Ši knyga nepretenduoja į teatrologinę spektaklių analizę. Norėjosi parašyti apie jaunystės laikų draugo gyvenimą ir kūrybą, mintimis atsigręžiant į pradžių pradžią – kūrybingo jaunuolio tapsmą didžiu kūrėju – ir vėl sugrįžtant į dabartį, kurioje ne kiekvienas menininkas randa savo vietą. Rimas Tuminas ją rado ir savo unikalų talentą sėkmingai realizuoja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio teatro scenose.
Žinojau, kad Rimas Tuminas yra įvertintas Rusijos prezidentų V. Putino ir D. Medvedevo, mylimas reiklios ir išprususios Maskvos teatrinės visuomenės, bet kad taip dievinamas tenykščių teatro korifėjų – net ir mane stebino... Aktoriai, visi kaip susitarę, kalbėjo apie savitą režisieriaus braižą, tą jo „paukščių kalbą“, kurią neišsyk ir gal ne kiekvienas geba perprasti. Bet pajutę, kaip įdomu, nors ir nelengva, dirbti su Tuminu, su kitais režisieriais dirbti nebegali.
Lietuviai buvo kiek kritiškesni. Gal jiems jau nebereikia baimintis, ar juos išugdęs, ant kojų pastatęs ir dabar svetur teatro grandu tapęs jų mokytojas dar kada juos pakvies į savo vaidinimą... Jis juk dabar Mažajame teatre retas svečias. Kur Rimo Tumino namai?...
Knygoje rasite pokalbius su Rimo Tumino kolegomis, aktoriais, draugais Lietuvoje ir Maskvoje, taip pat paties režisieriaus minčių apie teatro paskirtį, gyvenimo vertybes, personažo ir apskritai žmogaus kelionę mus supančiomis sferomis – aštuoniais gyvenimo ratais. Tai kelias į grožį, į harmoniją, į amžinybę, kur aštuntame rate jau girdėti kosmoso garsai, angelų choro giesmės. Režisierius sako kartais girdintis tuos kosmoso garsus, nors gal tai apskritai nėra pasiekiama... Jis pats esą dar nepriėjęs penkto ar šešto rato. Dar yra kur eiti.
Kai ėmiausi rašyti knygą, maniau pažįstanti Rimą Tuminą. Klydau. Mes patys gerai savęs nepažįstame ir kiekvienas bandome įminti savo paties mįslę visą gyvenimą.
Gražina Baikštytė
Neįdomus esu. Nieko neužmušiau, nieko nepavogiau. Tiesa, atsimenu, šokoladą pavogiau vieną kartą iš kaimo parduotuvės.
Tai va... Nei ištremtas, nei pasodintas, nei nužudęs, nei pavogęs, nei romantikas... Neįdomus visiškai. Nėr ką pasakoti... Greičiau nevykėlis gyvenime, tik iš manęs stabą padarė.
***
Kad pradėtum statyti spektaklį, turi susirgti. Sveikas būdamas negali... Aš nekalbu, kad reikia susirgti pačia tema. Tai amžina liga, kaip ir aktorystė, kaip režisūra – nepagydoma. Bet vis tiek turi dar kažkokių tos nesibaigiančios ligos paūmėjimų sulaukti, įveikti tam tikrą nuoskaudą ar jausmų antplūdį: taurių, gražių ir kilnių, kad galėtum suvokti, ko dabar reikia.
O tie visi meniniai principai... Aš nežinau... Jie visada yra blefas, kai bandoma nusakyti savo gyvenimo ar kūrybos kreivę – viziją. Tai tik vizija ir yra, daugiau nieko. Netikiu visu tuo! Yra laikas esamasis ir laikas pažadėtasis.
Rimas Tuminas
