniai perskaičiau N. Vaitkutės „Klampynių kronikas“, palikusias gerą įspūdį, autorė gražiai išmoko rašyti, ankstesnėje jos knygoje „Devynetas tamsos nešėjų“ matėsi, kad fantazija dar nepažabota ir nesutvarkyta, o šioje knygoje mitologinė tema suskambėjo jautriai.
– Esate nemažai rašiusi vaikams. Ar prieš ateidama į šią sritį, domėjotės bendromis literatūros vaikams tendencijomis?
– Mielai dabar susipažinčiau su tendencijomis, nes įdomu, bet kai rašai ir tikrai žinai, ką nori pasakyti, viskas pavyksta. Kaip sakė A.Lindgren: „Svarbu turėti vaiką savyje.“ Kalbu ne apie infantilumą, žinoma. Man prasmingas Naujojo Testamento posakis, kad nepateksi į dangaus karalystę, jeigu nebūsi kaip vaikas. Vaikiškumas – tai savotiškas nekaltumas, blogio nepažinumas. Baisu, kai iš vaiko norima padaryti suaugėlį.
– Ar vaikai skaito mamos parašytas knygas?
– Vaikai neskaitė mano knygų, gal nebent „Krakatukus“. Paauglystėje dukra apskritai nemėgo knygų, tik paskutinėse klasėse atsirado skaitymo motyvacija. Dabar ji mėgsta tikrai geras knygas, smagu drauge padiskutuoti apie literatūrą. Manau, turi ateiti tinkamas laikas ir vaikai perskaitys savo motinos ar tėvo knygas, jeigu, žinoma, rašai ne tai dienai kaip daugelis popliteratūros.
– Kaip atrodo jūsų šiokiadieniai?
– Ryte mažiausiai pusantros valandos trunka sportas. Grįžtu namo, ruošiu pietus, vedžioju šunį, kai atsiranda laiko po pietų ar vakare, rašau...
– Aš dažniausiai galiu rašyti tik ryte...
– Seniau irgi tik ryte rašydavau, bet buvo tokių ekstremalių situacijų, kai negalėdavau sugriauti grafiko ir tekdavo rašyti nuo 12 iki 3 ryto. Paskutinį romaną „Pro rūdijančią naktį“ parašiau per vasarą. Užtruko, kol radau raktą šiam pasakojimui, nes norėjau autentiško santykio. Linijinis patetiškas, herojinis pasakojimas yra labai blogai, nors tema ir herojinė. Daug medžiagos perskaičiau apie stribus ir jų darbus, būtų galima net atskirą „Istrebiteliadą“ parašyti, bet ne apie juos juk istorija. Man norėjosi pasakoti su tarmybėmis, paprastai. Juk tuo metu gyvenę žmonės nebuvo pseudointelektualai, reikėjo, kad kalbėtų natūraliai, gyvai. A.Kraujelio sesuo sakė, kad ir juokėsi, ir verkė skaitydama romaną. Nudžiugau, nes juoko pro ašaras būsena yra puiki, būtų negerai, jei romanas tik juokintų arba tik virkdytų.
– Ar nebuvo baisu imtis partizanų temos, kai dar gyvi amžininkai?
– Taip, yra ir A.Kraujelio sūnus, dukra, seserys, daug giminaičių. Visi labai malonūs žmonės, nustebo, kad visai svetimas žmogus imasi tokios temos.
– Gal artimieji po skandalo su M.Ivaškevičiaus romanu įtariau žiūri į autorius, rašančius apie partizanus?
– Rašiau tikrai ne iš mados. Ta mintis mane persekiojo jau seniai, rinkau medžiagą, daug kontroversiškų faktų netilpo, bet galima istoriniu romanu neapsiriboti, rasti kitą žanrą. Pavyzdžiui, partizanų temai galėtų puikiai tikti ir nuotykių romanas arba mokslinė fantastika. Turi žinoti, ką darai, kaip padaryti gerai. Knygų rašymas visaip kaip sportas: žinai, kad įmanoma, bet lengva nebus. G.Kazlauskaitė užsiminė, jog mano romanas „Raganos širdis“ – labiau nuotykių nei vadinamasis istorinis. Tikslus įvertinimas nudžiugino – tokį romaną ir norėjau sukurti. Rašydama apie Barborą Radvilaitę būtent to ir siekiau! Man nėra nieko baisiau už rankogalių, receptų ar interjero aprašymus. Skaitant pradeda nervinti, tad tokias vietas praleidžiu. Norisi žmogaus, gal suveikia dramaturginis mąstymas, kai svarbu, kur bus atomazga, kaip herojus pasikeis, kuo jis taps.
– Įsiminė rašytojo Kimo Leine’s mintis, kad žinodamas per daug istorinių faktų rašytojas sau tik trukdo.
– Pritariu – istorinės detalės labai varžo, supančioja rankas ir kojas. Kartais užtenka aprėpti vieną nedidelį istorinį vaizdelį, nebūtina visų istorinių žinių sukišti.
– Debiutavote prieš 25 metus – kaip keitėsi rašytojiška jausena, kitos aplinkybės?
– Brendau ir rašiau pirmuosius kūrinius pervartų laiku. Sovietinis privilegijuoto, nemokamus kelialapius, butus ar mašinas gaunančio rašytojo traukinys jau buvo nuvažiavęs. Debiutavau laukinio kapitalizmo laikais, kai laisvas kaip vėjas rašytojas niekam nebebuvo reikalingas.
– Nelabai palankus laikas debiutuoti...
– Prieš tai dar universitete vyko persilaužimas, nes atvažiavau iš kaimo į miestą. Dabar net keista, kad galėjau ten gyventi. Inertiškoje terpėje neturi anonimiškumo, visi tave stebi. Mažame miestelyje trūko laisvės. Fiziškai jausdavausi kaip sakais aplipusi musytė, po truputį virstanti inkliuzu.
– Kaip per tuos metus kito jūsų honorarų dydis?
– Oi, dabar viskas tikrai daug geriau. Tais laikais honorarai buvo menki.
– Skaitytojų buvo mažiau ar daugiau?
– Skaitytojų visą laiką buvo. Smagu, kai prieina išlakus vaikinas ir sako, jog yra „Krakatukų“ gerbėjas. Nustembu, bet juk visa karta jau išaugo su tomis knygelėms. Kritikai man priekaištavo, kad ten per daug veiksmo. Gal todėl ji taip patikdavo berniukams. Pati žiauriai nemėgstu prozos, kur daug statiškų gamtos aprašymų, ilgų, nepagrįstų dvasinių išgyvenimų per tris puslapius... Tada vėl jaučiuosi kaip sakais aplipusi muselė.
– Kūriniuose mėgstate realių vietų aprašymus. Tarkime, net fantastiniuose apsakymuose esama Olandų gatvėje stovinčios „Maximos“.
– Negaliu rašyti apie tas nepažįstamas vietas. Anonimiškumas man slogus. Anonimiškai rašyti galėčiau nebent apie sapnus.
– Esate ir literatūros kritikė – kaip reaguojate į kitų kritikų atsiliepimus apie jūsų knygas?
– Labai jautriai, perskaitau ir kurį laiką jaučiuosi tarsi priplota, bet labai greitai pamirštu. Vis dėlto esu jiems dėkinga, juk sakoma: „Įtariai žiūrėk į tuos, kurie tave liaupsina, ir būk dėkingas tiems, kurie peikia.“ Netikiu objektyvia ir analitine recenzija. Anot A.Nykos-Niliūno, recenzijai pirmiausia reikalingas vertinimas. Juk gali ir blogą kūrinį išanalizuoti. Galbūt gavęs per galvą autorius pasvarstys ir rašys geriau.
– Beje, ar skaitėte K.Sabaliauskaitės knygas?
– Gėda sakyti, perskaičiau tik pirmą „Silva rerum“ tomą. Patiko, buvo įdomu, naujas žanras, bet toliau neskaičiau. Kažkaip užteko tos vienos. Nejaučiau ilgesio skaityti daugiau. Ir kažkodėl iš visos knygos prisimenu tik sraigių su česnaku receptą. O tarkim, R.Flanagano „Siauro kelio į tolimąją šiaurę“ niekaip negaliu pamiršti. Viena iš tų knygų, kurios įsirėžia kaip su skustuvu. Ir struktūra puiki, ir kalba, ir temos... Būna jausmas, kad keistumas pasaulio, humoras, matymas yra mano. Man kartais nesinori, kad literatūra būtų tvarkinga, norisi keisčiau, kvailiau, netobuliau. Literatūra – ir pati kūryba – turėtų būti paslaptinga ir nepaaiškinama. Jai nereikėtų nei pataikauti, nei įtikinėti, o tuo labiau būti madingai ir šiuolaikiškai. Dar labai baisu skaitytojų, ypač tų, kurie nelabai išmano literatūrą, liaupsės. Tai tiesus kelias į susireikšminimą ir pražūtį.
– Jūs dar neatskleidėte, kuo užsiimate be kūrybos, o gal pavyksta išgyventi vien iš romanų?
– Baikit (juokiasi). Išgyventi gal ir pakaktų, bet oriai gyventi, dar padėti vaikams studentams, žinoma, nepakanka. Redaguoju laikraštį. Dar iš šono užsiimu darbais, parašau į kokį nors žurnalą.
– O teko dirbti darbų nesusijusių su redagavimu ir rašymu?
– Petras Mendeika (iš kito kambario). Taigi dirbai melžėja, Renata. Neslėpk!
Renata. Gerai, atskleisiu šią nepaprastą patirtį (juokiasi). Vienuoliktoje klasėje buvo gamybinė praktika, sovietmečiu ir bernai eidavo dirbti traktoristais, o mes – į fermas. Penktą ryto atsikeli, šeštą jau turi būti fermoje. Eini į darbą (o kaip gieda lakštingalos!). Susigaudai savo grupę, būdavom trys ar keturios klasės draugės. Vienos eidavo su melžimo aparatais, o aš šluostydavau tešmenis skuduru ir kauptuku valydavau mėšlą. Pareidavom apie 3 ar 4 val. namo, o po poros valandų vėl į fermą, visą mėnesį šitaip. Pamenu, paskutinę darbo dieną parėjau iš darbo 7 val., trumpu chalatėliu apsirengusi pavalgiau ir lūžau iki 11 val. ryto. Ten, fermoje, buvo sunkus suaugusių žmonių darbas. Paskui dirbau švaresnius darbus mokyklose bibliotekoje, redakcijose. Ai, visai pamiršau, taigi dar trejus metus dirbau prezidentūroje! Didžiulis karjeros šuolis!
– Ką dabar rašote?
– Spirga naujas siužetas galvoje, noriu vaikams ir paaugliams rašyti, jau sumečiau schemą, tačiau joje nebuvo gyvybės. Plaunant indus toptelėjo labai gera mintis, kaip schemą atgaivinti.
– Koks jūsų santykis su buitimi?
– Kai tai netampa rutina, tada patinka. Atėjus tvarkymosi dienai, būna pikta, ir geriau manęs nekalbinti. Kartais svajoju būti grafaite – užuot plovusi grindis, verčiau pajodinėčiau.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.
