Aktualios instagramo kartos temos nepalieka abejingų skaitytojų. Romaną „Robčikas“ lietuviškai išleido asociacija „Slinktys“.
Artėjant rašytojo susitikimui su skaitytojais, kalbamės su romano autoriumi Bartoszu Połońskiu.
– Kaip jums kilo mintis parašyti romaną „Robčikas“? Kiek užtruko jį parašyti?
– Pirmąją knygos dalį parašiau prieš 20 metų. Pats rašymas tuomet truko tris savaites, o tekstas tapo interneto sensacija. Po 20-ies metų jį perrašiau ir išplėčiau, bandydamas išlaikyti tą pirminį romano jausmą, stilių ir personažus. Turėjau gal 20 proc. romano medžiagos, todėl pagal turimą medžiagą reikėjo dar papildomai parašyti teksto, sugalvoti naujus personažus ar išplėsti jau esamus, juos paversti įtikinamais, sugalvoti ryšius tarp veikėjų ir sukurti veiksmą, kuris sukurtų visumą.
Pirmąją knygos dalį parašiau prieš 20 metų. Pats rašymas tuomet truko tris savaites, o tekstas tapo interneto sensacija.
Tai, ką turėjau iš anksčiau, tebuvo tam tikros atsitiktinės ištraukos iš gyvenimo ir jas knygoje sudėliojau logiškai parodydamas personažų veiksmus bei jų rezultatą. Knyga originalia kalba (lenkų su slengu – red. past.) išleista pernai ir pristatyta per Gdansko knygų mugę.
– Skaitant romaną galima pajusti ir tam tikrą dokumentiką. Kiek romane galime rasti dokumentikos ir fikcijos bruožų, jūsų nuomone?
– Aš prisipažinsiu, kad man buvo labai svarbu, jog pasakojimas būtų įtikinamas ir realistiškas. Tas dokumentiškumas yra ne tiek dėl to, ar tie įvykiai realiame gyvenime įvyko ar neįvyko, ar personažas buvo ar nebuvo, o dėl pačios romano formos, dėl teksto ir personažų kalbos. Manau, dėl to atsirado dokumentiškumas.
Koks yra romanas? Jame yra labai daug dialogų ir jie parašyti taip, lyg klausytum personažų kažkur šalia, stotelėje. Aišku, viskas padaryta, kad tie dialogai būtų dramatiški. Kitaip tariant, aš nepalikau nuobodžių ar užsitęsusių vietų.
Koks yra romanas? Jame yra labai daug dialogų ir jie parašyti taip, lyg klausytum personažų kažkur šalia, stotelėje.
Gyvenimiškas iškarpas konstravau iš dialogų, jos yra dramatiškos ir stiprios, todėl ir įtraukia skaitytoją. Taip pat bandžiau rašyti taip, kad jos neatrodytų tarsi paimtos iš gyvenimo ir tiesiog įterptos į literatūrą. Norėjau, kad atrodytų, jog kažkur žiūrėdamas iš šono nufilmavau personažus ir juos pateikiau, iškirpdamas ir palikdamas tik svarbiausias dalis – dėl to jaučiamas realistiškumas, dokumentiškumas.
Rašiau, kad siužetas būtų kuo daugiau ne literatūrinis, o labiau žurnalistinis. Aprašiau įvykių esmę, kas ir ką padarė, ir minimaliai – kodėl padarė. Pateikdamas tik faktus ir esmę, norėjau išlaikyti žurnalistinį stilių.
– Kodėl būtent taip?
– Dėl to, kad norėjau, jog romanas, kaip jūs sakot, būtų dokumentiškas, kad tai būtų dokumentika. Pavyzdžiui, kine yra toks drebančios kameros efektas, kuomet filmas filmuojamas drebinant kamerą, jog atrodytų, tarsi kas nors netyčia nufilmavo. Iš tikrųjų tai daroma labai apgalvotai.
Taip ir aš, rašydamas romaną tą techniką panaudojau, kad viskas atrodytų realistiškai, tarsi aš stebėčiau įvykius gatvėje ir juos užfiksuočiau. Tikrai nenorėjau tokio teksto, kur yra daug vaizdingo aprašymo, nenorėjau klasikinės literatūros.
Rašiau tokiu stiliumi, kad būtų matyti, jog romanas skirtas instagraminei kartai, kuriai nereikia aprašyti vaizdų, o tik faktus.
Rašiau tokiu stiliumi, kad būtų matyti, jog romanas skirtas instagraminei kartai, kuriai nereikia aprašyti vaizdų, o tik faktus. Naudojant scenarijaus aprašymo terminologiją, romane buvo atskleistos intensyviausios vietos iš personažų gyvenimo ir pateikiami faktai, o ne nuomonė.
Aišku, nuomonė yra paslėpta, bet stilius buvo išlaikytas. Labai stengiausi, kad jisai būtų būtent toks – žurnalistinis, dokumentinis. Tai nutiko neatsitiktinai.
– O kaip romaną vertina skaitytojai, kurių nepažįstate? Ir kaip – jūsų bendramoksliai, draugai, kolegos, artimieji? Kokių vertinimų iš jų sulaukėte?
– Goodreads (goodreads.com – toks bene didžiausias pasaulyje skaitytojų ir knygų rekomendacijų tinklalapis – red. past.) buvo toks komentaras, kad jei jau paimi šią knygą į rankas, negali sustoti jos skaityti, kol nepabaigi.
Kai kurie Lietuvos lenkai, kurie perskaitė romaną originalo kalba, man rašo, kad jiems tekstas yra artimas, jie jaučiasi, lyg romanas būtų apie juos.
Toks ir buvo mano tikslas – romaną parašyti taip, kad tekstas būtų koncentruotas ir išlaikytų skaitytojo dėmesį. Stengtis, kad skaitytojas nenuobodžiautų. Taip, yra ir ramių vietų, esančių siužete po stresinių situacijų. Man patiko dar vienas komentaras: nėra nereikalingo balasto.
Kai kurie Lietuvos lenkai, kurie perskaitė romaną originalo kalba, man rašo, kad jiems tekstas yra artimas, jie jaučiasi, lyg romanas būtų apie juos. Kad lenkų literatūra yra tolimesnė, objektyvi, o šį romaną priėmė, kaip savo. Manau, man pavyko atskleisti Lietuvos lenko identitetą.
– O kaip romanas priimamas Lenkijoje?
– Lenkijoje romano pardavimai dar tik įsibėgėja, tačiau leidėjai jau turėjo pakartoti tiražą. Vis tik yra keli dalykai, keli momentai, kurie Lenkijos lenkams labai patinka. Lenkams yra įprastas Vilniaus romantizmas, užsilikęs nuo Adomo Mickevičiaus laikų. Jie iš tikrųjų tuo tiki.
Lenkijos lenkams romaną tenka skaityti su žodynu, kuris originale yra knygos atvartuose.
Ir čia, šiame romane, jie sužino, jog Vilniuje yra ne tik tas klasikinis folkloras, šokių ir dainų grupė „Vilija“, o yra realūs žmonės, tokie iš gatvės. Jie to nematę ir tai jiems labai įdomu. Vilnius parodytas ir iš kitos pusės, per tokį neorealizmą, kurio Lenkijos lenkai nepatyrė ir apie jį net nesusimąstė, kaip ir apie personažus.
Kitas dalykas – romano kalba. Lenkų, bet su vietos žargonu. Gal tie lenkai, kurie domisi, pavyzdžiui, Ukraina, tą kalbą truputį moka, gal ji jiems suprantama, tačiau lenkams, kurie kalba tik lenkiškai, tokia romano kalba yra egzotiška. Taigi, jiems romaną tenka skaityti su žodynu, kuris originale yra knygos atvartuose.
– Pakalbėkime apie vertimą. Kaip sunku buvo išversti romaną į lietuvių kalbą (o gal ir rasti, kas vers) ir ar likote vertimu patenkintas?
– Buvo tikrai sunku, bet džiaugiuosi atsiliepimais, kad rezultatas išėjo geras. Man asmeniškai, kaip dvikalbiam asmeniui, vertimas vietomis skamba net geriau nei originalas. Ypač gerai skaitosi lietuviškas žargonas.
Džiaugiuosi, kad ne pats verčiau. Kai pamačiau vertimą, supratau, kad daugybės vietų net nebūčiau sugalvojęs išversti taip gerai, kaip tą padarė Evelina Bondar, mano klasiokė, su kuria mokykloje sėdėjome viename suole. Jai pavyko pagauti kalbą ir lietuviškas vertimas tapo tarsi atskiru žanru, atskiru kūriniu. Vertimu likau labai patenkintas.
– Kaip palygintumėt Vilniaus ir Varšuvos lenkus? Ir vieni, ir kiti yra sostinės gyventojai...
– Visiškai skirtingi žmonės. Nepalyginamai. Varšuva yra didelė, joje viskas vyksta greitai, itin svarbi karjera ir pinigai. Vilniuje viskas vyksta lėčiau, kaip kaime. Tokiame europietiškame, turtingame. Tose sostinėse gyvena skirtingi skaitytojai ir priima skirtingus dalykus. Lietuvos lenkams mano romanas labiau kerta per identitetą, jie pradeda klausti savęs, kas mes tokie esame, kodėl ir rusiškai šnekame?
Lietuvos lenkams mano romanas labiau kerta per identitetą, jie pradeda klausti savęs, kas mes tokie esame, kodėl ir rusiškai šnekame?
Sulaukiu klausimų, ar čia visi tokie lenkai Lietuvoje, kaip kad romane, tai aš aiškinu, kad ne visi. Kad tik mažas procentas atrinktas, kuris man asmeniškai labai įdomus ir aš apie juos papasakojau istoriją. Yra tiesiog tam tikra dalis. Tokia, sakykim, paliesta bėdos. Literatūros kontekste aš juos stebiu per didinamąjį stiklą.
– Pagal jūsų romaną yra pastatytas spektaklis, sulaukęs didelio populiarumo. Ar tikėjotės, kad taip nutiks?
– Kažko panašaus ir tikėjausi. Gal labiau tikėjausi didesnio negatyvumo, žmonių nepasitenkinimo. Bet pasirodo, kad nepatenkintų buvo labai mažai. Ir dažniausiai tai tie, kurie spektaklio nematė. Spektaklyje kalbama apie jaunimą, narkotikus ir dar nenormine kalba. Tokie spektakliu iš principo nepatenkinti žmonės sako, kad reikia gražiai rašyti, statyti gražius spektaklius.
Žmonėms nebuvo svarbu, kad spektaklis gana tamsus, ne visą laiką linksmas, užtat pasirodė labai artimas.
Bent jau viešoje erdvėje nepatenkintųjų buvo nedaug, spektaklį priėmė labiau pozityviai. Tas mane nustebino. Žmonėms nebuvo svarbu, kad spektaklis gana tamsus, ne visą laiką linksmas, užtat pasirodė labai artimas, buvo labai įdomu ir jie padarė sau išvadas.
– Kiek smarkiai reikėjo romaną koreguoti, kad jis tiktų pjesei? Ir kiek tam reikėjo jūsų pagalbos?
– Pagrindinis dalykas yra tas, kad romanas per didelis spektakliui. Režisierė Bożena Sosnowska padarė įdomų dalyką – iš romano išrinko paauglių ir jų tėvų santykių temą. Spektakliui buvo paimtos scenos vaikų ir tėvų konfliktinių santykių tema. Išėjo gražus pusiau miuziklas, pusiau spektaklis, kurio žiūrovai ir verkia, ir juokiasi – taip stipriai jį išgyvena. Spektaklis buvo rodytas 8 kartus ir visuomet buvo pilna žmonių. Manau, kad tai visiška sėkmė.
Vilniaus lenkų teatras dažniausiai būdavo toks – arba rodydavo klasikinius pastatymus, arba apie patriotiškumą, arba romantizmo tematika. Rodydamas šį spektaklį jis sulaukė didžiulio dėmesio.
– Kokias temas dabar nagrinėjate, ką rašote dabar – romaną, ar apysaką, o gal eiles?
– Šiuo metu nieko ypatingo nerašau. Turiu neužbaigtų projektų. Vienas iš jų apie praeitį, o kitas – apie ateitį. Bandau tyrinėti istorinius personažus, ypač moteris, kurios susijusios su Lietuva ir Lenkija. Žinomas arba mažiau žinomas moteris, kurios padarė tam tikrą įtaką visuomenei, arba yra kažkuo įdomios.
Tai čia vienas projektas, o kitas yra apie mokslinės fantastikos istorijas. Apie ateities mediciną, korupciją ir apie tai, kaip gamta, kaip pagonybė ateityje bus svarbios. Kai technologijos visiškai užvaldys žmones, jiems reikės religijos arba gamtos. Tai tokios temos dabar mane šiuo metu domina.
Įdomu patyrinėti, kiek mes turime bendra, kas įvyko ir kas gali įvykti. Ar tik krikščionybė vienija mūsų dvi tautas? O kas skiria?
Tie projektai nebūtinai bus literatūriniai, o labiau scenarijai, kuriuos panaudosiu kompiuteriniuose žaidimuose ir kine. Taigi, minėtas istorijas panaudosiu skirtingose medijose, pateiksiu auditorijai kitokiais formatais.
Man taip pat labai įdomu patyrinėti ne tik bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją, bet ir žmones. Lietuvių ir lenkų kalbos yra labai skirtingos, žmonių temperamentas irgi skiriasi. Lenkai, tokie, sakyčiau, labiau pietiečiai pagal savo temperamentą, o lietuviai – šiauriečiai, skandinavai.
Įdomu patyrinėti, kiek mes turime bendra, kas įvyko ir kas gali įvykti. Ar tik krikščionybė vienija mūsų dvi tautas? O kas skiria? Kai parašiau „Robčiką“, man tas istorines ir identiteto temas pasidarė įdomu giliau patyrinėti.
– Ko palinkėtumėte savo skaitytojams? Ką norėtumėte su jais aptarti susitikime ketvirtadienį, gegužės 2 d.?
– Susitikime kalbėsime apie Lietuvos lenkus, apie progresyvius žmones, su kuriais malonu būti, augti, kurti. Skaitysime poeziją, klausysime muzikos ir pajausime šviesiąją lenkų kultūrą. Su skaitytojais norėčiau ne tik pakalbėti apie knygą, bet ir pabendrauti lenkiškumo tema. Labai kviečiu į susitikimą!
