Meelis Friedenthalis – vienas iš dvylikos rašytojų, 2013 m. įvertintų Europos Sąjungos literatūros premija. Jo romanas „Melancholija“ – tai atmosferinis pasakojimas, kuriame per pagrindinio kūrinio veikėjo monologus, pokalbius, sapnus ir vizijas atskleidžiama XVII a. Livonijos realybė: derliaus žlugimas, visuotinis badas, raganų teismo procesai, prietarų galia, kasdienis smurtas, ligos, grobimai, mirtis. Šiame niūriame fone Tartu universitetas iškyla kaip intelektualių diskusijų, naujausių mokslo ir filosofijos teorijų židinys.
Meelis Friedenthalis nuo 1992 m. užsiima akademine tiriamąja veikla Tartu universitete, dėsto teologiją. Jo interesų laukas gana platus – jis domisi Estijos vandens ženklų ir popieriaus istorija, taip pat nagrinėja, kaip sąveikauja mokslas ir religija, viduramžių teologija ir filosofija.
– Kiek romanas „Melancholija“ yra autobiografinis?
– Kaip ir kiekvienoje istorijoje, joje nemažai autobiografinių elementų, tačiau problemos ir veikėjo situacija yra išgalvoti. Bandžiau pavaizduoti humanitarinį išsilavinimą turintį studentą XVII a. pabaigoje.
– Nepaisant to, kad kūrinio veiksmas vyksta XVII a., ar galima kūrinyje ieškoti sąsajų su dabartimi?
– Stengiamės suteikti savo gyvenimui prasmę ir rasti atsakymus į klausimus, remdamiesi dalykais, kuriais tikime. Tai neabejotinai reiškia, kad atsižvelgdami į skirtingas teorijas, labai skirtingai aiškiname tai, kas nutinka mūsų gyvenime. Nepaisant to, kad XVII amžių įsivaizduojame kaip gana keistus, nutolusios laikus, būtų gana sunku vienareikšmiškai užginčyti tų laikų žmonių mąstymą ar poelgius. Kai kažkas bando rasti atsakymus į egzistencinius klausimus, tai niekada nebūna visiškai klaidinga. Tai tas pats, kas paklausti – mitai teisingi ar klaidingi? Mitai neatstoja mokslinių faktų, tačiau jie paaiškina mūsų santykius su pasauliu.
– Kokias svarbiausias temas ir klausimus keliate?
– Pagrindinė šios knygos tema – intelektualinė situacija Europoje XVII a. pabaigoje. Tuo metu radosi keletas naujų filosofinių koncepcijų, tad galėjo atsitikti taip, kad žmonės turėjo labai skirtingą, o kartais – labai prieštaringą įsivaizdavimą apie juos supantį pasaulį. Knygoje tai vaizduojama ir per realius, ir per antgamtinius įvykius. Kūrinio veikėjas Laurentijus atsiduria daugybės klausimų epicentre, tuo pačiu bando sau atsakyti į pagrindinį klausimą apie Piktąją akį ir nužiūrėjimą.
Mitai neatstoja mokslinių faktų, tačiau jie paaiškina mūsų santykius su pasauliu.
Labiausiai mane domina Laiko ir Istorijos klausimai. Kas yra istorija žmogui, kaip istorija veikia žmogų, kokį pėdsaką jis palieka istorijoje, kaip mūsų istorijos žinios apibrėžia mūsų supratimą apie save ir aplinkinį pasaulį. Iš esmės istorijos rašymas ir literatūros rašymas nėra labai skirtingi užsiėmimai. Estija nėra šio kūrinio tema.
Ji gali būti matoma tik iš santykio tarp centro ir periferijos perspektyvos – kaip periferija supranta ir reaguoja į idėjas, ateinančias iš centrinio regiono. Estija reprezentuoja rūšių periferiją, ir tai yra vieta, kur iš intelektualaus centro atvyksta kūrinio protagonistas. Pagrindinis klausimas – ką reiškia matyti kažką. Kas vyksta, kai sakau, kad „kažką mačiau“. Tai yra diskusijų pagrindas apie regėjimą ir viziją mano knygoje.
– Jums svarbu atskirti jausmą ir suvokimą. Kaip tai pasireiškia jūsų romane „Melancholija“?
– Bandžiau pavaizduoti suvokimo procesą Aristotelio filosofijos kontekste, kuris labai skiriasi nuo šiandieninio mūsų suvokimo. Šis filosofinis požiūris apima bet kurią suvokimo sritį – tad labai svarbu, ką matom, ką skaitom ir kokioje aplinkoje esam. Kiekvienas suvokimo momentas turi tiesioginį poveikį kiekvienam žmogui.
– „Melancholijos“ pagrindinio herojaus vardas Laurentijus Hylas turi etimologinę reikšmę. Kokią?
– Šis vardas išties neatsitiktinis. Bandžiau perteikti tam tikrą XVII a. filosofinių požiūrių nesuderinamumą, konfliktą. Iš vienos pusės yra mokslo filosofija, antikinė mitologija, o iš kitos pusės yra „naujoji filosofija“, kuri aiškina pasaulį visiškai kitaip. Čia esama tam tikrų sąsajų su senovės graikų legendomis ir katalikų šventaisiais, taip pat su Berklio dialogu.
– Aristotelio filosofija pralaimi, kai Laurentijus pasiduoda ligai ir panyra į haliucinacijas. Kas užima jo vietą?
– Vienas iš mano tikslų buvo parodyti, kaip naujoji filosofija yra nepajėgi paaiškinti, kas dedasi su Laurentijumi, o jis sutrikęs ne ką mažiau. Nepaisant kalbų apie naujosios filosofijos pranašumus, jis jaučia, kad Aristotelio filosofija galėtų geriau paaiškinti jo būklę.
– Tai pasakojimas apie filosofijos dichotomiją ir skirtumus suvokti šį pasaulį. Kokį vaidmenį čia atlieka Tartu ir Leideno miestai, su kuriais susijęs Laurentijus?
– Iš vienos pusės, kūrinys kelia klausimų, kaip mes aiškiname pasaulį, kuriame gyvename, ir kaip pripažįstame jo antgamtiškumą. Iš kitos pusės, tai klausimai apie centrą ir periferiją, apie civilizuotumą ir barbarybę, apie sveikatą ir ligotumą. Tartu čia tampa universiteto miestu, šviesuliu Švedijos karalystės pakraštyje.
– Iš kitų literatūros autorių jus išskiria darbas mokslinių tyrimų srityje. Kiek grožinė literatūra svarbi jūsų akademinei veiklai?
– Akademinis rašymas ir kūryba nėra visiškai skirtingi dalykai – svarbiausia yra stilius ir dėstymas. Abu dalykai reikalauja didelio pasirengimo, apmąstymų. Priimta akademinį rašymą laikyti kruopščiai ištirtos ir įrodytos medžiagos pateikimu, kur negali būti jokios spekuliacijos. Tačiau akademinis rašymas iš esmės yra tam tikrų iš anksto susitartų taisyklių paisymas, panašiai kaip tam tikros taisyklės reikalingos norint sukurti rimą eilėraštyje arba gerą trilerį.
Jeigu patyrinėtume filosofinius raštus arba mokslinius straipsnius iš ankstyvojo modernizmo periodo, tikrai pastebėtume skirtumų su akademiniais tekstais šiandien. Jie neretai ironiški, ir netgi nuožmūs, tačiau mes vis tiek juos vertiname kaip mokslinius tekstus. Na, o šiandien akademinių tekstų skonis pasikeitęs. Nemanau, kad grožinės literatūros rašymas skiriasi nuo akademinio, o skirtumas pirmiausia atsiranda dėl pateikimo formos – vis dar svarbu, kaip mes išreiškiame savo santykį su aplinkiniu pasauliu.
– Atkreipėte dėmesį į tai, kad poezijos ar kriminalinių romanų rašymas remiasi tam tikromis taisyklėmis. Grožinės literatūros istorija apskritai rodo nuolatinį taisyklių ar išankstinių lūkesčių sulaužymą. Kaip tai padeda jums? Ar taisyklės varžo, ar išlaisvina?
– Visada esame saistomi tam tikrų taisyklių – pradedant kalba, kuri riboja mūsų minčių raišką, ir baigiant žinių ribotumu. Taigi visuomet esame susieti su savo aplinka ir tai apriboja mūsų laisvę. Pripažinimas, kad mums trūksta laisvės, pačią laisvę paverčia problema. Žmogus, kuris tai pastebi, yra priverstas nuolat ieškoti būdų išvengti šių apribojimų, praplėsti ribas. Kai suprantame, kad nesame laisvi, ieškome būdų, kaip įveikti apribojimus, o tai suteikia naujo požiūrio galimybę. Todėl manau, kad tam tikros taisyklės, dažniausiai paties autoriaus įvestos, yra privalomos norint parašyti grožinį kūrinį.
– Ar grožinė kūryba yra būdas nusileisti iš Dramblio Kaulo bokšto, ar galbūt pristatyti savo mokslinius tyrimus labiau suprantamais būdais?
– Tiesa, yra toks momentas. Tačiau visgi grožinė literatūra nėra „sukramtytas“ mokslinis tyrimas. Tai skirtingų interesų ir pateikimo formų sritys. Nemanau, kad hegzametru parašyta poezija ar tam tikri modernizmo prozos pavyzdžiai yra kažkokiu būdu lengviau prieinami ir suvokiami nei tipiški akademiniai raštai.
– Jūsų moksliniai tyrimai turi savo auditoriją. O jūsų proza?
– Vadinamoji tikslinė auditorija moksle paprastai yra žmonės, turintys tuos pačius mokslinius interesus. Tas pats ir su literatūros kūrinio auditorija – tai žmonės, kurie domisi temomis, apie kurias kalbama kūrinyje.
Parengta pagal užsienio spaudą.
