Lietuvių kultūra ir literatūra dėl R.Užgirio vertimų pasaulyje ne tik prieinama, bet ir vertinama. Anglų kalba Rimas prakalbino lietuvių literatūros klasikus, tokius kaip Maironis bei Judita Vaičiūnaitė, ir išvertė daug šiuolaikinių lietuvių poetų darbų, tarp kurių – 2019 m. Venecijos bienalėje aukščiausią apdovanojimą pelniusios operos „Saulė ir jūra“ libretas (teksto autorė Vaiva Grainytė). Apie ryšį su poezija, Amerikos lietuvių identitetą, gyvenimą Niujorke kalbuosi su poetu, vertėju, filosofu, humanitarinių mokslų daktaru R.Užgiriu.
Paklaustas, kaip prasidėjo kelionė prie poezijos, Rimas sakosi polinkį rašyti pajutęs gana anksti:
„Poeziją pradėjau rašyti mokykloje, tačiau visada labai stipriai savimi abejojau. Nuo vaikystės buvo įskiepyta praktinė žiūra. Imigrantų subkultūra nuolat stumia rinktis praktiškas profesijas. Jiems svarbu, kad eitum į universitetą, vėliau gautum gerą darbą ir užsidirbtum. Amerikos lietuviai renkasi tokias profesijas kaip daktaras, advokatas, inžinierius ir pan. Todėl nejaučiau, kad turėčiau rašyti. Kol supratau, kad nereikia savęs tramdyti, kad reikia sau leisti būti tuo, kuo nori.“
Poetas atkreipia dėmesį, kad lemiamas vaidmuo jo kelyje link poezijos teko kultūrinei aplinkai:
„Iš dalies išsilaisvinti man padėjo ir gyvenimas Niujorke. Ten sutikau menininkų, kurie tapo draugais. Pamačiau, kad įmanomas ir kitoks santykis su profesija bei veikla. Net jeigu nesi žvaigždė, vis tiek gali gyventi menininko ar kultūrininko gyvenimą. Niujorkas buvo labai svarbus mano vidiniam virsmui. Ir, žinoma, didelė dalis mano draugų šiame mieste buvo iš kitataučiai.
Kultūrinis gyvenimas irgi buvo įkvepiantis. Bet kada galėjau nueiti į aukščiausio lygio muziejų (pvz., niujorkiečiai už dolerį gali patekti į Metropoliteno muziejų, tad šeštadienį gali tiesiog pasižiūrėti į olandų klasikų tapybą), ar į geriausią operą, ar pasiklausyti kamerinės muzikos“.
Rimas ne tik rašo poeziją, yra vienas svarbiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą, dėsto vertimo teoriją Vilniaus universitete, bet ir yra baigęs filosofijos doktorantūrą. Man įdomu, kaip dera jo dabartinės veiklos su baigtomis filosofijos studijomis. Rimas šypsosi:
„Iš pradžių norėjau įtikti tėvams. Tėvas buvo biofizikas, o mama – matematikos mokytoja. Augau tarp jų draugų, tarp kurių buvo net Nobelio premijos laureatų. Viena vertus, tai buvo tikra mokslininkų šeima. Bet mano tėvas visuomet liejo ir, kiek žinau, vis dar lieja akvareles. Kartą sakė, kad norėjo būti menininku, bet bijojo, tad tapo fiziku. Kai skyriausi su pirmąja žmona buvo sunkus laikotarpis. Tada norėjau rašyti ne akademinius darbus, o vien tik poeziją. Tada prisiminiau tėvo žodžius. Ir nusprendžiau nebijoti.
Eisiu pirmyn, kas bus, tas bus. Nuo tada nustojau blaškytis. Žinau, kad poezija – tinkamas pasirinkimas. Džiaugiuosi, kad radau tai, kas man būtina. Be jokios abejonės, moksliškumas bei analitinis mąstymas labai paveikė ir ne visada į naudą poezijai. Gerai, kai menas pagauna šį tą neracionalaus. Tačiau esama ir gilios tradicijos tiek mene, tiek poezijoje, kai svarbu ir apskaičiuoti, racionalūs dalykai. Poezijoje stengiuosi labiau atsiverti intuityviems srautams, bet lieku racionalus ir apskaičiuojantis mąstytojas.“
Šiais metais Vilniaus literatų namuose teko dalyvauti Maironio poezijos rinktinės, kurią Rimas išvertė į anglų kalbą, pristatyme. Klausydamasi paties vertėjo skaitomų tekstų pamaniau, kaip meistriškai suderintas jausmas, kurio tiek daug Maironio kūryboje, rimas ir ritmas. Tad ir klausiu, kiek pastangų jam, kaip poetui ir vertėjui, reikia įdėti, kad suderintų teksto mintį su ritmika, kurioje skaičius ir racionalumas užima svarbią vietą. Rimas patvirtina mano įtarimą, kad versdamas rimuotą poeziją negali visko daryti vien intuityviai ir gana svarbi čia matematika:
„Man eilėraščiuose patinka skambesys. Kartais rimuotos poezijos vertimas gali prilygti bandymui įminti mįslę. Tenka spręsti, kaip stumdyti žodžius, kad atsirastų vietos skambesiui. Verčiant reikia nuolat tikrinti, kur rimas ar ritmas atsiranda natūraliai, o kur reikia ką nors keisti. Kartais ritmas atsiranda savaime, tačiau kartais tenka rūpintis juo atskirai, būna, rimą sukonstruoji, o ritmas vis tiek ne toks. Tada tenka peržiūrėti viską iš naujo ir ieškoti, ką dar galima pakeisti, kad viskas skambėtų geriau. Su Maironio vertimais buvo daug darbo.
Pirmus variantus išverčiau gana greitai, visada taip dirbu. Tačiau paskui tenka kuriam laikui viską padėti į šalį ir vėliau peržiūrėti šviežiu žvilgsniu. Skaityti vis iš naujo ir redaguoti. Vėl padėti ir vėl grįžti. Ir tada vis iš naujo girdi, kaip skamba ir kaip galėtų skambėti geriau. Pradedi matyti, kaip galima pagerinti. Taip iki pat galo (spausdinimo, – aut. past.) dirbau ir su Maironiu.“
Nuo Maironio vertimų kalba pasisuka prie identiteto. Nors Rimas augo JAV, tačiau daug metų gyvena Lietuvoje, tad klausiu, ar dar galima jį vadinti Amerikos lietuviu. Rimas patvirtina, kad klausimas tikrai sudėtingas: „Nelabai mėgau tapatintis su Amerikos lietuviais. Beveik visi mano kartos atstovai – dipukų vaikai. Važiuodavom kartu į stovyklas, drauge švęsdavome šventes, pats nelankiau, bet kiti eidavo į šeštadieninę mokyklą.
Amerikoje, Kanadoje ir Australijoje buvo tokia subkultūra. Buvome pritapę prie kultūrų, kuriose gyvenome, ir net tarpusavyje kalbėjome angliškai. Geriausiai reikšti mintis galėdavome angliškai. Lietuvių kalba didžiuodavomės, bet ji nebuvo tiesiogiai susijusi su mūsų kasdieniu gyvenimu bei veiklomis, išsiskleidusiomis Amerikos bei Kanados kultūroje. Tad man mūsų tapatybė niekada iki galo neatrodė aiški. Apsigyvenau Lietuvoje 1992 m., mano pirma žmona – lietuvė, beje, antroji – taip pat. Tada supratau, kad jaučiuosi jau kažkaip kitaip, ne visai Amerikos lietuvis, nes JAV kultūra kitokia negu Lietuvos. Jie kitaip kalba lietuviškai, kitaip mąsto. Ir aš pradėjau jaustis kitaip, kaip europietis.
Man atrodo, visada norėjau jaustis europiečiu. Tada nebeaišku, ar save toliau vadinti Amerikos lietuviu, nes aš – ne visai kaip jie, ar laikyti lietuviu, nors aš – ne visai kaip lietuviai. Aš – toks „tarp“, kaip ir mano lietuviškos poezijos knygos pavadinimas. Jaučiuosi lietuvis, europietis ir neišvengiamai amerikonas.“
Viso pokalbio „Džiaugiuosi, kad radau tai, kas man būtina“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su poetu, vertėju, filosofu, humanitarinių mokslų daktaru Rimu Užgiriu kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
