Pamenu, kai vyko, ko gero, pirmasis romano pristatymas ir salėje prigužėjo žmonių, tapo aišku, kad ši knyga išeis iš literatų socialinio burbulo ribų. „Pietinia kronikas“ tapo daugiau negu romanu, inspiravusiu įvairių pokyčių ne tik literatūroje, bet ir visuomenėje. Romaną Rimantas rašė per vaiko priežiūros atostogas. Dabar Mildai Upei – aštuoneri, tiek pat laiko jo šeima gyvena namuose, kuriuose mudvi su Laura apsilankėme. Atsisėdome prie ypatingos, kitos dukters – Liepos – specialiai šiam interviu parūpintos interjero detalės – turkiškos lempos. Pasikalbėjome apie romanų ir pjesių rašymo ypatybes, genijus, vidutinybes, debesis ir tikrovę.
– Ar Pedro Lenzo knygos „Čia aš varatarius“ vertimas į šiaulietišką tarmę turėjo įtakos „Pietinia kronikas“ atsiradimui?
– Kai verčiau ir mėginau prisiminti tarmę, išsikrapštė kažkokios istorijos, personažai. Bet tu juk ne rašytojas – sukiesi darbuose, institute, dėstai. Negi imsi ir rašysi romaną? Pasirodžius P.Lenzo knygai, kartu su autoriumi ir jos vertėju Markusu Roduneriu įvairiuose miestuose rengėme romano skaitymus. Paskutinėje kelionėje iš Klaipėdos į Vilnių staiga prieš akis iškilo visi mano regbio komandos narių vardai ir pavardės. Taigi pamažu užsirašinėjau tuos prieš akis plaukiančius praeities filmus. Kai dukrai buvo metai, gavau mėnesiui stipendiją Prahoje. Ten nuvykęs pasidariau savo darbus ir liko pora laisvų savaičių.
Prisiminiau, kad kažką užsirašinėjau – nutariau pasižiūrėti, ištrauką ir feisbuke paviešinau. Paskui pakvietė ambasada į kultūrinį renginį perskaityti eilėraščių, ėmiau skaityti – matau, kad gero vakarėlio nebus. Tada nutariau perskaityti, ką užsirašinėjau, ir iškart viskas apsivertė – visi suprato, kas čia vyksta. Mano ištraukos daugeliui sukėlė prisiminimų, skaitymams pasibaigus, prie vyno žmonės ėmė dalintis savo patirtimis. Tada grįžau namo, į vaiko priežiūros atostogas. Kažko kito dirbti neturėjau sąlygų, tad pradėjau rašinėti. Be to, vyko ne vienas skaitymas – tai bare, tai autobuse.
– Gilinaisi ir į archyvus?
– Kai žmona grįždavo iš darbo, nubėgdavau į biblioteką pavartyti to meto Šiaulių laikraščių. Tai sužadindavo atmintį ir pradėdavau geriau viską įsivaizduoti. O šiaip vaikščiodavau su vežimėliu, kol vaikas miegodavo, ir kažką į telefoną rašydavausi. Po vieno ištraukos skaitymo priėjo Jurgita Ludavičienė iš leidyklos „Tyto alba“, paklausė, ką rašau. Atsakiau, kad nieko. Ji vis tiek pasiūlė parašyti knygą.
– Nujautei, kad ši knyga bus literatūrinis įvykis?
– Kai renginiuose skaitydavau ištraukas, visi padarė išvadą, kad rašau knygą. Pats apie tai supratau paskutinis. Iš kažkur išniro mokyklos laikų draugai, pradėjo dalintis savo atsiminimais, siūlyti, kad būtinai išleisčiau ne tik popierinę, bet ir garsinę knygą. Susimąsčiau – gal aš ir ne rašytojas, bet studijavęs literatūrą, elementarų tekstą juk galiu parašyti, juk užteks tam kvalifikacijos? Ėmęs dėlioti romaną, prisiminiau teatro studijas – kas yra etiudas, kaip kurti personažą.
Mąsčiau: gerai jau gerai, parašysiu knygą, sukursiu garsinį variantą. Tereikia parašyti istoriją ir nesusimauti, nes kas gi skaitys literatūrologo parašytą romaną? Knyga praslys, o aš grįšiu prie mokslo darbų. Žinoma, norėjosi parašyti kuo geriau, kiekvieną sakinį skaitydavau garsiai tiek kartų, kol suskambėdavo taip, kaip reikia. Paskui teko aiškintis su kalbos redaktore, kuri keitė žodžių tvarką sakinyje, kad sudėliojau taip specialiai. Na, bet visi, rašantys romanus, kažko tikisi – vien sau prie tokio ilgo teksto gi nedirbsi.
– Kokios buvo knygos „Remyga“ rašymo aplinkybės?
– Šiaulių teatras pasiūlė sukurti pjesę, kurią režisuotų Oskaras Koršunovas. Kadangi Šiauliai man rūpi, norėjau spektaklio apie patį miestą, tad turėjau idėjų, kuriomis pasidalinau su O. Koršunovu, jos jam rezonavo, nes tai buvo jo jaunystės laikas, taigi nutarėme statyti spektaklį. Rašydamas pjesę supratau, kad tiek daug visko norisi įkišti, todėl reikės ir romano. Sąmoningai norėjau, kad tai nebūtų „Pietinia kronikas“ tęsinys.
– O visi tik to ir laukė.
-Taip, bet norisi padaryti visai ne tai, ko tikisi skaitytojai. Kaip būna su populiariomis knygomis, kai iš tavęs laukia kažko naujo, bet iš tiesų to paties. Rašydamas kitą knygą jau žinai, kad visi puls skaityti, lyginti ir vertinti.
– Kaip atrodė „Remygos“ rašymo procesas?
– „Pietinia kronikas“ prasidėjo, kai per P.Lenzo teksto vertimą prakaliau ledą ir ėmė lįsti personažai, o su šiuo romanu buvo kitaip. Prieš tai parašiau iki šiol dar neviešintą straipsnį, kaip mūsų prozoje buvo kalbama apie sovietinę armiją. Buvau prisiskaitęs įvairių Afganistane kariavusių vyrų dienoraščių. Pasirodė, kad likusi neiškalbėta, iki šiol tebeveikianti trauma. Taip atsirado Remygos personažas. Rinkau daug medžiagos, kalbėjausi su amžininkais. Norėjau, kad knygoje būtų tik į fikciją sudėlioti faktai. Dirbti buvo sunkiau, nes žinojau, kad šįkart turiu parašyti knygą, kuri neišvengiamai bus skaitoma ir lūkesčiai jai – nemaži.
– Kaip sekėsi kurti pjeses „Remyga“, „Gyvulių ūkis“? Man šis žanras vis dar atrodo gana nepažinus ir sudėtingas.
– Gal ir pats dar gerai nesuprantu, ko reikia pjesei – ar užbaigto teksto, ar to, su kuo galėtų dirbti režisierius ir aktoriai. Tekstas rašomas ne skaityti, o tam, kad būtų perkeltas į sceną. Dėmesys skiriamas charakteriams, situacijai, konfliktui. „Remygą“ buvo lengviau rašyti, nes žinojau, kad statys O. Koršunovas, o jis gali padaryti spektaklį net iš laikraščio. Tad kūriau pjesę pasileidęs plaukus. Paskui pamačiau, kaip režisieriaus asistentas Jokūbas Brazys iš to teksto vis dėlto įstengia padaryti teatrą. Na, o su „Gyvulių ūkiu“ buvo kitaip, prie jo prisidėjau daugiau, buvo daug darbo su aktoriais ir režisieriumi jau per repeticijas.
– Ar sudėtinga rašyti pjesę pagal romaną?
– Sudėtinga, nes knygoje veikia paršiukai, avys, arkliai, šunys, vištos, ir, skirtingai negu Viktoras Pranckietis, nemanai, kad ten rašoma apie gyvulių ūkį. Supranti, kad pasakėčia apie žmones. Susimąsčiau, ką reikės vaidinti aktoriui – paršą, teturintį vieną savybę? Nesąmonė. Todėl nusprendžiau tik paimti idėją, o tekstą parašyti visai kitokį. Turėjo būti futuristinė pjesė, bet prasidėjo karas ir futurizmas nuėjo šuniui ant uodegos. Per repeticijas susigrąžinome daugiau George’o Orwello, patys aktoriai teikė įžvalgas, o aš perrašinėjau. Tad spektaklis dabar – dalis romano ir aktorinio meistriškumo improvizacijų.
– Esi sovietmečio literatūros specialistas, ar kyla mintis rašyti fikciją apie tuos laikus?
– Minčių kyla, bet jų neužtenka. Kažkas turi nutikti, kad suprastum negalintis nerašyti.
– Kaip supratau, knyga apie Sigitą Gedą atsirado būtent todėl, kad nebegalėjai nerašyti. Artimai pažįsti jo dukrą Uršulę, kuri pasidalino ir asmeniniais poeto laiškais. Nebuvo keista ar nejauku narstyti jos tėvo asmenybę?
– Neseniai manęs klausė, kodėl nekalbinau S.Gedos seserų, kitų vaikų ar Uršulės. Man šie žmonės per arti, nenorėjau parašyti visos poeto biografijos, buvo įdomūs jo paties tekstai. Tyrinėjau prieštaravimus, nesutapimus tarp jo veiksmų ir tekstų. Tai, kas neužrašyta ir amžininkų nenusakoma. Nes klausi žmonių apie vieną ar kitą jo veiksmą ir jie nežino, kas jam tada buvo.
– Kaip ir tos skirtingos liudininkų nuomonės apie S.Gedos ekscentrišką skaitymą Šv.Jonų bažnyčioje.
– Mėginau atspėti jo psichologinį portretą, įminti, kas vyko jo viduje. Tai, kas literatūroje neužrašoma arba užrašoma kitaip. Jis akivaizdžiai bandė pritempti tam tikrus faktus, savotiškai interpretavo. O tu žiūri, kur tas neatitikimas ir kam jam to reikėjo. Poeto artimųjų interpretacijų nenorėjau, nes jie, kaip ir daugelis artimųjų, suinteresuoti, kad šeimos istorija būtų be didelių nesusipratimų ir skandalų.
– Na, skandalas, apie kurį neįmanoma nutylėti, S.Gedos gyvenimo pabaigoje vis tiek įvyko. Padarė įspūdį tavo cituotas advokatas, teigęs, kad poetas buvo genijus, todėl į jo nusikaltimą derėtų žiūrėti kitaip.
– Veikia kultūriniai stereotipai, kad genijus gali daugiau. Advokatas, rašęs apie jį straipsnį, yra ir akademikas, tad operuoti tokiomis sąvokomis, kai gausu psichologinių ir kultūrinių studijų, kaip kultūriškai susiformuoja genijai, gana keista. Tiesa, kad poetas buvo išskirtinio talento žmogus, bet taikyti jam kitokias elgesio normas būtų neteisinga kitų žmonių, pavyzdžiui, statybininkų atžvilgiu.
– Prieš keliolika metų Viktorija Daujotytė studijoje „Tragiškasis meilės laukas“ S.Gedą tarsi mėgino išteisinti, apginti.
– Kai vyko S.Gedos teismas, ji drauge su Liudviku Jakimavičiumi ėjo į radiją, kalbėjo, kad jis išskirtinis, ir kovojo, kad jo nenuteistų ir neuždarytų į įkalinimo įstaigą, o skirtų lygtinę bausmę ir jis galėtų dirbti namuose. Tuo metu situacija buvo kita, šiandien gal jau galima tai pasvarstyti be tokio tiesioginio suinteresuotumo.
– Prisiminiau plačiai aptartą Mariaus Ivaškevičiaus tekstą apie šliaužiančias vidutinybes ir didžiąsias asmenybes. Ką manai apie tokį skirstymą?
– Šis skirstymas man nėra savaime suprantamas. Tačiau gyvename keistame socialiniame burbule, neretai instinktyviai reaguojame ir į tekstą apie didžiąsias asmenybes. Dauguma šaiposi iš tokio elitizmo, kalba apie XIX a. genijaus sampratą, nors ji seniai mirusi. Bet lygiai taip pat tas pats literatūrinis burbulas kaltina instagramerę, nes ji, švelniai tariant, nekvalifikuotai rašo apie knygas ir taip atlieka vaidmenį tų išskirtinių, elitinių skaitytojų, auklėjančių vidutinybes. Įvyksta kognityvinis disonansas. Kitas negali būti išskirtinis, bet aš būsiu. Tik tyliai, kukliai, nesiafišuodamas.
– Panašiu laiku kai kurie literatai šaipėsi iš antraštės apie adaptuotus tekstus.
– Taip, nors patys dažnai piktinasi, kad žmonės skaito tik antraštes. Tada galvoji, kad noras komentuoti yra tiesiog dėmesio trūkumas. Kultūros žmonėms nesvetimas skubėjimas, paviršutiniškumas arba savotiška šizofrenija: su paprastumu ir vidutinybe man ne pakeliui, bet aš kuklus ir tikrai ne didžioji asmenybė. O kilęs kipišas dėl bookstagremerių man primena tokią hipotetinę situaciją.
Kieme vaikai žaidžia krepšinį. Eina pro šalį krepšinio treneris. Sustoja. „Ei, ateikit čia. Ką čia darot? Ką jūs čia sau leidžiat? Ką, nežinot, kad krepšinis Lietuvoje yra ne tiesiog sportas? Kad mes iš pasaulinio dešimtuko niekada neiškrentam? Krepšinis, vaikučiai, Lietuvoje yra šventas dalykas. O jūs ką čia darot? Spygaujat, taisyklių nežinot, baudų nefiksuojat ir kas antras žingsniuojat. Kad aš jūsų čia daugiau nematyčiau! Einat į treniruotes, ten ariat ir kai išmoksit žaist, tada galėsit viešumoj rodytis. Dinkit iš čia! O kamuolį aš palaikysiu, kol išmoksit žaist.“
– Ar pameni pirmą sutiktą, įspūdį dariusį rašytoją?
– Vykdavo moksleivių konkursai, kuriuose sėdėdavo dėdulės su švarkais, lopytomis alkūnėmis ir kaži ką komentuodavo. Tai man nedarė įspūdžio, o kai dar ir prizinės vietos negavau, išvis atrodė beviltiška. Ir čia turėtų būti redakcijos pastaba: „Juokiasi.“
– Tačiau pradėjai studijuoti literatūrą?
– Tuo laiku daug skaičiau, atrodė, kad literatūra gali duoti šį tą svarbaus ir išganyti mano gyvenimą. Gavau bendrabučio kambarį, į jį atėjo ilgaplaukis su gitara. Paklausinėjo, ką skaitau, ar rašau, ir davė almanachą, kuriame buvo išspausdinti jo eilėraščiai. Pavarčiau, atsidusau ir nusisukęs į sieną atsiguliau. Mano kambario draugas buvo Mindaugas Valiukas. Turėjome dar vieną kambario draugą – teologijos studentą, kuris nelabai suprato, kur pateko, po pirmų paskaitų sėdėjo, vienas gėrė vyną ir stebėjosi, kodėl ten tiek daug kalbama apie Dievą. Teologas labai greitai įsidarbino nelegaliame kazino, tad kambaryje mokydavosi kortų triukų, o poetas vakarais grodavo gitara. Jaučiausi nekaip, pirmais metais daug svarsčiau, kas aš, kur aš ir kas tie žmonės. Nutariau kraustytis iš bendrabučio ir išsinuomojau kambarį. Tada po truputį vėl ėmiau skaityti, kitais metais rašinėti. Tekstus parodžiau tokioms merginoms, kurios domėjosi literatūra, o jos parodė tam pačiam M.Valiukui. Tuomet mes iš naujo pradėjome normaliau bendrauti, jis mano tekstus nunešė Gintarui Grajauskui, tuo metu redagavusiam „Gintaro lašus“. Susipažinome, paskui daug laiko diskutuodami apie literatūrą, filmus ir muziką praleisdavome jo virtuvėje.
– Gyvenote bohemiškai?
– Taip, bohema susidarė iš to, kad visi turėjo laiko slampinėti, bendrauti, gerti, ieškoti ar prisigalvoti nuotykių. O dabar visi rašo projektus, nebėra laiko.
– Ar tada taip ir įsivaizdavai rašytojo gyvenimą?
– Turbūt ne. Rašiau poeziją, o tai visai kitoks buvimo būdas. Poezija cirkuliuoja toje pačioje literatūrinėje terpėje, burbulas mažas, todėl svarbu visos smulkmenos. Kitų rašytojų, kritikų pasisakymai, premijos, recenzijos. Neturėjau aiškaus įsivaizdavimo, koks tas gyvenimas turėtų būti. Universitete, kuriame studijavau lietuvių filologiją ir režisūrą, supratau, kad ne režisierius čia rengia, o lietuvių kalbos mokytojus su mokykliniu teatro būreliu. Vietoj pedagogikos pasiėmiau kitų dalykų ir studijas baigiau greičiau nei per penkerius metus. Taigi nuėjau pas dekaną prašyti darbo, nes svajojau, kaip galėčiau dirbti sargu ir rašyti poeziją. O jis pasiūlė dėstyti XX a. antros pusės literatūros kursą. Sutikau, tapau Literatūros katedros darbuotoju. Visiems buvo juokinga, kai mano grupės draugai gynėsi darbus, o aš sėdėjau komisijoje. Kadangi dėsčiau, reikėjo baigti magistrantūrą, o tada ir doktorantūrą. Kuo daugiau studijuoji, tuo mažiau rašai. Baigdamas doktorantūrą išleidau trečiąją, paskutinę poezijos knygą. Daugiau poezijos neberašiau, bet dėl to nejaučiau nuoskaudos.
– Ar tėvystė pakeitė tave, kaip rašytoją ir literatūrologą?
– Jei mėgintum gyventi taip, kaip gyvenai anksčiau, gal nelabai būtų pokyčių, tėvystė tiesiog atneštų daugiau trukdžių. Tačiau kai daliniesi vaiko auginimu, tai keičia tave, kaip žmogų. Nebesi toks svarbus, iš naujo daug ką persidėlioji. Anksčiau turėjai mėnesį recenzijai, o dabar privalai parašyti ją per porą valandų. Ir esi toks, koks esi tekste, nebėra laiko cituoti kontekstų, bet turi kitų atramų gyvenime.
– Dėstai universitete kūrybinį rašymą, kokios šio žanro knygos labiausiai imponuoja?
– Roberto Mckee knyga „Story: Style, Structure, Substance, and the Principles of Screenwriting“ („Pasakojimas. Stilius, struktūra, turinys ir scenarijaus rašymo principai“) apie scenarijų rašymą, iš jos daugelis dalykų tinka ir prozai. Taip pat Aleksandro Mittos „Kinas tarp pragaro ir rojaus“, joje daug literatūros pavyzdžių apie visais laikais veikusius dėsnius. Knygos kelia klausimus – ką nori padaryti šioje vietoje, ko nori tavo personažas ir kas jam trukdo? Klausimai padeda suprasti, ko reikia tekstui, padeda rašyti, tarkime, parodai ar komiksui, kai nėra laiko laukti įkvėpimo. Bendrai kurdamas literatūrą neapsieisi ir be klausimų, kam rašai ir kam to reikia, nes nekursi vien todėl, kad turi parašyti dar vieną knygą. Atsakymų paieška į tuos klausimus, o ne honorarai labiausiai ir motyvuoja rašyti.
– Ar kartais pagalvoji apie nepelnytai nuvertintus rašytojus? Ar iškyla prieš akis nuskriaustieji, tarkime, iš S.Gedos kartos?
– Iš dabarties nelabai. Sovietmečiu apskritai viskas buvo kitaip. Daug moterų, kurios baigdavo filologiją, kurdavo ir būdavo perspektyvios, ištekėdavo, nueidavo mokytojauti ir rašytojos karjera baigdavosi. Tas pats S.Geda į rašytojas žiūrėjo keistai, sunku man rasti paaiškinimą. Tarkim: „Saugokitės rašančių moterų! Tai išvengsite daugelio rūpesčių gyvenime.“ Tad šias situacijas su dabartiniais laikais lyginti sudėtinga. Dabar bent prozoje moterų daugiau, tačiau tai nereiškia, kad įsivyravo lyčių lygybė. Tiesiog seniau būti rašytoju atrodė prestižiškiau, o ten, kur prestižas ir daugiau pinigų, visuomet bus daugiau ir vyrų.
– Ar per pastaruosius penketą metų lietuvių literatūroje tave kas nors nustebino. Tarkime, mane gerąja prasme pribloškė Ramūnas Liutkevičius.
– Labai džiaugiausi dėl Ramūno, kad viskas taip iššovė. Dar man patiko Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“ – toks nenušlifuotas energijos kamuolys.
– Seki jaunųjų kūrybą?
– Nepasakyčiau, kad seku ir labai domėčiausi, nes yra stirtos knygų, kurias noriu skaityti, arba senos, prie kurių grįžtu. Pavyzdžiui, tik dabar paėmiau į rankas Harukį Murakamį. Taip pat, kaip visi žmonės, lentynose turiu neskaitytų klasikų. Išėjusias knygas stengiuosi sekti, bet neprisimenu periodikoje spausdinamų jaunųjų autorių pavardžių. Kai universitete vakarais susirenkame su studentais, džiaugiuosi, kad nieko apie juos nežinau ir, tiesą sakant, nenoriu žinoti. Kalbamės apie pačius tekstus – kas veikia, kas neveikia, kaip būtų galima spręsti problemas. Instinktyviai atradau būdą, kaip reikėtų kalbėti apie tekstus. Jei būtum daktaras ir pas tave ateitų ligonis, žiūrėtum, ar jam skauda tik pirščiuką, ar jau reikia gelbėti gyvybę. Net ir gavęs prastą tekstą, pradedi svarstyti, kaip jį pagerinti, pasakai pastabas, žmogus išeina įkvėptas, paskui pats mėgina pagal jas sutvarkyti tekstą ir tikriausiai supranta, kad bus reikalų.
– Ar per rašymo kursus galima užauginti rašytoją?
– Rašytojo nepadarysi, jeigu pats žmogus neturės vidinės aistros rašyti.
– Tarkim, aistra yra, tačiau rašyti vis tiek sekasi prastai.
– Priklauso, kaip su tuo dorosiesi – ar ieškosi žmonių, kurie tave supras, ar užsidarysi savyje, ar mėginsi viską mesti. Bet jeigu vis tiek jausi vidinę aistrą, gal vienaip ar kitaip literatūroje būsi. Juk atvedęs vaikus į krepšinio treniruotę nesitiki, kad visi taps saboniais. Tačiau per krepšinio treniruotes sutvirtėjama, pradedama kitaip žiūrėti į krepšinį. Pamėginęs rašyti ir skaityti pradėsi kitaip. Tai toks darbas su savimi – kas aš pats esu? Kūrybinio rašymo kursai gali išmokyti tik technikos. Taip pat yra įgimti dalykai, kuriuos galima apšlifuoti ir pagerinti. Bet viskas priklauso nuo žmogaus vidinio gyvenimo – motyvacijos, disciplinos, kiek jam literatūra padeda susivokti.
– Koks tavo santykis su buitimi?
– Kai sodyboje pradedi pjauti žolę arba skaldyti malkas, kažkas tarsi jungtuką išjungia, viskas aplink nutolsta. Taip nuo realybės neatsijungsi, tarkime, vasarą su vaikais nuvykęs į Graikiją. Kalbant apie buities darbus namuose,
nesu ypač mėgstantis ir mokantis, tarkim, gręžti sienas grąžtu. Kartais pagaminu valgyti, vyresnioji visai vertina, jai viskas skanu. Bet valgio gaminimas yra kitoks dalykas. O kai kažką sumeistrauji savo rankomis ir tai lieka, atrodo, kad pakeiti tikrovę. Kasdien eini į paskaitas, posėdžius, dirbi su tekstais ir knygomis, bet neprisilieti prie sienų ir jų neperdažai. Tavo darbas tarsi debesyje. Na, gerai, „Pietinia kronikas“ pakeitė požiūrį į miestą, kalbą, atėjo supratimas, kad iš niekam neįdomių dalykų galima padaryti kažką įdomaus, atsirado ekskursijų, filmų, festivalių. Sukuri mitą ir jis veikia. Bet tai vis tiek ne tas pat, kaip sumeistrauti kėdę. Kai nupjauni žolę – supranti, kad susikovei su tikrove ir šiaip ne taip įveikei tikrus dalykus.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
