Ji pasakojo romantiškai svaigusi apie baltą palangę, arbatos puodelį rankoje ir įkvėpimo ten laukiančią moterį. Tačiau rašytojo realybė yra kitokia: leidėjai vis laukia naujų knygų. Praėjusiais metais pasirodė nauja Rūtos Šepetys knyga „Kuždesių fontanas“. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Zita Marienė, išleido „Alma littera“.
Rūta Šepetys puikiai žino, iš kur atėjusi ir kas yra jos šaknys. Įkvėpimo dažnai ieškanti savo senelių žemėje – Lietuvoje, ji sako, kad tėvai jai dažnai kalbėję apie stiprybę ir kovą. Devynerius metus praleidęs įvairiose pabėgėlių stovyklose, Rūtos senelis su visai dar mažu jos tėčiu 1949 metais pasiekė JAV. „Kova turi didžiulę prasmę“, – sakydavęs dar jai mažai senelis, o tėtis pridėdavęs, kad verta mokytis iš kiekvieno užklupusio sunkumo. Ne tik mokytis, bet ir nuolat galvoti, kaip būtų galima padėti kitiems.
Rodos, šie žodžiai giliai įsirėžė į Rūtos pasąmonę, – palikusi tviskantį pramogų pasaulį Los Andžele, ji persikėlė arčiau tėvų į Nešvilį, kad galėtų juos prižiūrėti. „Gyventi arti šeimos yra nepaprastai svarbu“, – yra sakiusi Rūta.
Rinkdama medžiagą savo knygoms, Rūta daug laiko praleido tyrinėdama Lietuvos istoriją. Nors rašytoja nekalba lietuviškai, visada pabrėžia, kad jos identitetui klausimai – iš kur tu ir kas tu esi – yra nepaprastai svarbūs. „Daugybę metų mėginu suprasti, ką iš tiesų reiškia būti lietuve, bet atsakymo dar nesu radusi“, – prisipažįsta Rūta.
Lietuvoje Rūtos knygos nepaprastai populiarios. Pristatydama lietuviškai išleistą savo naująjį romaną „Kuždesių fontanas“, Rūta sutiko atsakyti į keletą klausimų.
– Esate minėjusi, kad asmeninės istorijos visada turi daugiau jėgos. Ar toji jėga įkvepia jus rašyti?
– Tikros žmonių gyvenimo istorijos atskleidžia nepaprastą gylį. Kiekviena asmeninė istorija mums padeda geriau suprasti žmones, o tai plečia mūsų empatijos ribas. Knygose aprašytoms istorijoms personažai suteikia formą, tuomet istorinė statistika tampa itin žmogiška. Taigi, visuomet ieškau prasmingų, įdomių istorijų, kurių pasaulis yra pilnas. Kiekvienas iš mūsų juk galime būti pasakotoju – viena ar kita forma. Rašytojai, šokėjai, muzikantai, skulptoriai – kiekvienas iš jų juk ir pasakoja savo istoriją.
– Naujausioje savo knygoje – „Kuždesių fontanas“ ir vėl pasakojate tikrus įvykius, šį kartą veiksmas vyksta Ispanijoje, saulės, jūros nubučiuotame krašte, kurį valdo generolas Fransiskas Frankas. Knygoje savo vietą rado ir dokumentika – nuotraukos, ištraukos iš laikraščių, žurnalų. Tikriausiai nėra lengva klausytis asmeninių istorijų? Kaip jos veikia jus?
– Visada galvoju, kad istorijos, kurias man pasakoja kiti žmonės, yra tikra dovana. Kai įsiklausome, kuo dalijasi kitas, nebegalvojame vien apie save. Netgi tada, kai istorija pilna skausmo, ji moko mus suprasti kito žmogaus stiprybę ir vis artina prie galimybės perprasti žmonijos paslaptį.
– Ar turite savo mintyse susikūrusi savo skaitytojo portretą? Žmogaus, kuriam rašote?
– Rašau skaitytojams, kurie domisi išlikimu, žmogaus sugebėjimu atgauti jėgas, rasti stiprybę pakilti iš baisiausios tamsos ir vėl eiti pirmyn. Neabejoju, kad mano skaitytojų auditorija gali būti itin plati – jaunuoliai, suaugusieji ir garbaus amžiaus žmonės. Kiekvienas iš jų mano knygose gali atrasti save.
– Skaitydami jūsų knygas „Druska jūrai“ ir „Tarp pilkų debesų“, mes lietuviai, tarsi iš naujo atsisukame į savo istoriją. Jūs suteikiate galimybę į ją pažvelgti žmogaus iš kito pasaulio krašto, akimis. Kaip manote, ko galėtume iš istorijos išmokti ypač dabar, gyvendami tokiu keistu laiku?
– Žmonės, kuriems teko tremties, karo išgyvenimai, mums rodo, kad kartais stiprybę savyje ir netikėtas galimybes mes atrandame pačiu sunkiausiu metu. Šis laikas taip pat nėra lengvas, tačiau išgyvenę šią kelionę, gal rasime atsakymus į savo klausimus.
– Daugybė žmonių pasaulyje keletą mėnesių praleido ar vis dar leidžia užsidarę namuose. Dažnam iš jų knyga yra langas į pasaulį. O kas padeda išlaikyti ramybę jums?
– Aš nuolat prisimenu, kad mūsų šalių istorijose ir knygose galima rasti nepaprastų pasakojimų apie viltį ir stiprybę, kurias pavyksta išlaikyti net ir per pačius sunkiausius mums tenkančius išmėginimus. Vidinis žinojimas, kad viskas bus gerai, padeda atrasti stiprybę, kurios patys gal nė nežinojome turintys. Ši stiprybė gimdo norą padėti kitam. Pagalba žmogui ir yra didžiausia prasmė, kurią galima atrasti šiuo sunkiu laikotarpiu. Mane tai įkvepia.
– Pastaruoju metu žinios iš pasaulio primena fantastinį filmą. Ar jus tai gąsdina?
– Tikiu, kad ir nelaimės gali praturtinti mūsų sielas. Tačiau čia, Nešvilyje, Tenesio valstijos sostinėje, kur gyvename, patiriame dvigubą nelaimę. Ir tai jau rodosi tikrai surrealu, lyg iš fantastinės knygos. Prieš keletą savaičių mūsų bendruomenę nusiaubė baisus viesulas. Audros nuniokojo 140 pastatų, daug žmonių žuvo, dar ir dabar yra dingusiųjų be žinios. Kai prasidėjo pandemija, pagalba nukentėjusiems nuo viesulo visiškai sustojo – pagal taisykles turime laikytis atstumo. Be namų likę žmonės ar tie, kurie ieško savo dingusių artimųjų, išgyvena visišką siaubą. Vienintelis dalykas, ką dabar galime padaryti, tai stengtis padėti, pagelbėti vieni kitiems, kiek tik išgalime. Ši bendrystė yra nuostabi, įkvepianti, pamokanti ir sėjanti gerumą tarp žmonių.
Lietuvio ir amerikietės dukra Rūta Šepetys pasaulyje išgarsėjo istoriniu romanu „Tarp pilkų debesų“. Knyga, pasakojanti apie lietuvių tremtį į Sibirą, tapo pasauliniu bestseleriu ir buvo įtraukta į mokykloms rekomenduojamų knygų sąrašą. „Kuždesių fontanas“ yra naujausia, ketvirtoji autorės knyga, kurios veiksmas skaitytojus nukelia į 1957 metų Ispaniją. Knyga pateko į „The Wall Street Journal“ geriausių 2019 metų knygų vaikams sąrašą.
Interviu parengė Laisvė Radzevičienė ir Augustė Gittins
