Vokiečių literatūros kritikas Denis Scheckas apie paskutinę puikaus rašytojų portretisto Rudigerio Safranskio knygą „Goethe – gyvenimo meno kūrinys“ pasakė, kad ši knyga daro jį vokiečiu labiau negu jo vokiškas pasas. Vargu, ar didesnio pagyrimo galėtų sulaukti literatūros kritiko ar mokslininko knyga.
Knygos apie lietuvių rašytojus daugiau ar mažiau leidžia mums suprasti pačius save, kalbančius lietuvių kalba, gyvenančius Lietuvoje, o mylinčius ir nekenčiančius panašiai, kaip ir visur kitur pasaulyje. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido profesorės Viktorijos Daujotytės monografiją „Boružė, ropojanti plentu: prigimtinės kultūros kasinėjimai Marcelijaus Martinaičio kūryboje“ (2013).
Dėmesio centras knygoje – prigimtinė kultūra, jos apraiškos, formos, paliudijimai M. Martinaičio kūryboje. Prigimtinė kultūra knygoje suvokiama nebūtinai kaip pati archajiškiausia, nors yra kalbama ir apie archetipinį, mitinį M. Martinaičio kūrybos pobūdį. Prigimtinė kultūra –tai tas gyvenimas, kai pasaulis buvo liečiamas, buvo patiriamas visomis juslėmis, kuris įrašytas žmonių eisenoje, gestuose, kalbėsenoje arba tylėjime. M. Martinaitis – vienas iš paskutinių tokių mohikanų, kurie iš tos kultūros atkeliavo net iki XXI amžiaus. Ir M. Martinaičio atvejis, nepabijosiu to žodžio, išskirtinis. Išskirtinis jis tuo, kad išėjęs iš tos kultūros ir gyvendamas mieste, jos niekada nepamiršo, neatsisakė, iš esmės daug ką iš ten ir ėmė savo kūrybai, bet sykiu nesakralizavo, nefetišizavo, taip pat ir nesumuziejinošios patirties. Jis bandė tuos pokyčius įvardyti komiškai, groteskiškai arba jautriai ir sentimentaliai, suvokti iš XIX amžiaus perimtų etinių, estetinių nuostatų veikimą naujuosiuose, iš pirmo žvilgsnio radikaliai skirtinguose laikuose. M. Martinaitis man atrodo toks pavyzdys, kuris rodo tos prigimtinės kultūros gyvybingumą, nes gyvybinga yra tai, kas tęsiasi ir gyvena, o ne tai kas trūni muziejuose.
V. Daujotytės mąstymo ir kalbėjimo būdas puikiai kuria tos slaptos kultūrinės energijos, slaptų ryšių nenutrūkstamą tekėjimą per laiką įspūdį. Iš esmės tai poetiškas mąstymo kelias – matyti kultūroje ne visada tiesioginius ryšius, sąskambius, jungti skirtingas detales, faktus ir tekstus į vieną prasminį audinį. Visa kultūra ir yra prasmės ryšiai – jų atpažinimas, tankinimas, kūrimas; chaoso tvarkymas, kultivavimas.
Ji pasako apie lietuvių kultūrą ir lietuvius daug – esame konservatyvūs, prisirišę prie gimtojo sodžiaus, net jeigu jo ir neturėjome iš tikrųjų
Profesorė V. Daujotytė yra ir rašytoja Viktorija Daujotytė, neabejotinai pirminių tekstų rašytoja. Jau daug metų ji rašo savo kalba, kurią skaitant girdimas jos balsas. O šioje knygoje M. Martinaičio ir kitų tekstų skaitymas ypatingai ryškus per konkrečią savo patirtį. Autorei svarbu išvardinti jau beveik išnykusius ar nukeliavusius į muziejų daiktus, aprašyti įvairių situacijų būsenas, garsus, kvapus, tyrinėti mažiausias gyvenamojo pasaulio ląsteles, žmonių darbų, veiksmų neišvengiamą rituališkumą. Nors prigimtinės kultūros aspekto M. Martinaičio kūryboje niekaip nepavadinsi nauju ar originaliu, tačiau čia ir svarbesnis noras liudyti buvusią gyvenimo tikrenybę, dalintis jos atpažinimais kitų tekstuose. Tai savotiškas laiškas į ateitį, kuriame siekiama ir paliudyti, kas tuo metu buvo tarsi savaime suprantama, todėl ypatingai neapkalbama, o šiandien vargu ar bepastebima. Štai pasažas iš knygos apie žiemą: „Marelijaus M. Martinaičio tėvų, kiek jaunesnių, gimimo laikas, kai Žemaitė taip tiksliai aprašė, taip iš natūros, iš patirties piešė žemaičių žiemos paveikslą, grėsmingą kosminę galią, neįveikiamą net saulės. Ir vis neužmiršdama žmonių, jų trobų, užpustytų takų, kelių (labiausiai palei tvoras, sulaikančias sniego vėpūtinius), užburbėjusių langų. Žmonės neturėjo dvigubų langų, gal kad stiklas buvo brangus, dangstydavosi langus kokiais divonais, pakulinėm paklodėm, kamšydavo skyles. Lietuvių prigimtinėje kultūroje žiema – išbandymų metas. Išsilaikyti, išbūti žiemą, sulaukti pavasario. Visus metus dirbti, triūsti, sėti, sodinti, auginti, viską surinkti, kad tik nereiktų badauti žiemą. Turėti malkų, kad nereiktų šalti. Turėti ugnies.“ (p. 262-263)
Rašydama knygą apie M. Martinaitį, V. Daujotytė rašo ir savo pačios autobiografiją, kurioje vienodomis teisėmis dalyvauja prisiminimai ir klasikų tekstų interpretacijos. Kiekvienas jos pasirenkamas autorius leidžia papasakoti ir savo patirtį, ko atsisėdus rašyti tiesioginio autobiografinio teksto nebūtinai pavyktų padaryti. Šioje knygoje apie M. Martinaitį tokių nujaučiamų patirties sutapimo taškų irgi esama.
Mažiau intriguojančios pasirodė eilėraščių analizės, paremtos Mircea Eliades, Algirdo Juliaus Greimo, kitais mitinių pasakojimų tyrinėtojais. Šis tautosakinis, mitopoetinis, etnografinis kodas yra pats natūraliausias mažiausiai netikėtas M. Martinaičio kūrybos skaitymo kampas. Žinoma, kaip pirmoji knyga apie M. Martinaičio kūrybą tokia ir turi būti, juolab, neįsivaizduoju profesorės V. Daujotytės dabar rašančios be savo gyvenimo, bandančios įvardinti vien tai, kas nauja, nesakyta, originalu. Šioje knygoje ramiai grįžtama prie to, kas jau rašyta, kalbėta, prie susirašinėjimų su M. Martinaičiu laiškais ir prie gyvo bendravimo. Kaip nors ypatingai nustebinti knyga negali ir dėl to, kad pastaraisiais metais profesorė tiek rašė, kalbėjo, leido knygų, kad nesikartoti galėtų tik koks neišsemiamų resursų kompiuteris. Bet ne naujumo šioje knygoje ir siekiama.
Šiame pasakojime apie M. Martinaitį ir prigimtinę kultūrą dėliojami akcentai, prie kurių turės suklusti žmonės, skaitantys tų laikų istoriją planšetiniuose kompiuteriuose ir kituose įrenginiuose, kurių dabar negalime ir įsivaizduoti. Turbūt ta knyga bus svarbi norint suprasti tą laiką, kaip, tarkim, Jurgio Kunčino proza svarbi vėlyvojo sovietmečio Vilniaus menininkų ir įvairaus plauko nevykėlių gyvenimui perprasti.
Įdomūs knygos puslapiai gerai žinomą M. Martinaičio Kukutį aprašantys ir kaip turintį žydišką geną, kurio įvardijamas Kukučio apsukrumas, išradingumas, linksmumas, net jei ir pro ašaras. Jo nuolatinis vietos neradimas siejamas su amžinojo žydo mitologema ir tokiu būdu lietuvių prigimtinės kultūros kasinėjimas įgauna daugiaklodį matmenį. Kitos kultūros ir tautos šalia, kartu, buvo mūsų istorijos ir gyvenimo dalis.
Skaitant knygą ne primą sykį grįžau prie minties apie tradicinės lietuvių kultūros refleksiją XXI amžiuje. Atsisveikinimas su žemdirbiška mūsų kultūra vyksta jau daugiau negu pusę šimto metų, bet tas maudžiantis procesas toks saldžiai kankinantis ir vis nesibaigiantis. Profesorės knyga, atrodo, persmelkta jei ne apokaliptinės, tai sentimentalios, graudžios nuotaikos – atrodo, kad su šia kultūra ne tik tiesiog baigiasi tam tikras civilizacijos tipas, bet kažkodėl apima jausmas, kad gailėdamiesi, apraudodami tradicinę žemdirbišką kultūrą nuvertiname dabartinę be didesnių argumentų. Žemės byrėjimas tarp pirštų vyresniajai kartai yra tikra. Šito nepatyrę ar nesuprantantys dažnai vertinami tarsi ne tokie autentiški, ne tokie gilūs, ne tokie žmogiški, bešakniai, dirbtiniai, plastmasiniai, virtualūs ir visaip kitaip netikri. Pasižiūrėti į tos prigimtinės žemdirbiškos kultūros ribotumus yra beveik tabu. V. Daujotytės knygoje tik užsimenama („Bet žemdirbių kultūroje, išlaikiusioje ir daug patriarchalinių bruožų, individas yra lyg spaudžiamas.“, p. 195) Individas čia ne tik kad spaudžiamas, jis turėjo paklusti nebūtinai pačiai tobuliausiai bendruomenės tvarkai, o tokios tvarkos laužytojų laukdavo Veronikos ir panašių personažų likimas. Ir kažkodėl atrodo, kad Lietuva be šios žemdirbiškos kultūros pasmerkta niveliacijai bei žlugimui. Bet šie klausimai kyla ne tik skaitant profesorės V. Daujotytės knygą, arba visų pirma ne ją, o bendrai galvojant apie lietuvių tapatybės refleksiją.
Ar šią knygą galėčiau laikyti vietoje savo paso, kurio galiojimo terminas dramatiškai baigiasi? Šitos tikriausiai ne. (Pastaruoju metu gal būčiau susvyravęs dėl Brigitos Speičytės knygos apie Maironį „Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva“). Bet ji pasako apie lietuvių kultūrą ir lietuvius daug – esame konservatyvūs, prisirišę prie gimtojo sodžiaus, net jeigu jo ir neturėjome iš tikrųjų. Bet turime ir kūrybiško potencialo, kurį sukaupusi yra M. Martinaičio kūryba.
Recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Ką man skaityti?“
