Vis dėlto šįmet šią spragą nusprendė užpildyti ilgametę patirtį turintis lektorius, retorikos ir sąmoningo kvėpavimo specialistas Donaldas Duškinas. Leidykla VAGA išleido jo knygą „Retorika. Retoterapija“. Pastarojoje jis kalba apie stebuklą, kurį sukurti gali tik žmogus, ir retoterapijos metodą, kurį sukūrė remdamasis daugiau nei du dešimtmečius siekiančia darbo su auditorija patirtimi.
Kiekviena kalba turi struktūrą. Tai – įžanga, žinutė ir pabaiga. Elementaru ir girdėta milijonus kartų? Taip, knygoje pateikiamos paprastos ir tuo pačiu nepaprastos tiesos. Bet juk genialu tai, kas paprasta, Vatsonai!
Viename iš knygos skyrių autorius kalba apie tai, kaip svarbu kiekvienai iš šių dalių pasirengti, kuo kiekviena iš jų svarbi ir kas jas turi sudaryti. Iš tiesų visa knyga galėtų būti puikus išdėstytos teorijos praktinis pavyzdys. Autorius pats pasinaudoja savais patarimais ir rašydamas knygą. O kodėl ne? Juk tai irgi savotiška viešoji kalba. Taigi, pavyzdžiui, įžangoje autorius prisistato, papasakoja apie savo patirtį, taip pat apžvelgia, ką skaitytojai ras knygoje, duoda pažadą atskleisti, kaip pasitikint savimi prieš auditoriją kalbėti drąsiai, užtikrintai, įtikinamai ir sklandžiai, kad būtume užtikrinti, suprasti ir priimti. Ir šį pažadą knygoje ištesi. Visa tai jis pataria daryti ir kiekvienam kalbėtojui.
Taip pat autorius pabrėžia, kad kiekviena kalba turėtų atnešti naudos klausytojui – pakeisti šio požiūrio kampą į tam tikrą dalyką arba suteikti jam naujos informacijos. Tai sėkmingai autorius ir padaro – jis pateikia naują požiūrį į retoriką. D.Duškino teigimu, retorika – tai laisvų žmonių menas, o retoterapija – jo paties išrastas būdas šiai laisvei pasiekti. Autoriaus suvokimu, mokydamiesi retorikos ne tik mokomės kalbėti ir įtikinamai pateikti savo argumentus, tačiau ir geriau pažįstame save.
Šiame procese mokomės išlaisvėti, atsipalaiduoti, suvokti, ko bijome ir ko norime. Jūsų susikaustęs kūnas sėdi kamputy ir sako: „Man tai neduota“? Autorius ramina, kad tereikia nerti į knygoje pateiktą patarimų, pratimų lobyną ir bus „duota“. Šioje vietoje galima būtų stabtelėti ir leisti vidinio kritiko paklausti: „Ar tikrai?“
Galima pritarti, kad retoterapijos elementai – mūsų įsitikinimai, kuriuos galima transformuoti į mums padedančius, o ne kliudančius, mūsų kvėpavimas, kurį galime valdyti ir taip kontroliuoti ir bet kurią situaciją, mūsų kūnas, kurį galime išlaisvinti, mūsų balsas, kurį galime išlavinti, ir algoritmai – tam tikros instrukcijos, kaip pasirengti įtaigiai kalbai tikrai gali stipriai mums pasitarnauti, tačiau sutikime, kad be prigimtinių savybių tokių kaip, pavyzdžiui, charizma, lyderystė veikiausiai vis tiek ant scenos neatrodysime taip puikiai, kaip kad tuo apdovanotas žmogus. Paprasčiausiai tiems, kurie iš prigimties nėra sukurti būti tikrais scenos valdovais, reikės nueiti sunkų kelią, kol veide nebebus pastebimas įtampos ir nepatogumo matuojantis tarsi ne savo erdvę šešėlis. Galbūt galiausiai toks žmogus prisijaukins ją, padedamas įvairiausių praktikų ir technikų, o galbūt – ir ne.
Tuo tarpu požiūriui, kad kiekvienas gali įvaldyti retorikos meną, atskleisti pats autorius pasitelkia savo išmanymą ne tik retorikos srityje, bet ir, tarkime, sąmoningo kvėpavimo. Paklausite, kuo tai susiję su viešuoju kalbėjimu? Pasirodo, net labai susiję. Prisiminkite stresines situacijas, kai širdis nusirita į kulnus, kokį patarimą gaunate iš aplinkinių? Kvėpuokite giliai? Taip, ir vėl ta (ne)paprasta daug kam žinoma tiesa. Galioja ji ir tiems, kurie kalbėti viešai bijo lyg maro – tai kelias į laisvę ir galimybė gerokai pralaužti ledus žengiant viešojo kalbėjimo link.
Autorius pateikia kvėpavimo praktikų, kurios padės ne tik įveikti viešojo kalbėjimo baimę, bet pasitarnaus atsipalaiduojant, suvaldant stresą, priimant kokybiškus sprendimus ir, žinoma, atėjus laikui pasakyti įtaigią bei įsimintiną kalbą. Valio – vienu šūviu ne vienas zuikis. Ši knygos dalis, ko gero, svarbiausia tiems, kurie neturi tų minėtų prigimtinių savybių, nes tai būdas pakeisti mastymą, transformuoti asmenybę ir tuomet su (bent jau didesniu) lengvumu žengti ir į sceną – kalbėti.
Patiks ši knyga ir tiems, kurie tiki minčių galia – autorius kalba apie įsitikinimų transformaciją ir kaip pakeisti mintis iš blokuojančių jūsų žingsnius į priekį į išlaisvinančias ir padedančias. Knygoje rasite ir sąmoningumo praktikų, kurios bus pažįstamos tiems, kurie yra pabandę dalyvauti meditacijų praktikose. Jos priminė tai, kuo Lietuvoje ir Tailande dalijasi Simona Kupetienė – bet kiekvieno mokytojas šiame kelyje savas, tačiau tiesa viena – viskas, kas padeda atsipalaiduoti, išsilaisvinti, gelbėja ir kalbėti viešai, nes, anot autoriaus, retorika – tai laisvų žmonių menas.
Tiesa, knygos pradžia galbūt nuobodoka, nes skaitytojas, bent kiek susipažinęs su retorikos mokslo teorija, skaito pakankamai žinomus dalykus – apie retoriką sąvoką, keliauja per istoriją. Rodos, atsiduri Vilniaus universiteto dėstytojos prof. habil. dr. Reginos Koženiauskienės paskaitoje ir kartoji retorikos kursą iš naujo. Bet tiems, kurie su šiuo mokslu dar nespėjo leistis į artimesnę pažintį – tokia koncentruota apžvalga tikrai naudinga.
Priekaištą mesti autoriui galima būtų mesti ir todėl, kad viename iš skyrių mesteli seksistinę repliką: „Analizuodami savo auditoriją, prisiminkime vieną labai svarbų dalyką – ji kaip moteris, o juk moteris...“ <...> „Žodžiu, auditorija nenuspėjama“. Ar mes tikrai XXI a.? Tačiau toliau autorius meistriškai su retorikos mokslu suriša savo žinias apie sąmoningumą, kvėpavimą. Pastaroji dalis, ko gero, įdomiausia tiems, kurie iki šiol naudojosi įprastais patarimais, kaip pasirengti kalbai, išmanė kalbos struktūrą, neblogai dėliojo mintis, tačiau pečiuose jautė įtampą ne tik prieš ruošdamiesi kalbėti, bet ir kasdienybėje – paprasti patarimai padės jums išlaisvėti ir geriau pažinti save.
Naudingos informacijos ras ir tie, kuriems tenka dirbti prie mikrofono – sužinos daugiau, kaip dirbti su savo balsu, pagerinti artikuliaciją. Knygoje rasite ir pokalbių apie retoriką su įdomiais žmonėmis – jie pažeria patarimų, remdamiesi savo ir viešojo kalbėjimo santykiu. Ar pasirinkti patys įdomiausi, labiausiai sektini pašnekovai, pasižymintys puikių oratorių savybėmis? Dėl to galima ginčytis, tačiau dėl to, kas „skonio reikalas“ galbūt neverta? Autorius pateikia ir tam tikrus algoritmus, kuriais vadovaujantis reikėtų rengti viešąją kalbą. Ir pabaigoje pasinaudoja savo patarimu kiekvienai kalbai – paskatinti tam tikrą klausytojų veiksmą. Šį kartą jis paskatina mokytis kalbėti sąmoningai. Įtikino? Pabandykite.
Kitos„Profesionalaus kalbų rašymo“ apžvalgos taikiklyje – Chriso Andersono „TED Talks. Viešasis kalbėjimas“.
