Ne veltui kalbėdamas apie mėgstamas knygas R.Šapauskas prisiminė kardinolą Josephą Ratzingerį – žmogų, iš kurio kiti šaipėsi. „Tai rodo, kaip mes susiduriame su tuo, kaip mus veikia publikos suformuoti įvaizdžiai – ko mes tikimės, ko mes laukiame“, – sako televizijos aktorius.
R.Šapauskas knygas lygina su muzika. Jis sako, kad vienos klausai būdamas paaugliu, kitos – būdamas jaunu, vėliau atrandi dar kažką, o subrendęs vėl grįžti prie to, ką klausei vaikystėje ar paauglystėje.
„Daug kas įsivaizduoja, kad kuo naujesnė knyga, tuo ji geresnė – nebūtinai. Yra puikių kūrinių, kurie parašyti dulka lentynose – tiesiog juos reikia išsitraukti“, – pasakoja R.Šapauskas.
O kokios skaitytos knygos R.Šapauskui labiausiai įsiminė? Ar gerbėjai sulauks jo knygos? O galbūt apie žinomą televizinių personažų įkūnytoją knygą parašys jo kolega Algis Ramanauskas?
Jūsų dėmesiui – 15min ciklo „Gyvenimo knygos“ pokalbis apie knygas su R.Šapausku, o „15min knygos“ pokalbių ir naujausių knygų rekomendacijų ieškokite čia.
– Pradėkime nuo pat pradžių – kas jus sudomino knygomis ir atvedė į šį knygų pasaulį?
– Kai išmoksti skaityti, tai knygos būna tokia pramoga ir vadinkime banaliai – dvasinis penas. Aš – užaugęs sovietmečiu, tuomet nebuvo tokios informacijos lavinos kaip dabar, kai internete,vartydamas portalus ar socialinius tinklalapius, skaitai ką nori. Knygos buvo visai kita žemė. Sovietmečiu buvo tokie žurnalai kaip „Pionierius“, „Genys“, „Nemunas“, „Jaunimo gretos“ – daugiau nebuvo tokios periodikos, kurią būtų buvę galima skaityti. Tai knygos jau vaikystėje buvo tiesiog pramoga.
– O ką skaitėte tuo metu – pamenate labiausiai įsiminusias vaikystės knygas?
– Žinoma. Skaičiau pasakas, nes labai patikdavo, ir dukra dabar auga, tai eina visais tais pačiais keliais. O iš tokių vaikystės knygų viena mėgstamiausių buvo Astrid Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“.
– Esu skaitęs, kad jums tuomet patiko ir tokios knygos, kurios kitiems nepatikdavo – „Odisėjas“, „Iliada“. Kuo jos žavėjo?
– Tai buvo knygos iš privalomos skaitymo programos, kurią reikėjo perskaityti. Pamenu, kai atsiverčiau Johanno Wolfgango von Goethe'ės „Faustą“, tai net žagtelėjau – kaip užkabino tekstas, man atrodo, tai buvo Aleksio Churgino vertimas – labai vykęs. O „Iliada“ irgi buvo įdomi vien dėl visų siužetinių linijų, kurios buvo kietos. Ir šiaip man pati Antika patiko. Galima pridėti, kad man ir tas pačias tragedijas nebuvo kančia skaityti. Kaip tik – malonumas, nes teksto nedaug, o prasmės daug.
– O kokias knygas renkatės dabar?
– Ką slėpti – religijotyra, daugiausia religinės tematikos. Grožinės literatūros beveik neskaitau. Nežinau, ar trūksta kokio nors užsidegimo skaityti, ar susidomėjimo ja. Nes yra daug gerų knygų, kurias turi perskaityti, ir kitoms nelieka laiko.
Iš pastarųjų skaitytų knygų labai patiko ir didžiulis siurprizas buvo Arvydo Juozaičio „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“. Net nesitikėjau tokio kūrinio, kuriame būtų taip gerai išlukštenta Klaipėda – kodėl miestas būtent toks? Ir analizė, ir studija, ir pasikapstyta archyvuose, ir daug tokios karčios tiesos. Labai užkabino. Aš esu skaitęs A.Juozaičio „Karalių miestas be karalių“, apie Kaliningradą ir Rygą („Ryga – niekieno civilizacija“) – irgi labai neblogos knygos, bet jo „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“ yra labai geras kūrinys.
– Minėjote, kad renkatės religijotyros tematikos knygas. Kaip jos atkeliavo į jūsų gyvenimą?
– Manau, kad jos užaugo su tikėjimu – tas gilinimasis atsiranda labai natūraliai. Iš tokių knygų, pavyzdžiui, išskirčiau visas, kokios tik yra išverstos į lietuvių kalbą, popiežiaus Benedikto XVI (Josepho Ratzingerio) knygas. Jas galima drąsiai imti ir skaityti, nes ten nė vieno nereikalingo sakinio nėra. O antras dalykas, tai J.Ratzingeris – kaip iš jo visi šaipėsi, kad jis labai „sausas“, kad blogai atrodo. Tai rodo, kaip mes susiduriame su tuo, kaip mus veikia publikos suformuoti įvaizdžiai – ko mes tikimės, ko mes laukiame. O už to slepiasi labai didinga siela ir geras rašytojas.
– Jei reikėtų išskirti kelias geriausias jūsų skaitytas knygas – kokios jos būtų?
– Gal pasikartosiu, bet labai patiko Orhano Pamuko „Stambulas: prisiminimai ir miestas“. Tai knyga – kaip meditacija, knyga apie miestą, tai tarsi memuarai. Labai įdomu, kad toje knygoje yra ir nuotraukos. Šią knygą skaičiau su dideliu pasimėgavimu.
Dar išskirčiau ir rekomenduočiau Antano Rubšio – mūsuose labai neįvertino rašytojo – knygas. Jis rašė savo kelionių memuarus, pavyzdžiui, „Šventojo rašto kraštuose“ – tai tokia trilogija, trys knygos. Aš, tiesą pasakius, jas nusipirkau tokiomis mistinėmis sąlygomis: iš pradžių radau vieną knygelę su saulėje nudegusiais viršeliais, užmestą kažkur kampe – nusipirkau, pradėjau skaityti ir likau toks sužavėtas, kad įsigijau kitas abi knygas. Tai žmogus, išvertęs Senąjį Testamentą į lietuvių kalbą, ir daug kas tai vertina kaip ypač gerą vertimą. Tai žmogus, pragyvenęs visą savo gyvenimą emigracijoje, Amerikoje, ir puikiai valdantis lietuvių kalbą – labai graži lietuvių kalba.
Labai patiko Nikos Kazantzakio „Dievo neturtėlis“ – labai stiprus kūrinys.
Visgi knygos irgi skirtos savam laikmečiui. Kaip ir muzika – klausai vienos muzikos būdamas paaugliu, po to kitos – būdamas jaunu, vėliau atrandi dar kažką, o subrendęs vėl grįžti prie to, ką klausei vaikystėje ar paauglystėje. Manau, kad galima daug įsimintinų knygų surasti – ir iš tos pačios klasikos. Kaip mano žmona, kuri perskaitė beveik visas Agathos Christie knygas, o po kurio laiko iš naujo skaito. Galima grįžti ir prie klasikinių kūrinių, nes daug kas įsivaizduoja, kad kuo naujesnė knyga, tuo ji geresnė – nebūtinai. Yra puikių kūrinių, kurie parašyti dulka lentynose – tiesiog juos reikia išsitraukti.
– Yra tokių knygų, kurios jums nuobodžios ir jų negalite skaityti?
– Jei neįdomu – neskaitai. Kaip mano kolega Algis (Ramanauskas – aut. past.) kažką bandė skaityti, sako, perskaitė keletą puslapių ir sviedė tą knygą į kampą (juokiasi). Yra tokios literatūros.
– Jūs, kaip aktorius, turite personažą ar autorių, kuris jus įkvepia?
– Gal labiau paaugliams būdingas tapatinimasis su literatūriniu personažu. „Instagram“ pilna visokių „dorianų grėjų“. Smagu, kai žmonės skaito knygas ir tuos literatūrinius personažus kartais padaro kaip savo „avatarą“ – tada matai, kad žmogus skaitantis. Bet dažniausiai šiais laikais auga nauja karta, kuri skaito tik antraštes, didesnį tekstą pamatę meta į šoną ir tada kokioje nors diskusijoje pamatai, kad trūksta išsilavinimo, žinių bagažo.
Kokioje nors diskusijoje pamatai, kad trūksta išsilavinimo, žinių bagažo. Iš paskutinių skaitytų knygų labai patiko ir didžiulis siurprizas buvo Arvydo Juozaičio „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“. Net nesitikėjau tokio kūrinio, kuriame būtų taip gerai išlukštenta Klaipėda.
– Prieš 2010 metų Vilniaus knygų mugę sakėte, kad jei reikėtų į negyvenamą salą pasiimti vieną knygą, tai būtų Biblija. Kodėl būtent ji?
– Biblija, kaip literatūrinis kūrinys, yra pamirštas. Mes analizuojame senovės graikus, romėnus, galime pirmyn atgal išnarstyti epinę „Eneidos“ poemą. Bet Biblijos vengiame. Tai irgi yra literatūra. Šiuo atveju Biblija ne tik kaip knyga, bet kaip ir išminties lobynas. Ji nevienalytė – įvairi, nes joje Senasis Testamentas skiriasi nuo Naujojo, laiškai iš Naujojo Testamento – dar kitas literatūros žanras. Žmogui, kuris yra tikintis, ta knyga prakalba. Ir aš manau, kad ji yra didžiulis lobynas. Nesvarbu, kad istoriškai ji parašyta ta prekybine kalba, bet visais kitais aspektais – tai yra labai didinga knyga.
– Namuose turite didelę biblioteką?
– Galima nufotografuoti ir parodyti (juokiasi). Nepasakyčiau, kad ji yra labai didelė, bet kai kartais stebi svečius, kurie ateina, tai jų akys labai krypsta link tų knygų. Pastebiu, jie bando surasti kažką. Kiti sako – iš karto galima pasakyti apie žmogų, kas jį domina.
Taip, neslėpsiu, aš perku albumus – ar tai būtų Jano Bulhako Vilniaus nuotraukos, Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“, ar tai būtų pavaizduota gotikinė, romaninė architektūra, o gal kokie nors paveikslėliai – šių vizualizacijų pas mane namie daug.
– O kaip savos knygos idėja? Tikrai turėtumėte, ką papasakoti – nesvarstėte imti ir pradėti rašyti?
– Jeigu sąžiningai, tai aš manau, kad vienintelė knyga, kokia galėtų būti, tai memuarai, nes gyvenimo istorijų buvo labai daug ir jos pakankamai juokingos. Tad jei reikėtų rašyti, tai būtų tam tikra prasme farsas, pajuokavimas ir gal jis įvyktų, jei būtų poreikis. Bet aš manau, kad pirmas tokią knygą turėtų parašyti Algis Ramanauskas, nes jis yra geresnis rašeiva ir gali būti, kad jei jį aplankys įkvėpimas, jis ims ir parašys knygą apie mus.