Muziejininkė ir rašytoja A.Ruseckaitė jau anksčiau išgarsėjo savo biografiniais romanais apie tokias Lietuvos literatūros asmenybes kaip Maironis, Žemaitė, Salomėja Neris bei Vytautas Mačernis. Savo romanuose derindama archyvinę medžiagą su literatūrine išmone, autorė kuria savitą požiūrį į literatūros klasikus bei jų gyvenimus.
DAUGIAU INFORMACIJOS APIE KNYGŲ MUGĘ RASITE ČIA
Naujausio jos biografinio romano „EMMI“ pavadinime užkuoduotos keturios pirmųjų poeto Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų vardų raidės – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos.
Romane autorė apžvelgia visą literatūros klasiko gyvenimą nuo kūdikystės iki mirties per poeto santykį su brangiausiomis jo moterimis.
Pateisinti Putiną
Šias metais minimos 130-osios literatūros klasiko gimimo metinės. Ir nors rašytojo kūryba daugeliui yra gerai pažįstama nuo mokyklos suolo, tačiau pačiai autorei pavyko atskleisti nemažai nutylėtų pasakojimų apie rašytoją.
Pokalbį A.Ruseckaitė pradėjo nuo anekdotinės situacijos: šiandien pasakymas „Putinas“ daugeliui asocijuojasi ne su romano „Altorių šešėliai“ autoriumi, bet Rusijos prezidentu, o tai tikrai sukelia labai blogas asociacijas.
Vis dėlto, jos teigimu, nereikėtų bijoti ar atimti iš poeto jo slapyvardžio, kurį pats Vincas Mykolaitis pasirinko būdamas dar visai jaunas ir mokydamasis kunigų seminarijoje.
Būdamas seminaristu jis parašė pirmąjį savo eilėraštį, kurį pavadino „Putinas“.
„Būdamas seminaristu jis parašė pirmąjį savo eilėraštį, kurį pavadino „Putinas“. Tai buvo eilėraštis apie už lango augusį krūmą. Kai kurie autoriai per gyvenimą keičia slapyvardžius, tuo tarpu Vincas liko ištikimas jam“, – teigė A.Ruseckaitė.
Paklausta, kodėl šį kartą pasirinko romaną apie šį literatūros klasiką, A.Ruseckaitė sakė, kad tiek dirbdama muziejininke, tiek ir rašydama kitus savo romanus ji ne kartą „susitiko“ su V.Mykolaičiu. Maža to, juos sieja ir gimtasis kraštas, štai kodėl, anot autorės, jai labai gerai yra suprantamas poeto būdas bei jo šeimyniniai santykiai.
„Skaitant paties Mykolaičio gyvenimo istoriją, pasakojimus apie santykius su namiškiais ar moterimis, gali kilti daug klausimų apie jo uždarumą ir santykių šaltumą. Kodėl šitaip? Ar tai normalu? Tačiau būdama pati suvalkiete, gerai suprantu šitokį būdą“, – teigė A.Ruseckaitė.
Norėjau per šį romaną savaip V.Mykolaitį-Putiną pateisinti, įvardyti jo savybes ir tokiu būdu priartinti prie mūsų gyvenimų, padaryti labiau žmogišku ir suprantamu.
Pačios rašytojos gimtinė yra netoli nuo rašytojo gimtinės ir ji gerai supranta suvalkietiškos šeimos santykius. Štai kodėl ji jautėsi gerai suprantanti poeto asmenybę ir gan šaltą ryšį su namiškiais bei artimaisiais.
„Norėjau per šį romaną savaip V.Mykolaitį-Putiną pateisinti, įvardyti jo savybes ir tokiu būdu priartinti prie mūsų gyvenimų, padaryti labiau žmogišku ir suprantamu“, – teigė rašytoja.
Neperžengti ribos
Paklausta, kaip pavyksta tokiame žanre derinti dokumentinę medžiagą su literatūrine išmone, A.Ruseckaitė teigė, kad tai yra amžinasis klausimas, nuolatos neduodantis jai ramybės.
„Esminė mano užduotis – neperžengti ribos. Rašydama gilinuosi į archyvus, laiškus, atsiminimus ir iš ten visų pirma semiuosi siužetų ir įkvėpimo. Man svarbu pasakoti intriguojančiai ir įdomiai, tačiau, jokiu būdu, ne sentimentaliai. Tačiau aš vengiu prikurti nebūtų dalykų, kurių apie tikrąjį gyvenimą nežinau“, – savo patirtimi dalinosi rašytoja.
Anot jos, dokumentinėje medžiagoje visada gausu siužetų ir istorijų, kurias, pasitelkus vaizduotę, papildžius pokalbiais, detalėmis, galima įpinti į romano pasakojimą. „Šitaip ir gimsta mano biografiniai romanai“, – pasakojo rašytoja.
Dokumentinėje medžiagoje visada gausu siužetų ir istorijų, kurias, pasitelkus vaizduotę, papildžius pokalbiais, detalėmis, galima įpinti į romano pasakojimą.
Nors apie V.Mykolaitį yra išlikę nemažai atsiminimų bei pasakojimų, tačiau A.Ruseckaitės teigimu, esama ir dar nežinomų dalykų. Vieną tokių, ji teigė netyčia atradusi Maironio muziejuje rašydama šį kūrinį.
„Tai buvo nedidelis lapelis, kuriame poeto mūza ir mylimoji Irena Kostkevičiūtė pasakoja prisiminimą apie V.Mykolaičio šešiasdešimtmečio minėjimą. Būtent jo metu poetas prisipažino, kad visą gyvenimą jautėsi vienišas. Jo teigimu, tai nulėmė „vilko plaukas“ ant jo galvos. Dėl jo, poetas tikino, esąs uždaro būdo ir tai neleidžia jam gerai jaustis kompanijoje ir klegėti žmonių būryje“, – teigė A.Ruseckaitė.
Anot rašytojos, V.Mykolaičio biografijoje dar gali būti atradimų, nes jo mylimosios ir archyvo saugotojos I.Kostkevičiūtės didelė dalis asmeninių archyvo yra neprieinama iki 2040 metų. Ir nors, kaip teigia A.Ruseckaitė, ji galėjo bandyti gauti leidimą prieiti prie šio archyvo, tačiau šios minties atsisakė gerbdama pačios Irenos valią.
Poetas prisipažino, kad visą gyvenimą jautėsi vienišas. Jo teigimu, tai nulėmė „vilko plaukas“ ant jo galvos.
Tačiau ir be šios medžiagos, rašytojos teigimu, V.Mykolaičio gyvenimas yra sklidinas įdomiausių ir intriguojančių detalių, pasakojimų, siužetų, kurie ypatingai subtiliai ir įdomiai veriasi per jo santykius su keturiomis gyvenimo moterimis.
„Vien ko verta smetoninėje Lietuvoje užgimusi jauno kunigo meilės istorija, jo pasitraukimas iš kunigystės, romano „Altorių šešėlyje“ pasirodymas bei apie jį kilęs ažiotažas ir apkalbos. Šie siužetai tinka ne tik romanui – jie galėtų tapti ir dėmesio verto filmo medžiaga “, – kalbėjo A.Ruseckaitė.
