Iš blizgaus žurnalo redaktorės niekas nesitikėjo tokio literatūrinio talento, bet Marinos Stepnovos knygos pirmiausia Rusijoje tapo dideliu atradimu (jauną autorę išgarsino romanas „Chirurgas“, išleistas 2006 metais). „Lazario moterys“ – antrasis M. Stepnovos romanas, 2012 m. apdovanotas konkurso „Bolshaja kniga“ bronzos premija.
Ši knyga pasakoja XX amžiaus istoriją iki mūsų dienų. Pagrindinis šeimos sagos veikėjas – Lazaris Lindtas, našlaitis su tvirtu charakteriu, genialiais gabumais fizikai ir chemijai, vėliau – sovietinio mokslo šviesulys. Jis tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra – bevaikės Marusios, Lazario mokytojo ir globėjo žmonos, kurią pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia meile, vėliau jaunutės Galinos, kurią sutinka po karo, įsimyli, jėga įsiveržia ir sugriauna jos gyvenimą, ir trečios – anūkės Lidočkos, kuri paveldės senelio genialumą, sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimos scenarijaus ir grąžins į Lazario Lindto gyvenimą ramybės ir meilės galimybę.
„Lazario moterys“ – tikras romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą, pasibjaurėjimą; apie istoriją, karą ir mokslą.
Anot rusų literatūrinės spaudos, blizgių žurnalų darbuotojams nepatartina rašyti knygų. O ir apskritai rašyti. Marinos Stepnovos „Lazario moterys“ – kas kita. Autorė sukūrė tankų, vaizdingą, daugiasluoksnį tekstą. Knyga įsikūrė skaitomiausių dešimtukų viršutinėse eilutėse, pasak literatūros kritikų: „Tuo suteikdama viltį, kad mūsų skaitytojai dar visiškai neprarado skonio“. „Lazario moterys“ tapo kone svarbiausiu 2011 metų „made in Russia“ įvykiu.
Pati Marina Stepnova palieka švelnaus ir mandagaus žmogaus įspūdį, o šis įspūdis paprastai reiškia (nors ir prieštaringai skamba) stiprų charakterį. Rašytoja nemėgsta fotografuotis, nes kamera nespėja paskui jos judrią mimiką. Fotografuojant juntama, kad procesas iš Stepnovos išsiurbia gerokai daugiau jėgų, negu betarpiškas pokalbis.
Interviu autorė kalba apie moterišką atlaidumą, apie tai, kad nemėgsta rašyti, ir apie mirtiną rašytojų nuodėmę.
– Kaip save apibūdintumėte pagal veiklos pobūdį – kaip redaktorę, žurnalistę ar kaip rašytoją?
– Kol kas parašiau tik dvi knygas – kokia gi aš rašytoja? Žinoma, tikiuosi ja tapti, o ar pasiseks – pamatysime. Žurnaliste aš niekada juo labiau nebuvau – tam reikia daugiau įžūlumo ir drąsos, nei man duota. Aš tik blizgaus žurnalo redaktorė. Tai mano darbas, jis mane maitina.
Aš nemėgstu rašyti, tai sunkus, kankinantis darbas. Aš tai darau, nes jaučiuosi atsakinga už tuos gabumus, kurie man buvo duoti, ko gero, iš prigimties
– Jūs rašote, nes mėgstate rašyti ar todėl, kad negalite nerašyti?
– Aš nemėgstu rašyti, tai sunkus, kankinantis darbas. Aš tai darau, nes jaučiuosi atsakinga už tuos gabumus, kurie man buvo duoti, ko gero, iš prigimties. Dievas šiaip sau nesišvaisto dovanomis. Jeigu tau duotas talentas skobti šaukštus – skobk. Neišsisukinėk. Nes kažkam tie šaukštai reikalingi.
– Ar gali žmogus neturėti jokio talento?
– Manau, kad ne. Kiekvienas turi tam tikrą vektorių, kurio rėmuose gali realizuoti savo talentą. Svarbiausia aptikti šį vektorių ir juo sekti. Tačiau daugelis nenori realizuotis, o nori tiesiog gyventi. Tai suprantama. Man taip pat dažniausiai norisi gyventi: miegoti iki dvyliktos, o ne sėdėti prie kompiuterio prispaudus užpakalį prie kėdės, ilsėtis, leisti laiką su vyru ir dėl viso to jausti malonumą. Dar žmones sustabdo tai, kad jų darbas prastai apmokamas arba išvis neapmokamas. Nes daugelis juk daro tik tai, kas jiems atneša pinigų arba teikia malonumą.
– Norėtumėte, kad rašytojo darbas būtų apmokamas taip, kad galėtumėte gyventi be kito uždarbio?
– Skamba, žinoma, patraukliai. Bet man sunku save įsivaizduoti be mano darbo. Sėdėti ištisomis paromis namie ir kurti... Ne, man reikia žmonių. Be to, jeigu tu iš pat pradžių ėmiesi rašyti, ketindamas uždirbti krūvas pinigų, tekstas greičiausiai nebebus tikras. Tai kaip pas Böllį – priimti buivolo komuniją. Beje, tai nereiškia, kad literatūrinis greitasis maistas nereikalingas. Reikalingas. Daugelis žmonių nori skaityti, neįtraukdami į skaitymą nieko, išskyrus akis ir smalsumą. Knygos tokiam laisvalaikiui, mano manymu, ir rašomos dėl pinigų.
– Lengvai žiūrite į pinigus?
– Labai. Ir jie lengvai į mane žiūri. Nekreipia į mane ypatingo dėmesio. (Juokiasi).
– Lengvai atėjo – lengvai išėjo?
– Ne, ateina jie sunkiai. Žinote, yra laimingų žmonių, prie kurių pinigai patys limpa. Tai ne mano atvejis. Man visuomet tenka daug dirbti. Bet užtat išsiskiriu su pinigais labai lengvai ir niekada nesigailiu išleidusi. Taigi pinigai visiškai negadina man gyvenimo.
– Ar rašydama „Lazario moteris“ jūs specialiai dirbote su istorine medžiaga?
– Žinoma. Romano veiksmas prasideda XIX a. pabaigoje – aš tiesiog nesiryžau remtis tik asmeniniais prisiminimais (juokiasi). Žinoma, kad surinkčiau visą būtiną faktūrą, man teko perversti tonas memuarų, dokumentų, dienoraščių. Tai nepaprastai įdomus darbas. Labai. Atskiras malonumas.
– Kiek laiko rašėte „Lazario moteris“?
– Penkerius metus.
 |
| Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis |
– Jūs duodate kam nors paskaityti nebaigtas knygas?
– Vyrui. Jis man labai padeda. Su kai kuriais „Lazario moterų“ personažais supažindino kaip tik jis.
– Savo knygas perskaitote iš naujo?
– Ne. Į savo tekstą žiūriu kaip į atspindį. Iškart matosi visos siūlės, trūkumai, visa vidinė sąranga. Sunku tai objektyviai vertinti.
– Ar jaučiate simpatiją Galinai Petrovnai Lindt iš „Lazario moterų“?
– Žinoma. Tragiškas personažas. Moteris, kuri turi viską, išskyrus meilę. Man labai norisi, kad skaitytojai jos gailėtųsi.
– Pats Lazaris Lindtas neatrodo Jums panašus į Zviagincevo filmo „Jelena“ personažą Vladimirą?
– Aš nesu mačiusi „Jelenos“. Daug triukšmo sukėlusius filmus geriau žiūrėti praėjus keleriems metams po premjeros – kai nugula (be kita ko, ir žvaigždžių) dulkės. Tuomet yra šansas pamatyti tai, ką matė režisierius.
– Norėtumėte, kad „Lazario moterys“ būtų ekranizuotos?
– Greičiau ne nei taip. Tekstui adekvačios ekranizacijos – didelė retenybė.
– Jums svarbi kritikų reakcija į knygą?
– Žinoma, svarbu žinoti skaitytojų, tarp jų ir profesionalių, nuomonę. Kitas reikalas – banalus internetinis chamizmas. Bet ir tai galima suprasti ir atleisti. Graviruoti ant taurių nugalėtojų vardus – darbas, reikalaujantis pasiaukojimo. Ne visi tai sugeba.
– Jums „Lazario moterys“ – labiau romanas apie meilę ar išpirkimą?
– Apie meilę.
– Svarbiau – asmenybė ar visuomenė?
– Žinoma, asmenybė.
– Kokią knygą skaitėte daugiausia kartų?
– Tolstojaus „Aną Kareniną“ ir Nabokovo „Dovaną“.
– Jūs labiau proto ar jausmų žmogus?
– Aš pernelyg daug galvoju. Moteriai – tai didelis trūkumas.
– Ar Jūs sutinkate su Levu Tolstojumi, kuris buvo įsitikinęs, kad rašytojui vaizduojant tam tikrus reiškinius savo kūrinyje būtina apibrėžti moralinę poziciją. Emociškai ir dvasiškai likti nuošaly – neleistina?
– Būti emociškai ir dvasiškai atsiribojus išvis neleistina, o rašytojui – mirtina nuodėmė. Už tai iškart skandinama Letoje.
– Ko Jūs labiausiai bijote?
– Vienatvės, senatvės ir skurdo. Pasak mano vyro, taip prasideda mano naujoji knyga. Ir aš pasirengusi pasirašyti po kiekvienu iš šių žodžių.
– Kas, Jūsų galva, labiau sustiprina šeimą – meilė ar vienatvės baimė?
– Meilė. Ir vienatvės baimė. Šeima juk iš pradžių planuojama ilgiems metams. Jeigu laikui bėgant meilę pakeičia draugystė, šeima lieka. Jeigu meilė dingsta, o draugystė neužsimezga, šeima subyra. Tik įsitikinimas, kad be šio žmogaus tu liksi neįgalus, leis jums abiem pergyventi barnius ir tamsius periodus, kurie neišvengiami. Ir dar – begalinius kompromisus dėl kito žmogaus.
– Jūs azartiškas žmogus?
– Tai rūpestingai slepiu.
– Kodėl?
– Tai tokia baimės rūšis. Aš visuomet pagalvoju: jeigu aš išlošiu, vadinasi, kas nors kitas praloš.
– Bijote nuskriausti žmones?
– Manau, kad tai neleistina ir stengiuosi to nedaryti.
– Jūs vadovaujate žurnalui. Toks darbas reikalauja sprendimų, kartais kam nors užgaulių.
– Žinoma, todėl aš labai menka vadybininkė ir didele niekada netapsiu. Aš savo kolegoms esu auklė, o ne bosas. Nepakenčiu įsakinėti. Verčiau ištisas valandas kalbėsiu ir įtikinėsiu.
– Tikite laiminga pabaiga?
– Žinoma. Ar verta gyventi, jeigu netiki stebuklais?
– Vadinasi, laiminga pabaiga – tai stebuklas, o ne teisingų pasirinkimų padarinys?
– Visiškai teisingai. Tavo pasirinkimai gali būti naudingi ir geri, bet visuomenės akyse gausi šnipštą. Pavyzdžiui, tu iš principo nevagi, padedi senutėms pereiti kelią ir dirbti greitosios pagalbos gydytoju. Kokio nors žvalaus vadybininko akimis esi atmata ir išvis niekingas padaras. Nei pinigų, nei malonumų. Esmė tik ta, ar tu pats dėl to kenti ar ne. Jeigu gerai jautiesi, jeigu tu tokį gyvenimą pasirinkai sąmoningai – vadinasi, tu nugalėjai. Juk žmonių, turinčių tikrą ir tvirtą poziciją, labai maža. Iš jų ir išeina šventieji. Beje, ir bepročiai iš jų irgi išeina puikūs.
O dauguma žmonių tiesioj blaškosi. Pavogti ar ne? Paimti „otkatą“ ar susilaikyti? Padaryti gerą darbą ar pasiųsti visus velniop, juk pačiam nėr ko ėsti... Ir štai – mėgstamiausia mano kolegų dilema – jeigu iškvietė Surkovas (2011 m., kai buvo imamas šis interviu, Vladislavas Surkovas buvo Rusijos vicepremjeras, labai įtakingas strategas, griežtai kontroliuojamos šalies politikos architektas, valdžios vertikalės kūrėjas – vert. past.): eiti ar neiti? Suabejojai ir viskas – štai ji, buivolo komunija. Šėtonas pakštelėjo į kaktą – ir tu jau madingas rašytojas.
– Ar būtumėte ėjusi?
– Mano neįmanomų dalykų sąrašas gana ilgas. Bendravimas su žmogumi, kuriam patinka manipuliuoti milijonais žmonių, – šiame sąraše. Tad aš nebūčiau ėjusi. Nebent man būtų pagrasinę, kad atseit tuoj mano akyse pervažiuos tramvajumi dvidešimt penkis pionierius. (Juokiasi).
– Vadinasi, kitų žmonių labiau gailite nei savęs?
– Be abejo. Manau, kad tai normalu. Žmonės apskritai nepakankamai mylimi. Gaila jų.
– O save mylite?
– Savęs nemyliu.
– Kodėl?
– Aš sau nesimpatiška, norėčiau būti kitokia. (Juokiasi)
– Gal tai tokia ypatinga meilė per neigimą?
– Galbūt. Kartais aš irgi pagalvoju, kad tai gali būti iš netikėtos pusės užsukusi didybės manija. Be to, žinoma, gero tarybinio auklėjimo ypatumas. Tėvai bus kiek persistengę. Man visą laiką atrodo, kad aš nepakankamai padariau, kažko nebaigiau, per anksti atsikvėpiau. Taip ir vaikštau, ieškau akimis, ką čia dar iš vandens ištraukus. (Juokiasi). Tokių neišsipildžiusių herojų, beje, gana daug tarp mano kartos žmonių. Mes juk išeiviai iš tarybinių, bet iš esmės protestantiškų, šeimų. Mums gyvenimas – tai triūsas, žygdarbis, tarnystė. O yra tėvų, kurie sąmoningai auklėja vaiką būti egoistu. Jam gyventi daug paprasčiau. Egoistas laimingas pats savaime. Na, pamaitino save skaniai – ir šaunuolis. Kitus išstumdė – tai bent gudruolis! Užėmė deramą vietą po saule – pelnytai. Ir jam gerai, jokių vidinių prieštaravimų, sielos įtrūkių. Kitas dalykas, kad gyventi su tokiu žmogumi – abejotinas malonumas. Bet nieko – juk gyvename.
Parengė Lolija Spurgienė
