– Kai ėmiau iš jūsų interviu 2006-aisiais, prieš 14 metų, dar gyvenote Latvijos kaime ir dirbote pagal gamtos ciklus, pagal „bulvių auginimo principą“. Nuo to laiko pakeitėte gyvenimą, pavardę ir tapatybę, jau kelerius metus gyvenate Turkijoje, net planavote priimti Turkijos pilietybę. Nuėjote sunkiai įsivaizduojamą kelią – nuo feministinių nuostatų ir vyriško Felikso Baranovskio slapyvardžio iki santuokos su turkų poetu. Kaip sekėsi save „perrašyti“?
– Cha cha... argi gyvenimą galima perrašyti? Na ir pasakėt! Savęs neperrašiau. Prirašiau ne vieną naują skyrių, tas tiesa. Tačiau savo gyvenimo aprašinėti nesiruošiu. Kartais tikrai atrodo, kad vienam žmogui tiek visko negali nutikti.
– Man, kaip komparatyvistei, įdomu: kokia atrodo Latvija, žvelgiant į ją iš Rytų ir Vakarų pasaulių sandūros – Stambulo? Ar ši distancija padeda suvokti savo latviškumą? Prisimenu įspūdį, kuris kilo skaitant jūsų knygą „Mano turkiška kava“: palyginti su Turkija, Latvijoje visi masteliai tokie mažyčiai...
– Taip, dėl tų mastelių jūs tikrai teisi. Imkime, tarkim, kad ir knygų tiražus Latvijoje. Juos net lyginti su Turkija būtų nekorektiška. Stambulo rajone Beikoze, kur gyvenu, yra apie penkis milijonus gyventojų, o Latvijoje būtų galima suskaičiuoti geriausiu atveju du milijonus, ir tai tik tada, jeigu į Dainų šventę suvažiuotų visi dirbantys užsienyje. Bet jeigu turkai manęs klausia, kokia gi ta Latvija, išdidžiai giriuosi, kad mūsų aukščiausias kalnas yra 312 metrų aukščio ir beveik kiekvienas latvis slidinėja, kad mes turime natūralių ežerų, ir kiekvienas, vos tik atšyla, puola maudytis, o turkai to beveik nedaro. To nėra turkų kultūros kanone, o mūsiškiame yra!
Mes puoselėjame dekoratyvinius darželius, o praktiškieji turkai tuo stebisi – kokia nauda iš skirtingų rūšių sugrupuotų gėlių, kurios reikalauja daug darbo, būtų bent jau pipirai ar pomidorai, kuriuos galima valgyti. Tada stebiuosi aš, sakau, kad sezono metu galima prisipirkti krūvas pomidorų, o gražus savomis rankomis sukurtas ir prižiūrėtas darželis turi pridėtinę vertę. Atsako, kad čia kažkoks sultonų užsiėmimas, nes priimta, jog darželiais rūpintųsi profesionalus sodininkas. Tai tada tegu ir galvoja, kad esame sultonai, kurie patys kapstosi savo darželyje, tupinėja aplink rožes, žino gėlių pavadinimus. Mūsų teatrai prasideda rūbine, o turkų žiūrovai per spektaklius sėdi su paltais arba laiko juos rankose. Ir taip be galo – aš didžiuojuosi, smulkmenas paverčiu dideliais dalykais. Net nenoriu per daug analizuoti šių skirtumų, tik noriu įspėti, kad turkai vis dar daugelį dalykų realizuoja kaip nomadų kultūros atstovai ir, galite neabejoti, į vakariečius visada žiūrės įtartinai.
Turkai vis dar daugelį dalykų realizuoja kaip nomadų kultūros atstovai ir, galite neabejoti, į vakariečius visada žiūrės įtartinai.
– Esate sakiusi, kad pažinus turkus teko atsikratyti savo vakarietiškų nuostatų apie šią tautą. Kokios buvo tos išankstinės nuostatos?
– Nieko nesu atsikračiusi. Jei ir buvau atsikračiusi, tai dabar vėl tenka klijuoti kaip realybę! Tai, ką apie turkus pasakoja ir ką kiekvienas yra girdėjęs, žinokite, yra gryna tiesa. Kiekvienas turi savą tiesą, ir aš jau nebesileidžiu analizuoti, charakterizuoti ar, apsaugok Dieve, stebėtis ar keisti šių įsitikinimų... Bet jei sugebu suprasti ar net perprasti turkus, tai tik per nomadų kultūros ir Osmanų imperijos prizmę. Pavyzdžiui, tai, kad kiekvienas pardavėjas išgirdęs akcentą gali paklausti, iš kur esi, ar ištekėjusi, ar turi vaikų, kiek vyras uždirba... Taip taip, ramiausiai uždavinėja politiškai nekorektiškiausius klausimus, nuo kurių distanciją vertinančiam europiečiui akys ant kaktos iššoka.
– Jūsų naujausia knyga „Kambarys“, kuri ką tik pasirodė Lietuvoje, yra apie perestroikos laikus Latvijoje. Visi juk gyvenome tame pačiame „kambaryje“, tarp tų pačių keturių sovietijos sienų, tad ir lietuviams visos realijos iki skausmo pažįstamos: blatai, eilės prie sviesto ir daktariškos dešros, brokas, penkmečio planai, burokų rovimas kolūkiuose, pogrindžio gamyba, – to turkai toli gražu nesuprastų. O koks jausmas apima pasirodžius „Kambariui“ Lietuvoje?
– Ką čia bepridursi. Buvo linksma – mes važiuodavome į Lietuvą dešros ir sviesto, pamenate? Atvykdavome ekskursijų autobusais į Trakus arba Čiurlionio pasiklausyti, užsikabarodavome laiptais iki Aušros vartų Dievo Motinos... ir grįždavome namo po Nekrošiaus spektaklių pilnais maišais kaip laimės kūdikiai; sakydavome, mat, kokie laimingi broliukai lietuviai – jų ir keliai geresni, ir Banionį lietuviai turi, kurio žvilgsnis gilus kaip jūra, mat patys lietuviai į partiją sustoja – moka „išmušti“ iš Maskvos, ko tik užsigeidę.
Kambarys, arba erdvė tik sau ar savo šeimai, – tai buvo svajonių svajonė. Romane visiems mano veikėjams tenka gyventi kartu: ir jaunai menininkei, ir Afganistano siaubą praėjusiam kareiviui, ir siuvėjai, ir muzikantui, ir pardavėjai, o visus šiuos žmones vienija pasiryžimas bendromis jėgomis kaip nors gauti nuosavą būstą. Romane kiekvienam veikėjui šis būstas kitoks – vienam tai vieta, kur gali nesivaržydamas būti turtingas, kitam – namas su vaizdu į ežerą ar vienuolyno celė. Staiga perestroikos laikais pasidarė įmanoma užsidirbti pinigų greta oficialios algos. Niekas juk tada nežinojo ribos, iki kurios galima eiti, ar ne? Žmonės veikė pagal formulę „Viskas leista (įstatymo rėmuose) + galima šį tą apeiti“. Bent jau perestroika yra laikas, kuris prisimenamas su humoru, ironija, net su homerišku juoku, o tai juk reiškia, kad šį farsą išgyvenome, jis jau praeity. Tai geras ženklas. Yra tautos istorijos laikotarpių, kuriuos atsiminę raudame, vadinasi, mums dar reikia laiko juos įvertinti.
– Knyga net ne visai apie kambarį, labiau apie komunalinį butą Rygos centre, kuriame gyvena etniškai marga kompanija (geras tarybinės tautų draugystės pavyzdys!). Nė vieno veikėjo nesinori vadinti pagrindiniu, jau greičiau tai veikėjų visuma, o gal svarbiausias čia pats aštuonių kambarių butas, gal išskirtinis laikas ir vieta...
– Kaip rašytojai man būtų buvę lengviausia pasirinkti pagrindinį veikėją ir pasakoti iš „aš“ perspektyvos. Nepavyko. Jaunoji menininkė Margrieta išslydo iš rankų, ėmė savivaliauti ir rodyti charakterį, o man beliko tik stebėti, aprašinėti ir ją užjausti. Taip jau būna, ne vienas rašytojas yra prisipažinęs, kad pateko į tokią „pusiau šizovą“ situaciją. Kaip tik taip atsirado Romanas – bravūriškas ir įžūlus vaikinas, kuris net nesupranta, kodėl „Dinamo“ konglomeratas jį treniruoja ir įdarbina kaip nieko neveikiantį, garbingo darbo nedirbantį sportininką, o kai jį išsiunčia naikinti vynuogienojų į Krymą ar rinkti pelenų sprogus Černobylio atominei elektrinei, jis tampa pasakotoju ne tik apie tai, kas vyksta Latvijoje. Pirmajame knygos variante buvau parašiusi, kad jis parsiranda namo į butą ir miršta perėjęs kiaurai sieną, palikdamas tik saują pelenų. Taip galėjo ir nutikti tiems, kurie dalyvavo likviduojant katastrofos padarinius be jokių apsauginių kaukių...
Kadangi pati gerai atsimenu gyvenimą komunaliniame bute ir jo kaimynus, užtikrintai rašiau ir apie sibirietiškus kopūstus per gavėnią, ir apie tikrus ukrainietiškus barščius, kuriuos virti mane buvo išmokiusios kaimynės. O tikriausiai ir lietuvių draugai iš muzikantų ir folkloro aplinkos prisimena šį butą Rygoje, Revoliucijos gatvėje 13-6, prie „Vaikų pasaulio“, nes jame yra lankęsi. Tada mokėjau kepti tik sūrio bandeles. Mažos apvalios „Kuncevo“ bandelės kainavo 3 kapeikas. Išskobi truputį minkštimo, į vidų prikemši tarkuoto „Rusiško sūrio“, smulkinto svogūno ir kiaušinio plakinio, įkiši į orkaitę, ir kai sūris gražiai apskrunda, ištrauki, sudedi į didelę lėkštę, neši per visą koridorių iki savo kambario, kad visas koridorius prakvimpa, ir vaišini svečius. Su lietuviais mes stengdavomės kalbėti lietuviškai, taip taip, buvo draugiški laikai.
– Šis laikotarpis romane atskleistas taip žaismingai, kad net kibirkščiuoja, todėl romaną labai lengva skaityti. Ar taip pat lengva buvo ir rašyti? Kaip atrodo jūsų darbo procesas?
– Pasaulyje prirašyta tiek daug knygų, kur iš sielvarto norisi rautis plaukus ir grąžyti rankas ties kiekviena pastraipa, kur vieni kaltina ir pašiepia kitus, traukia per dantį, arba kuriuos autorius tiesiogine to žodžio prasme išjuokia ar nudaigoja. Man, kaip autorei, romanas „rašėsi“ lengvai, dievaži, įstengiau tik sumesti įvykius ir norėjosi, kad skaitytojai tą trumpą laiką tarybų istorijoje atsimintų kaip... nesusipratimą. Kaip farsą, absurdo teatrą, kuriame Nekrošius jaustųsi kaip dvi žuvys vandenyje, vadinkite, kaip norite.
Kartą poetas Knutas Skujeniekas, paklaustas, kodėl nerašo apie lagerį Mordovijoje, atsakė maždaug taip: „Stovykloje dėjosi tokie dalykai, kurių sveiku protu neįmanoma suvokti, tą tragediją būtų galima aprašyti kaip farsą. Tik kaip farsą!“ Poeto žodžiai įstrigo.
Manote, kad tais laikais, stovėdami eilėse prie pakelio sviesto, nemirdavome iš gėdos? Iš pažeminimo, kad norisi sūrio, gražių batų, velniai griebtų, iš nepatogumo, kai mus, užsigeidusias sviesto, grynakraujės Druskininkų lietuvės eilėse pravardžiuodavo zirga galvom, bet išstovėdavome išraudusios, grįždavome namo, ir tie šūksniai nuo mūsų nutekėdavo kaip nuo žąsies vanduo. Vaišindavome tuo lietuvišku sviestu į estų senosios muzikos grupės „Hortus Musicus“ koncertą Rygoje susirinkusius lietuvių draugus. Tik nereikia sakyti, kad mes nieko blogo neatsimename, tai priklauso prie išgyvenimo meno. Gerai, kad civilizacija išmokė ištverti nepalankius laikus ne tik apgailestaujant ir barstant pelenus, bet kaip šiuo atveju – pasitelkiant juoką ir absurdą.
Gerai, kad civilizacija išmokė ištverti nepalankius laikus ne tik apgailestaujant ir barstant pelenus, bet kaip šiuo atveju – pasitelkiant juoką ir absurdą.
– Latvijoje romanas pasirodė istorinių romanų serijoje „Mes. Latvija, XX amžius“, Lietuvoje jis įtrauktas į „Keliautojų laiku“ seriją. Abi serijos liudija jo istorinę prigimtį. Bet ar tai, apie ką rašote, neturėjo padarinių ateičiai? Kokie mes išėjom iš šito komunalinio buto? Ar nėra taip, kad tarybinė ideologija iki šiol įsirėžusi žmonių ląstelėse ir visuomenės atmintyje? Ar mes išmokome gyventi plačiau nei tuose 6 kvadratiniuose metruose?
– Išmokome, dar ir kaip išmokome! Visiems žinoma, kad gražiausią pilį ar bokštelį pastato kaip tik tas, kas ilgą laiką gyveno šešėlyje. Suprantama, kad toks iš lūšnos išlindęs individas norės plačiais mostais pasirodyti, nors širdyje tikriausiai bus tas pats lūšnos vargšas. Tačiau, kaip rodo mano patirtis, gyvenimas išmuša dantis tam, kas suleidžia dantis į svetimą duoną. Pasitaiko situacijų, kai aplinkybių verčiami žmonės nugyvena gyvenimą mažoje erdvėje, išlaikydami vidinę laisvę.
– Jūsų romano centre stiprios moterys – jaunoji menininkė Margrieta, kuri nė nemirktelėjusi gali iš fotografijos nukopijuoti Velaskesą, šeimyniškoji Tamara Grigorjevna, inteligentiškoji Roza Borisovna, talentinga siuvėja Malvina, kortų triukų meistrė Zlata ir net fone gundančiai dejuojanti Sirena. Kiek į šias moteris esate įdėjusi savęs?
– Savęs? Cha cha! Jos visos pradėjo elgtis savo nuožiūra, ne mano jėgoms buvo jas suvaldyti. Iš pradžių buvau tokią naivuolę (save) išgalvojusi – ir stropi, ir uoli, – bet staiga Margrieta buvo pasirengusi bet kam, kad tik gautų nuosavą dirbtuvę. Net pasiryžo ištekėti už nukaršusio bambeklio, kad tik prisiregistruotų Rygoje, ir, patikėkit manim, dabartinės pusamžės damos dar ne tokių dalykų apie tuos reikaliukus galėtų papasakoti. Sumokėti tarybiniams gerojam otečestvennoj1 buvo menkniekis: ir seniui rublis, ir jaunos energingos merginos gaudavo registracijos antspaudą Rygoje, o atvykėlei iš kaimo tai jau reiškė galimybę gauti savo kampelį-lizdelį.
Visos veikėjos panašiai dėliojosi – man pačiai jos mielos, sąžinė negraužia dėl to, kad pasirodė gyvybingos, – nesitikėkite, kad aš kada nors apverksiu mėmes. Niekada neužjausiu nuodvasų, kurios patiria mazochistinį malonumą, kad jų pačių gyvenimas nesiklosto, negarbinsiu ir neaprašinėsiu kentėtojų!
– Bet romano vyrams kažin kodėl nutinka visokių negerų dalykų – Afganistanas, Černobylis, Kegumo HES tilto griūtis ir, tarsi to dar būtų negana, vieną areštuoja, kitas nusibaigia. Ar tai sąmoningai sumanyta?
– Jau gyvendama Turkijoje įsisąmoninau, kad pasaulis taip jau surėdytas, jog moterys gyvena namuose, o vyrai bendrauja su išoriniu pasauliu. Jų pasaulis orientuotas į išorę, į visuomenę, į konfliktus su priešais dėl savo teritorijos, aukso vilnos ieškojimą ar naujų šalių užkariavimą, pergales ir taip toliau, juolab kad vyro pasiekimus ir trofėjus visuomenė vertina pagal tai, kokį socialinį vaidmenį jis užima gyvenime. Ir dar nepamirštu, kad žmogus yra ir biologinė būtybė, turinti savo užduočių! Todėl mano personažai vyrai romane aktyviai veikia, eina kariauti, juos siunčia būti patrankų mėsa, ir, deja, nieko čia nepadarysi. Romane maniškiai tuščiai nesamprotauja ir, taip sakant, be reikalo nešvaisto garbingo skaitytojo brangaus laiko tuščiažodžiaudami apie gyvenimo beprasmybę. Jie nenuleidžia rankų, sukasi, net auga.
– „Kambarys“ neabejotinai yra pozityviausia serijos knyga. Tuo ji išsiskiria tradiciškai niūrokos latvių (ir lietuvių!) literatūros fone. Ir romano pabaigos žodyje sakote: „Mano literatūriniai herojai jam, tam gyvenimui, į ataką atsakė kontrataka, nors latviai paprastai taip nesielgia. Išsijudinom, išsikapstėm, išgyvenom.“ Personažai neįprastai veiklūs, gyvybingi. Ar juos taip paveikė perestroikos dvasia, o galbūt jų charakteriuose yra ir turkiško optimizmo gyslelė?
– Tegu literatūrologai narsto romaną po gyslelę. Aš savo darbą padariau, kaip norėjau. Kad nebūtų jokio dejavimo dėl sunkių laikų. Jei kokiam autoriui iš visų jėgų norisi aprašinėti priklausomybes, kančias, prievartavimus, darsyk kančias, nesusikalbėjimą, nesusipratimus, liūdesį, vienišumą ir dar visa tai išaukštinti, tegu sau rašo, jeigu yra skaitytojų, kuriems viso to mirtinai reikia. Iš manęs to nesulauksite. Turkai čia niekuo dėti, todėl, kad patys, oi, kaip mėgsta pasiskųsti, koks gyvenimas sunkus, ir, kaip pasakė vienintelis turkų nobelistas Orhanas Pamukas, turkai kenčia dėl prarastos Osmanų imperijos.
Jei pažvelgtume dar giliau į praeitį, mes apskritai gyvename laimingais laikais: niekas nesilaužia į mūsų lūšnas, kur spingsi balanos, niekas neišžudo mūsų vyrų, nepaima moterų ir bejėgių kūdikių kaip karo trofėjų, gražios moterys nedeginamos ant laužų kaip raganos... galėčiau tęsti ir tęsti. Tačiau vieną dalyką pripažįstu – gyvenant Turkijoje, man dingo kaltės jausmas.
– Yra skaitytojų, kurie mano, kad „Kambarį“ reikėtų traktuoti panašiai kaip Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, kurio didelė veiksmo dalis irgi vyksta komunaliniame bute. Kitiems atrodo, kad jį galima skaityti kaip „12 kėdžių“ – juokiantis ir šiek tiek verkiant tuo pat metu. Kas jus pačią įkvėpė?
– Rašydama jaučiausi kaip tik taip, kaip jaučiausi gyvendama tarybiniais laikais. Nežinojai žmogus, kokiais absurdiškais sprendimais tave gali pasitikti rytas. Kita vertus, tai buvo stabiliausias, socialiai labiausiai užtikrintas metas, kai niekas tarsi nesikeitė, jeigu ramiai gyvenai ir nešokinėjai prieš valdžią. Bent jau mano mamai, mano giminaičiams taip buvo. Taip yra bet kuriame režime, kiek galiu spręsti būdama Europos Sąjungos pilietė ir gyvendama Turkijoje, kuri išlaikiusi tiek daug dalykų, nuo kurių savu metu esu pabėgusi ir išnešusi sveiką kailį.
– Jums nesvetimas ir magiškasis realizmas. Bute yra mistinis portalas į kitas dimensijas, deja, siužetiškai jo reikšmė neišplėtota. Ką reiškia ši keista vieta koridoriuje, kur visi veikėjai užkliūva ir suklumpa?
– Ačiū, kad atkreipėte dėmesį į epizodus, kuriais tarytum tiki ir visgi galvoji – ne, negali būti, – ir visgi norisi tikėti. Literatūroje viskas įmanoma. Galima nuskristi pavėjui, galima mirkyti vaizduotės plunksną į pilnaties šviesą ir parašyti „Aš tave myliu!“, ir šis koridorius buvo panašiai sumanytas, bet... tikriausiai jo reikšmė pradingo redaguojant. Buto realybėje, kurią aprašau, iš koridoriaus vėrėsi tokios tarsi stebuklingos durys, kaip arka, parketo lentutės girgždėjo, viena kita lentutė retkarčiais iškildavo, taip nejučia norėdama duoti aiškų ženklą, ir einantysis užkliūdavo su visomis Kuncevo bandelėmis, bet šauniai išsilaikydavo. Juk ne paslaptis, kad slenkstis ir kliūtys apskritai yra simbolinis perėjimas į kitą dimensiją. Kaip tik už šios simbolinės arkos savo romane buvau sumaniusi tą kiekvieno taip trokštamą kambarį, kuris vienam yra namelis miško viduryje su šiltnamiu, o kitam šimtametis rąstinis namas, paveldėtas iš senelio.
– Latvijoje romanas buvo skaitomiausių serijos knygų trejetuke. Jūs aprašėte stovėjimą eilėse prie sviesto, o Latvijos bibliotekose prie jūsų knygos ilgą laiką stovėjo eilės! Dabar atėjo lietuvių eilė. Ko palinkėtumėte tiems, kurie stovi eilės gale?
– Skaitykite! Jeigu sukyla fantazija ir prisiminimai, drąsiai papildykite mano tekstą. Praėjusio šimtmečio devintasis dešimtmetis buvo mano jaunystės metai. Kad ir kokie jie buvo, nepasiduosiu provokacijoms tą laiką apjuodinti. Neverta šnekėti niekinančiai, išdidžiai ir iš aukšto, kad visi buvo įsibaiminę ar parsidavę, prispausti ar nepakeliavę. Tai nebuvo statinė, į kurią įkišti gyvenome. Tai buvo gyvenimas, ir gerai, kad tas laikotarpis praėjo, kad galime murkdami sakyti, kaip latvių rašytojo Karlio Skalbės Baltasis kačiukas: „Tai atsitiko anais laikais, kai tie gerieji metai buvo...“ Kokie bebūtų buvę, tie metai praėjo, ir ramu, ir amen!
1 Turimas galvoje Antrojo pasaulinio karo veteranas. Pagal žodžių junginį Velikaja otečestvennaja vojna – Didysis tėvynės karas.
