Pirma, kiekvienas naujas D.Kalinauskaitės, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, apdovanotos už „mažųjų meninės kalbos formų turiningumą“ kūrinys būna džiaugsmas literatūros gurmanams, rafinuotos kūrybos gerbėjams. Antra, tuo džiaugsmu galime pasidžiaugti ne taip ir dažnai, mat autorės nauji kūriniai pasirodo ne taip ir dažnai, ji ilgai dirba, tobulina juos. Trečia, jau seniai sklido žinia, kad D.Kalinauskaitė su šia knyga įžengia į kol kas jai naują sritį – po trijų novelių ji debiutuoja romanu „Baltieji prieš juoduosius“. Šios knygos reikėjo laukti septynerius metus.
Apie tai, kas pasakojama šiame romane, D.Kalinauskaitė jau buvo kiek užsiminusi leidyklos naujų knygų pristatyme. Apie naująjį kūrinį ji sakė, kad tai „šachmatų partija, atminties kova prieš užmarštį“ ir kad pavargusi nuo visiškos fikcijos, kurios daug buvo „Skersvėjų namuose“. Knygoje pasakojama šeimos istorija, vedanti nuo XIX amžiaus pabaigos iki šių laikų, pasakojimas dėliojamas iš penkių šeimų likimų. „Bus čia ir karo, ir pokario, ir skilandžio, galinčio badmečiu išplėšyti nosies šnerves kvapo, ir sovietinės pramonės negrabiai ištašytų batų ir sandalų, ir iš draudžiamos trispalvės raudonosios dalies pasiūto sijono („Dieve, užpakaliu pasėst Tėvynę“...). Parašiau tuos epizodus prieš keletą metų, galvodama, kam tai gali būti įdomu, dabar pati nustebau, kokia netikėta briauna jie atsisuka šiandieninių įvykių fone“, – prieš pasirodant knygai sakė D.Kalinauskaitė.
Vilniaus knygų mugėje penktadienį buvo pristatytas šis romanas, ir pirmasis Rimanto Kmitos klausimas ir buvo – kodėl šis žanras? Kodėl ne novelės, kurias ji rašė prieš tai? D.Kalinauskaitė sakė, kad idėją parašyti romaną turėjo jau seniai, tačiau ta mintis vis nutoldavo. Dabar ji juokauja, kad „jeigu net jau aš parašiau romaną, gali parašyti bet kas“, tačiau kalbėdama apie novelės ir romano skirtumus, sakė, jog neretai romaną gelbsti šio žanro prestižas: „Man romanas yra toks žanras, kuris turi labai plačią ryklę, į kurią gali sukišti, ką nori“. D.Kalinauskaitė iki šiol mano, kad parašyti gerą novelę yra sunkiau nei romaną, tačiau, jos manymu, ir į romaną reikia žiūrėti rimtai, jis turėtų būti rašomas kaip novelė, kurio pabaigoje viskas turi susiverti kaip „ant adatos smaigalio“.
Knyga kaip „atminties kinas“
Šio romano pradžioje mes sutinkame pasakotoją, dirbančią Londono viešbučiuose, ir sužinančią, kad Liuksemburge mirė jos giminaitis. Tačiau tam, kad gautų palikimą, ji turi įrodyti savo giminystės ryšius. Tačiau sudėlioti giminės medį, pasirodo, nėra taip jau lengva. Ši istorija virsta kelione per atminties labirintus ir laikmečius.
D.Kalinauskaitė sako, kad ši istorija paremta jos pačios gyvenimo detalėmis – iš tiesų jos šeima iš Liuksemburgo buvo gavusi palikimą, tiesa, šis buvo labai simbolinis. Bet tam, kad įrodytų savo giminystę, šeima turėjo atlikti daug veiksmų, namų darbų. Advokatas, padėjęs šeimai toje istorijoje, yra šio romano veikėjo prototipas. Yra ir kitų sąsajų su jos šeimos istorija – D.Kalinauskaitės tėvas buvo prisiekęs šachmatininkas, kviesdavęs sužaisti partiją pas juos ateidavusius svečius, šachmatus veždavęsis net ir vykstant atostogų į Palangą, kur ieškodavo kompanionų ir irgi siūlydavęs sužaisti. Iš čia į romaną atkeliauja juoda-balta metafora. Iš gyvenimo atkeliavęs ir mamos atminties praradimas, kova su viską ryjančia užmarštimi. „Tie visi dalykai susijungė, ir supratau, kad noriu parašyti romaną“, – sakė D.Kalinauskaitė.
Knygos pristatyme dalyvavusi literatūrologė Dalia Satkauskytė šią knyga vadino „atminties kinu“. Ji sakė, kad labiausiai laiką nagrinėjntis romanų tipas yra utopijos ir distopijos, tačiau jos turi žanrinius rėmus, kuriuose liekant sunku parašyti kažką originalaus. Tad D.Kalinauskaitės romanas jai buvo didžiausia atgaiva, pamačius, kad kitaip galima kalbėti apie laiką, kad galima sukurti kūrinį, kurio kone kiekvieną dalį galima paversti filmu, atskirus kūrinio gabaliukus – paveikslais, nuo Rubenso iki avangardo. „Taip pat matau santykį su literatūros istorija, taip pat su lietuvių literatūros istorija“, – sakė D.Satkauskytė.
„Esu ta rašytoja, kuri mėgsta kuistis“
R.Kmita atkreipė dėmesį, kad šiame romane nėra šalutinių personažų, kiekvienas personažas turi savo biografiją ir ta biografija prisodrinta detalių, istorijų. Jis prisiminė D.Kalinauskaitės žodžius, kad novelisto svajonė yra suspausti personažą į detalę, ir autorė net ir rašydama romaną viską suspaudžia į detalę.
Iš kur visa tai ateina? „Iš knysliavos“, – trumpas D.Kalinauskaitės atsakymas. Ji sakė, kad, matyt, tokia jos prigimtis ir net rašant romaną jos „novelinė prigimtis niekur neišgaravo“. „Detalės man yra svarbios, matyt, aš esu jų rinkėja. Mano ausys visada stačios, aš jas gaudau“, – kalbėjo D.Kalinauskaitė.
Kadangi ji rašo apie visuotinai žinomus dalykus, jautė, kad tik rinkdama autentiškas detales ji gali sukurti vieninetinę istoriją. „Aš, matyt, esu ta rašytoja, kuri mėgsta kuistis“, – sakė ji.
D.Kalinauskaitei įstrigo nobelistės Olgos Tokarczuk mintis, kad romano rašymas yra gana nuobodus darbas, nes tokios įtampos, kokią jauti, rašydamas novelę, kelis metus, kurių prireikia parašyti romaną, negali išlaikyti. Todėl atsiranda labai daug rutinos ir nuobodulio.
V.Mykolaitis-Putinas tarsi nuspėjo ateitį
D.Kalinauskaitė – lėtai rašanti rašytoja. Ir R.Kmita sakė, jog kai kurie rašytojai irgi sako, jog norėtų rašyti mažiau, lėčiau, tačiau juos spaudžia jų leidėjai. Ar.D.Kalinauskaitė nejautė tokio spaudimo? Ši juokavo, kad iš leidyklos „Tyto alba“ ji iš pradžių kas tris mėnesius sulaukdavo skambučių, tačiau vėliau, matyt, kantrybė baigėsi ir skambučiai liovėsi.
Jei aš greitai rašyčiau, būčiau kita Danutė
„Jei aš greitai rašyčiau, būčiau kita Danutė“, – sakė D.Kalinauskaitė. Tiesa, rašytoja sakė, kad nors jos ritmas yra knyga kas septyneri metai, kitas kūrinys galbūt pasirodys ir greičiau, nes rašyti jai tampa vis lengviau.
Baigdama rašyti šį romaną D.Kalinauskaitė redagavo V.Mykolaičio-Putino „Dienoraštį, 1939-1945“. Ir ją nustebino, kaip tai, apie ką rašė V.Mykolaitis-Putinas, iš esmės atspindi realybę, kurioje mes gyvename Rusijai įsiveržus į Ukrainą. Jis tarsi nuspėjo ateitį, tai, kas vyksta dabar: „Pagalvojau, laiko klodai užsilojo“. Kaip ir daugelis žmonių, prasidėjus karui ji sunkiai galėjo susikoncentruoti rašymui, skaitymui, tačiau dabar, praėjus šiam laikui, ji pastebi, kaip psichika, sąmonė tampa mobili ir išmoksta persijungti: „Viskas vis dar atrodo labai baisu ir tęsiasi, bet aš jau galiu dirbti“.
