1937-ieji metai. Po tragiškos šeimai padedančio vyro mirties, Francas Huchelis, būdamas vos septyniolikos, yra priverstas palikti savo gimtąjį Zalckamergutą ir išvykti į Vieną dirbti karo veterano Oto Trsneko tabako parduotuvėje pagalbininku. Ant Austrijos slenksčio besibeldžiant naciams, vaikinas užmezga gyvenimą pakeičiančias draugystes.
Pirmoji – su Profesoriumi, garsiuoju neurologu ir psichoanalizės pradininku Sigmundu Freudu, pasenusiu ir netekusių jėgų, tačiau vis dar mėgstančiu cigarus ir pokalbius. Užsimezgusi draugystė tarp jauno ir naivaus vaikino bei gyvenimo patirties sukaupusio profesoriaus žavi savo nekaltumu ir filosofiškumu. Svarbu ir tai, kad Francas, nors ir žinodamas, kad S. Freudas žydas, nenutolsta, bet priešingai – suartėja su profesoriumi ir nesvyruodamas klauso visų jo patarimų.
Tačiau Freudas – ne vienintelis žmogus, apsukęs galvą Francui. Vieną vakarą paklausęs gerbiamojo profesoriaus patarimo, vaikinas patraukia pasilinksminti ir pameta galvą dėl merginos, kuri jį palieka nepasakiusi net savo vardo. Po kurio laiko Francas išsiaiškina, kad ji – Anežka, trejais metais už jį vyresnė čekė, dirbanti kabarete.
Naciams artėjant prie Austrijos, įtampa knygoje sparčiai auga. Į pasakojimą įpinamos istorijos apie pasipriešinti Hitlerio įtakai pasiruošusių žmonių likimus.
Svarbi knygos detalė – Franco sapnai, kuriuos patarė užsirašyti S.Freudas. Tai aliuzija į realius S.Freudo darbus. Nors ir nematydamas didelės prasmės, Francas ir vėl paklauso profesoriaus patarimų ir kaskart užsirašo savo sapnus, kuriuos vėliau klijuoja ant parduotuvės lango, sulaukdamas nemažai aplinkinių susidomėjimo, o dar dažniau – pasipiktinimo. Tai mums primena S.Freudo sapnų teoriją, teigiančią, kad sapnai yra prasmingi ir sąlygoti psichologinių priežasčių, kurias, deja, Francas bandė įminti pats.
Viena iš pagrindinių knygos konfliktinių temų – pasiduoti masėms, šiuo atveju – tapti nuolankiu Hitlerio sekėju, ar tikėti savo požiūriu, mylėti savo šalį ir visus jos žmones. Pavyzdžiui, viename iš Francui rašytų laiškų mama mini, kad vaikino gimtinėje visi fanatiškai dievina Hitlerį – kabina jo paveikslus šalia Jėzaus, paversdami jo kultą naująja religija. Taip pat knygoje pabrėžiama žiniasklaidos tamsioji pusė – faktų iškraipymas. Kai vienas vyras ant transparanto užrašė „TAUTOS LAISVEI REIKIA ŠIRDŽIŲ LAISVĖS. TEGYVUOJA LAISVĖ! TEGYVUOJA MŪSŲ TAUTA! TEGYVUOJA AUSTRIJA!“ ir vėliau nusižudė, spauda rašė, kad jis buvo priremtas į kampą, bet viskas vyko priešingai.
Taip pat knygoje nagrinėjamos draugystės ir meilės temos. Francas maloniai leidžia laiką su S.Freudu, nors kitas žmogus, turint omenyje aplinkybės, tikėtina, būtų nusisukęs nuo žydo profesoriaus. Ne ką mažiau svarbi Franco meilė čekei, kuri, būdama kabareto šokėja, nebuvo geros reputacijos. Kitas įsimylėjėlis, nors ir skaudančia širdimi, būtų nusisukęs, bet tik ne Francas. Taip kuriamas naivaus, tačiau nuo visuotinių normų nepriklausančio Franco portretas, kuris, net ir talžomas gyvenimo iššūkių, iki pabaigos išlieka savimi ir neišsižada savo įsitikinimų.
