Į šiuos klausimus atsako knygos autorius – kino kritikas, vienas iš festivalio „Nepatogus kinas“ organizatorių bei Vilniaus dailės akademijos (VDA) doktorantas Narius Kairys.
„Hipsterio įvaizdį sugadinti lengva“
– Knygos dienoraštiškumas verčia paklausti, kiek knyga yra autobiografiška?
– Juokavau per knygos pristatymą „Skalvijoje“, kad keruakiška tik pirmoji dalis, o antroji – kairiška. Tačiau kalbant apie autobiografiškumą, čia galima perfrazuoti Gabrielį Garcíą Márquezą. Dauguma giria neįtikėtiną jo vaizduotę, tačiau autorius teigia, kad jo kūryboje nėra nė vienos eilutės, kuri neturėtų pagrindo realybėje. Sutinku su šia mintimi, nors maniškė knyga ir yra romanas. Esu iš tų rašančiųjų, kuriems svarbi „žemės druska“, tikri žmonės. Noriu, kad vietovardžiai, pokalbiai, mintys įsirašytų į mane. Tik tada kyla klausimas, kodėl mes apskritai norime perteikti šiuos patyrimus. Galbūt kyla poreikis reflektuoti aplinką, gyvenimą. Jeigu nėra stipraus poreikio ar jausmo – geriau nerašyti.
Galiausiai rašyti apie piligriminį kelią niekada jo nenuėjus – būtų keista. Be abejo, yra puikių bibliotekose dirbančių rašytojų. Bet man fenomenologinis patyrimas yra būtinas. Nepaisant to, kad antroje dalyje dingsta vietovardžiai, stengiausi rašyti taip, kad keliu ėję žmonės galėtų atpažinti tam tikrus emocinius ir išorinius išgyvenimus.
– Piligrimystės tema būdinga ir Olgai Tokarczuk. Apie judėjimą ji kalba kaip apie nesibaigiantį vyksmą, o tavo knygoje „judėjimas išlaisvina nebent užkietėjusius vidurius“.
– Kaip tik skaitau jos „Bėgūnus“. Tik užbaigiau skyrių, kuriame ji rašo apie pačius bėgūnus – „palaiminti visi, kurie eina“. Galėčiau pridurti, kad palaiminti ir sėdintys, ir einantys. Žodžiu, visi. Judėjimas yra sąstingio antonimas. Todėl natūralu, kad gyvybė juda, nes kitaip ji mirtų. Judėjimas mums duotybė, tiesiog to nesuvokiame.
Tu greičiausiai turi omeny išorinį judėjimą, kertantį matomas ir nematomas sienas. Tai yra Vakarų kultūros elementas ir graikai vartoja žodį „peripatetikai“. Jeigu paskaitoje klausydamas užsirašinėji, vadinasi turi peripatetiko savybę – tam, kad įsisavintum informaciją, kūnas nuolatos turi judėti. Būtent vaikščiodami Aristotelio studentai mąstydavo bei perteikdavo žinias. Pas mus, Vakaruose, sėdėjimas ir nieko neveikimas laikomas apsileidimu ir tinginyste. O Rytuose tai vertybė.
Asmeniškai esu absoliutus peripatetikas. Gal čia tiktų ir Charleso Baudelaire‘o žodis „flanerizmas“, apibūdinantis modernų žmogų, tiesiog vaikščiojantį miesto gatvėmis ir stebintį gyvenimą. Didžiulis malonumas aplanko vaikštinėjant svečioje šalyje be jokio žemėlapio.
Žinoma, suvokiu ir tai, kad vis intensyvėjantis judėjimas įprasmina mokymąsi sėdėti. Subalansavę šiuos dėmenis, atveriame gilesnius būties klodus.
– Minėjai, kad pats ėjai piligriminius kelius. Ar esi vienas tų, kurie savo patirtis užsirašinėja vintažiniame, oda trauktame dienoraštyje?
– Odos stengiuosi nevartoti (juokiasi). Aišku, dar nenusipirkau veganiškų batų, nes jie brangūs. Lavoniena smirdinti oda nekelia man teigiamų minčių. O šiaip užsirašinėjau viską paprastame „Maximos“ sąsiuvinyje, kurių esu užsipirkęs nemažai ir labai sėkmingai naudoju kilus mintims.
Ir knygoje rašiau ir dabar paminėsiu dokumentinį faktą, kad visi piligrimai yra rašytojai. O ką jie rašo – nežinau. Kai tu leidiesi į tokį nuotykį natūraliai atsiranda noras reflektuoti. Vieniems norisi dalinantis su pakeleiviais, o individualesniems užtenka pasižymėjimo.
Viskas priklauso nuo to, kiek tu eini. Užtenka viso labo 3 dienų, kad kūne ir mąstyme įvyktų neišvengiami pokyčiai. Maždaug eini 8 val., nusiprausi, o jeigu nemoki medituoti – rašai. Lotyniškai meditacija reiškia apmąstymą, vadinasi, rašymas irgi yra meditacija. Knygoje tai atsispindi, bet kelionės metu fiksavau bendrus faktinius pastebėjimus. Nors kartais ir reikėtų paaukoti dalykų meninei tiesai, stengiuosi neprasilenkti su realybe. Jeigu vakare leidausi į miestą nuo kalno, nereikėtų rašyti, kad į miestą atėjau kildamas į kalną.
– Na, logika tikrai svarbus dalykas.
– Be abejo, bet jeigu esi pakankamai drąsus, ribas galima stumdyti. Pavyzdžiui, gebėjimu manipuliuoti tikrovės ir fantazijos ribomis pasižymėjęs Roberto Bolaño savo romane „2666“ rašė apie tokį keistą personažą, kuris išniekindavo į bažnyčią prišlapindamas jos viduje. Maža to, šlapindavosi tiek, kad viską iš tiesų užliedavo šlapimo potvynis. Ar čia prasilenkia su logika, ar ne? Man atrodo, kad sugebėti vaikščioti tarp vaizduotės ir faktiškumo – didžiulis menas.
– Įdomi pasirodė mintis apie šiuolaikinę piligrimystę, mat dauguma šiandien keliaujančių Europoje truputį veidmainiauja vadindami save keliautojais, kadangi dažniausiai turime visus įmanomus patogumus, ryšį.
– Taip, bet tai yra šių laikų neišvengiamybė. Kai aš kur nors išsiruošiu, irgi pasirūpinu, kad turėčiau visa, kas būtina kelionei. Odiniai sandalai, lazda ir krepšys – romantiška svajonė. Bet tame nėra kažko smerktino. Tiesiog svarbu, kaip mes reaguojame į turizmo industrijos spaudimą kasmet keisti neva pasenusius kelionei skirtus daiktus ir rūbus į įmantresnius.
Be to, pati kelionė iš esmės tapo dar vienu vartojimui skirtu produktu. Kažkada juokavau, kad paskutinieji keliautojai buvo Strelka ir Belka.
– Negi piligrimų kelias iš tiesų sukuria natūralias sąlygas? Nejaugi, paėjus kelis metrus ten nebus maisto prekių parduotuvės, viešbučio ir panašių patogumų?
– Sociologas Anthony Giddensas yra pasiūlęs tokį terminą „kontrafaktinės galimybės“ – paprastai kalbant, tai reiškia, kad mes savo kasdienybėje neutralizuojame įvairias potencialias grėsmes, kurios suardytų esminius mūsų parametrus. O išėjus piligriminėn kelionėn, kur tikiesi vienokios ar kitokios transformacijos, kiekviename žingsnyje žemė gali prasiverti, kontrafaktinės galimybės tampa daug realesnės nei rutinoje. Knygos protagonistas juda link to, kas yra už vaizduotės ribų, grėsmė, kad kažkas nutiks, jį seka kaip pasiutęs šuo.
– Nebijai būti pavadintas stereotipiniu hipsteriu-turistu?
– Nebijau, nes keliauju nedaug. O per metus nuvykstu kažkur vieną kartą, bet ilgesniam laikui. Kartą, būdamas viename Indijos kalnų miestelyje, supratau, kad užtenka atvykėliui vienoje vietoje pabūti ilgiau nei kelias dienas, kad pasikeistų vietinių požiūris į jį ar ją. Visi įprato, kad žmonės atvažiuoja, nusifotografuoja prie 3 svarbių objektų ir išvažiuoja. O pabuvus ilgiau gali užmegzti santykius su aplinkiniais. Tokiais atvejais turi galimybę eiti į tą pačią kavinę kasdien, išgerti savo čaj ir suvalgyti saldumynų porciją. Manau, kad pabuvus ilgiau vienoje vietoje stereotipinio keliautojo įvaizdį sugadinti lengva.
Ugnikalnio išsiveržimas, apokalipsė ir baimės
– Kodėl knygą pradedi nuo ugnikalnio išsiveržimo Islandijoje?
– Kada pasakojimas tampa pasakojimu? Man patinka Kazuo Ishiguro romanai, nes ten subtiliai persipina makro ir mikro naratyvinės linijos. Neužgoždamos viena kitos jos sukuria papildomus pasakojimo sluoksnius. Man buvo svarbu parodyti individo transformaciją makro fone.Pirminė idėja buvo rašyti apie pasaulio pabaigą, o ji gali būti suvokiama ir kaip apokalipsė, kuri populiariojoje kultūroje vaizduojama, tarkime, kaip Trečiasis pasaulinis karas arba į Žemę skriejanti kometa.
Viena iš tokių globalių katastrofų buvo Europos erdvėlaikį sutrikdęs ugnikalnio Islandijoje išsiveržimas 2010 m. Nors tai nesukėlė ilgus metus trunkančios atominės žiemos, ugnikalnio išsiveržimas buvo tarsi perspėjimas, kad mūsų kasdienybė nėra savaime suprantama duotybė, bet kada gali įvykti ne nuo mūsų priklausantis radikalus pokytis. Tada atsiranda protagonistas, kuris pats eina į keleriopai interpretuojamą pasaulio pabaigą.
– Apie kokią baimę šis bėgimas? Ar tai mirties, savasties baimė?
– Baimė apskritai yra vienas iš esminių žmogaus egzistenciją struktūruojančių elementų. Reakcija į baimę išvystė daug mūsų kognityvinių savybių. Mūsų tam tikri gebėjimai, fiziologinės savybės, kurios leidžia išgyventi, buvo atsakas į baimės impulsą. Bet baimė mus visada lydi, nors mes dabar ir gyvename pakankamai tvarkingame pasaulyje, kuriame ženkliai sumažėję nusikaltimų, kuriame raketos krenta „kažkur ten“.
Analizuodamas save matau, kad nerimo priepuoliai prasideda, kai pradedu galvoti, kas bus rytoj. Vakar vedžiau diskusiją su moksleiviais ir jų pagrindinė baimė yra egzaminai. Jie net negali atsiverti filmui, nes kaip kokie detektyvai ieško, kas čia galėtų būti naudinga egzaminui. Baimė yra kultūrinis, sukonstruotas elementas.
– Ar tikrai baimė nėra tas gyvuliškas natūralus dalykas?
– Taip, jeigu tu nebijotum rytojaus, kad netyčia negalėsi nusipirkti naujo kompiuterio ar susimokėti už nuomą, užimti geresnę padėtį visuomenėje, galbūt tuomet gyventi būtų daug lengviau. Bet mes dažniausiai to nereflektuojame, kol iš tikro nesusiduriame su baime akis į akį.
Kita yra egzistencinė baimė. Štai pagrindinė protagonisto baimė, man atrodo, yra likti tokiu pačiu, koks jis yra. Na, aišku, yra ir fundamentali mirties baimė, kai bandome mirtį pašalinti iš savo akiračio, t.y. bandome tapti dievais. O išsiruošęs į kelią, tu nuolatos susiduri su mirtimi, nes nežinai, kas nutiks. Kuo daugiau atsiveri nežinomybei, tuo daugiau tikimybės, kad susidursi su išorinėmis ir vidinėmis baimėmis. Tokiu būdu ir įvyks savižinos procesas, tai vienas svarbiausių mūsų rūšies bruožų.
– O kaip protagonisto pakeleiviai, kuriuos jis sutinka? Koks jo santykis su jais?
– Pirmiausia, jis perima jų pavidalus. Jis tarsi sugertukas, kuris tas kelias dienas traukia iš jų esmę – pasakojimus ir gyvenimą. Pakeleiviai būna įvairūs: nuo senų iki jaunų, priklausančių skirtingoms kultūroms. Jis visur prisistato vis kitu vardu. Gal tai atrodo kažkoks naivus melas, bet tai rodo nenorą prisirišti prie bendrakeleivių.
Eidamas supratau, kad neįmanoma palaikyti vienodo žingsnio su kitais žmonėmis ilgą laiką. Čia yra didžiulis menas, todėl eidamas dviese į piligriminę kelionę didžiąją laiko dalį turėsi mokytis palaikyti vienodą žingsnį, o eidamas vienas nesi įsipareigojęs. Žinoma, dažniausiai tie pokalbiai prasmingi. Mes dabar dalinamės keliu, vadinasi ir laiku, todėl nėra prasmės tuščiažodžiauti ir iškart einame prie esmės.
