Romano sėkmė slypi tame, kad jį skaito net ir tie, kurie teigia išvis neskaitantys knygų, o ypač lietuvių literatūros.
Rimantas Kmita – rašytojas, literatūros kritikas ir tyrėjas, vieno populiariausių dabartinių lietuvių romano „Pietinia kronikos“ autorius. Kaip pats rašytojas teigia, romano sėkmė slypi tame, kad jį skaito net ir tie, kurie teigia išvis neskaitantys knygų, o ypač lietuvių literatūros.
„Lietuvių literatūra yra kamuojama įvairių spuogų. Tie, kurie sako, kad neskaito knygų, tiesiog neranda jų. Aš tikiu, kad galima atrasti tekstų kiekvieno skoniui, bet sutraumuoti mokyklos, žmonės nebenori jų net į rankas imti“, – pasakojo rašytojas.
Pamenu, mane pasikvietė lietuvių ambasada, kurioje turėjau skaityti savo eilėraščius. Sėdžiu, skaitau ir matau, kad visiem neįdomu, sėdi iš mandagumo žmonės.
Dar prieš pasirodant knygai, autorius darydavo viešus jos ištraukų skaitymus. „Knygą pradėjau rašyti Prahoje, turėjau tik kelis gabaliukus. Pamenu, mane pasikvietė lietuvių ambasada, kurioje turėjau skaityti savo eilėraščius. Sėdžiu, skaitau ir matau, kad visiems neįdomu, sėdi iš mandagumo žmonės. Tada galvoju, bus kaip bus, ir pradėjau skaityti tuos parašytus gabaliukus. Ir nuotaika iškart pakito, prasidėjo vakarėlis. Visi pradėjo pasakoti apie tuos laikus. Tada ir įvyko lūžis. Vėliau skaitymus dariau bare. Ten žmonės po darbų ateina atsipalaiduoti, tu skaitai – jie juokiasi ir visiems smagu. Kažkaip aplink būrėsi šiauliečiai, pradėjo dalintis istorijomis, kurių dalis net pateko į knygą. Jaučiau palaikymą ir tai man labai padėjo“,– apie rašymo procesą prisiminimais dalijosi R.Kmita.
Autorius sakė ėmęs rašyti romaną, nes pavargo laukti, kada kas nors parašys knygą apie Lietuvą pirmaisiais nepriklausomybės metais. „Tai knyga apie džiunglių kapitalizmo laikotarpį Lietuvoje, su visa atitinkama atributika, kurią pats Rimantas vadina chlamu. Tai romanas apie jaunuolio brendimo istoriją, ir vienas pagrindinių veikėjų knygoje yra kalba. Tikra Pietinio Šiaulių rajono kalba“, – pristatinėjo pokalbio vedėja.
Ne veltui yra sakoma, kad blokiniame name negali išaugti tikras filosofas. Miegamiesiems rajonams reikia reabilitacijos.
R.Kmita rašė todėl, kad tikėjo, jog tiek šiaulietiška kalba, tiek Pietinis yra gera medžiaga knygai. Kitas jo tikslas buvo sugriauti visuomenėje nusistovėjusius stereotipus apie miegamuosius rajonus. „Į tokius rajonus mes žiūrime skeptiškai. Ne veltui yra sakoma, kad blokiniame name negali išaugti tikras filosofas. Miegamiesiems rajonams reikia reabilitacijos. O kūriniui jie duoda stiprią erdvę su stipria atmosfera. Tą man ir norėjosi padaryti“, – sakė jis.
Nors pokalbis vyko bendrine lietuvių kalba, apie tarmę buvo kalbėta daug. Tiek J.Čerškutė, kalbanti Utenos tarme, tiek ir knygos autorius pripažino, kad palikus namus „biškį teko gėdytis savo šnektos“. R.Kmita sakė romanu bandęs iškelti klausimą, kodėl žmonės gėdijasi savo tarmės, išvykę gyventi į didmiesčius. „Kalbėti būna nepatogu, juokinga. Mūsų visuomenėje galioja stereotipas, kad jeigu tu kalbi tarmiškai, tai esi kaimietis, o jei tu esi kaimietis, tai tu juokingas. Tu neišsilavinęs ir tinki nebent humoro laidoms.
Mūsų visuomenėje galioja stereotipas, kad jeigu tu kalbi tarmiškai, tai esi kaimietis, o jei tu esi kaimietis, tai tu juokingas. Tu neišsilavinęs ir tinki nebent humoro laidoms.
Vieninteliai savo tarme didžiuotis mokantys žmonės yra žemaičiai, o visos miestų tarmės nublanksta. Niekas nemokė mūsų tuo didžiuotis“, – dėstė Rimantas. Jis sakė kiekvieną kartą nudžiungantis, kai susitikus pažįstamą iš Šiaulių prasiveržia tarmiška maniera: „Ta tarmė turi tikrumo, dėl to užsikabliavau rašyti, supratau, kad reikia apie tai pradėt kalbėti. Reikia išmokyti žmones nesigėdyti savo tarmės.“
Paklaustas, ar beveik po metų kalbėjimo apie romaną rašytojas nepavargo, R.Kmita atsakė, kad po prieš kelias savaites vykusio renginio „Šiaulių naktys“, surengto remiantis knygos motyvais, jis suprato, kada atėjo pabaigos taškas.
„Šiek tiek atsibodo, bet kai rašai knygą, tu dažniausiai nori kažką pasakyti žmonėms, pasikalbėti su jais. Ir dažnai po susitikimų su žmonėmis aš grįžtu pasikrovęs. Žmonės pradeda pasakoti savo istorijas apie kalbą, apie tuos laikus. Per tuos vakarus pristatinėjant knygą dažnai pasirodydavo ir knygos personažai, kurių aš realiame gyvenime net nepažinojau. Kartą priėjo žmogus, žaidęs mano aprašytose regbio rungtynėse, tų laikų Pietinio naktinės parduotuvės vedėja. Tai yra puikus užtaisas“,– atviravo R.Kmita. Taip pat paminėjo ir vis naujai atsirandančias, su romanu susijusias veiklas. „Pavyzdžiui dabar statome miuziklą, kuriam reikia perrašyti dainų tekstus šiaulietiškai. Juk čia kosmosas“,– sakė jis.
Pirmą kartą perskaičiau knygą „Meilės vardu“. Tiek jos ir pricitavau savo knygoje, nes negalėjau susilaikyt. Visiem rekomenduoju perskaityt, tai yra visiškai kitas pasaulis.
R.Kmita atskleidė ir kaip vyko romano rašymo procesas. Sakėsi įkvėpimo ieškojęs kitose knygose. Pasakojo skaitęs panašaus meto leidimo knygas.
„Rašant knygą varčiau „Kaip tapti ragana“, J.Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“, tai padėjo sukurti kai kuriuos merginų bruožus. Skaičiau vokiškus pop romanus, taip pat pirmą kartą perskaičiau knygą „Meilės vardu“. Tiek jos ir pricitavau savo knygoje, nes negalėjau susilaikyti. Visiems rekomenduoju perskaityti, tai yra visiškai kitas pasaulis. Tas mūsų lytinio brendimo laikotarpis yra labai kontrastingas. Iš pradžių tave auklėja močiutė, o staiga visa pornografija jau tavo rankose. Mano aprašinėjamais laikais Zalyčio „Meilės vardu“ buvo vienintelė knyga apie tai“,– juokėsi R.Kmita.
Jis pripažino, kad skaitė ir knygas, mokančias, kaip rašyti knygas. „Ta tema apie mokymąsi rašyti taip pat yra tabu. Niekas iš rašytojų neprisipažins, kad mokosi rašyti, kad rašymo technika yra svarbi. Visi menininkai studijuoja savo menus – dailininkai, šokėjai – tik rašytojai turi Dievo dovaną. Keista juk, ar ne? Iš tiesų knygos rašymas yra kaip disertacijos rašymas. Turi turėti medžiagą ir metodologiją, tik procesas smagesnis. Tiesa, tokios knygos buvo nuobodžios, aprašomi dėsniai vienodi“, – pasakojo jis.
Tema apie mokymąsi rašyti taip pat yra tabu. Nieks iš rašytojų neprisipažins, kad mokosi rašyti.
„Nedaug kas pasakoja, kaip jie rašo“, – teigė R.Kmita ir pripažino, kad sunkiausia jam buvo aprašyti paauglio virsmo taškus. „Paauglys yra stereotipas. Ir Šiaulių treninginis pacanas yra stereotipas. Stereotipai nesikeičia tik humoro laidose, bet normalioje literatūroje žmonės keičiasi. Tas vietas ir bandžiau aprašyti. Pokyčius reikėjo motyvuoti, bandžiau surasti taškus, kurie verčia žmogų pergalvoti savo gyvenimą“,– sakė jis.
Paklaustas, ar knygoje yra aprašomi tikri jo gyvenimo įvykiai, autorius tik šyptelėjo, pridurdamas, kad gėlių krautuvėlėje jis išties dirbo.
