Rašytoja Aldona Ruseckaitė, tik įpusėjusi rašyti romaną apie dramatiško likimo poetą V.Mačernį, išdrįso apie tai pasakyti šiuo metu Vilniuje gyvenančiai jo buvusiai sužadėtinei.
„Bronele, bet ir jūs ten būsit“, – telefonu atsargiai ištarė A.Ruseckaitė. Bronė neprieštaravo, nors atvirauti apie savo meilę viešai niekada nebuvo linkusi.
Romanas apie V.Mačernį – trečiasis A.Ruseckaitės biografinis romanas, pasakojantis apie žinomus Lietuvos kūrėjus. Ankstesniais metais išleisti rašytojos romanai apie Maironį ir Žemaitę, o visus tris biografinius romanus išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Didelio populiarumo sulaukę ankstesni kūriniai buvo išleisti pakartotinai. Daug metų Maironio literatūros muziejuje dirbanti ir jam vadovaujanti A.Ruseckaitė sako, kad nė vieno romano nebūtų, jei ji nedirbtų tokio darbo.
„Nedirbama čia, aš ne tik neturėčiau tiek informacijos, tačiau ir nesugebėčiau suprasti archyvinės medžiagos svarbos“, – 15min sakė A.Ruseckaitė.
Vis tik artimiausiu metu autorės planuose jokių naujų minčių knygai nėra. A.Ruseckaitė sako kol kas dar tebegyvenanti „šalia Mačernio“, be to, vyks ir knygos pristatymai.
Iš detalių, faktų, archyvinės medžiagos biografinio romano siužetą kūrusi A.Ruseckaitė sako, kad V.Mačernio poezija jai patiko nuo jaunystės.
„Tai nesenstanti poezija, nesenstančios prasmės ieškojimai. Jei manęs paklaustumėte, kodėl aš parašiau tą romaną, atsakymas būtų paprastas – aš norėjau jį parašyti. Apie V.Mačernį parašyta daug, tačiau man pavyko atskleisti jo asmenybę per moterį“, – sakė A.Ruseckaitė.
Autorė pasakoja, kad rašant apie asmenybę reikia ne tik daug apie ją žinoti, tačiau ir savotiškai mylėti.
„Tai yra labai atsakingi dalykai. Savyje turi sukaupti nemažą pasitikėjimą, kad galėtum drįsti, nebijotum, kas tau ką pasakys. Turi taip parašyti, kad ir kas ką besakytų, tu galėtum atremti ir parodyti, kad iš tikrųjų taip yra.
Aš negaliu išgalvoti sensacingų dalykų, negaliu perlipti per jų gyvenimus ir lįsti į dalykus, kurių nežinau. Žinoma, aš kuriu siužetą, bet jis turi tikrą ašį“, – sakė A.Ruseckaitė.
A.Ruseckaitė telefonu su V.Mačernio sužadėtine bendravusi ne kartą ir jai pavyko pelnyti uždaro būdo šiuo metu 96 metų moters pasitikėjimą, o poeto rašytų meilės laiškų originalus poeto mylimoji perdavė būtent A.Ruseckaitei ir Maironio lietuvių literatūros muziejui.
„Juos mums atvežė, anot Bronės, jauna jos draugė. Tai draugei buvo 85 metai. Bronė ilgai neperdavė laiškų rankraščių, ir nors buvo leidusi juos publikuoti, saugojo pas save. Tik pernai metų pabaigoje nutarė juos atiduoti muziejui, taip pat perduotas ir burmistro leidimas, kuriuo V.Mačerniui 1943 metais buvo leista susituokti su Brone Vildžiūnaite“, – kalbėjo A.Ruseckaitė.
Romane „Dūžtančios formos“ autorė apie poeto likimą daug kalba per meilės liniją ir kai kurias istorijas pasakoja sužadėtinės lūpomis.
Romane „Dūžtančios formos“ autorė apie poeto likimą daug kalba per meilės liniją ir kai kurias istorijas pasakoja sužadėtinės lūpomis.
Nuo atsitiktinės skeveldros žuvęs iš Žemaitijos kilęs 23 metų poetas – dramatiška ir išskirtinė asmenybė, kurio gyvenimą tam tikra prasme nulėmė kelios detalės.
„Jei jie būtų susituokę, galbūt jis būtų gyvenęs kitur, galbūt abu nuo karo būtų pasitraukę į Vakarus. Tačiau Vytauto Mačernio nenorėjo Bronės mama, o poeto mama nenorėjo Bronės. Tėvai prieštaravo jų santuokai, todėl jie nusprendė ją atidėti“, – pasakojo A.Ruseckaitė.
Nepaisant to, jog V.Mačernis žuvo labai jaunas, jis parašė daugiau nei du šimtus eilėraščių, kurie yra mėgstami iki dabar, ne vienas kūrinys tapęs daina, o didžiuliu darbštumu dar paauglystėje garsėjęs poetas mokėjo net aštuonias užsienio kalbas.
Rašytoja A.Ruseckaitė siužetus romanui kūrė tiek iš poeto laiškų, surinktų atsiminimų, menkiausiose detalėse ieškodama istorijos.
A.Ruseckaitė sako, jog, skaitant ir liečiant svetimus meilės laiškus, nors jie ir buvo publikuoti, visuomet aplanko keistas jaudulys.
Autorė pasakoja, jog yra likę tik V.Mačernio sužadėtinei rašyti laiškai – jos rašytų laiškų nėra.
„Bronė niekada nedalyvavo viešuose renginiuose, niekada viešai nėra pasakojusi daug prisiminimų“, – sakė A.Ruseckaitė, romane V.Mačernio sužadėtinę pavadinusi Sofija.
„Kai Vytautas žuvo, liko Bronė, kuri ėmėsi daugelio dalykų. Tai buvo jos – kaip moters – kančia, jos vienatvė. Ji liko amžina sužadėtinė ir niekada neištekėjo“, – kalbėjo A.Ruseckaitė.
Rašytoja sako, kad būdamas jaunas poetas nuspėjo ir savo mirtį – apie tai jis rašė eilėraščiuose.
„Labai liūdna, graudi, neišsipildžiusi meilė. Ką naujo rašydama atradau? Tai ir būtų tai, kad aš pirmą kartą atskleidžiau moterį, dėl kurios jis galbūt nesitraukė į Vakarus“, – kalbėjo A.Ruseckaitė.
Rašydama romaną autorė lankėsi ne tik įvairiuose archyvuose, tačiau ir vietose, kurios yra susijusios su poetu V.Mačerniu.
V.Mačernis gimė 1921 metais Šarnelėje, dabartiniame Plungės rajone.
1944 metų spalio 7 dieną Žemaičių Kalvarijos pakraštyje į važiuojantį vežimu V.Mačernį pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra.
