Romanas apie... Europos Sąjungą?
Kelis dešimtmečius vokiečių literatų bendruomenėje R.Menasse garsėjo kaip gerbiamas, tegul ir kontroversiškai vertinamas, antinacionalistinių, proeuropietiškų pažiūrų rašytojas, kurį apsėdusi Europos istorija. O tada pasirodė „Sostinė“ – šmaikštus, ironiškas, meistriškai parašytas romanas, vien Vokietijoje parduotas 450 000 tiražu. Knyga laimėjo svarbiausią vokiečių kalba kuriamos literatūros premiją „Der Deutsche Buchpreis“. Šiais metais į lietuvių kalbą romaną išvertė Kristina Sprindžiūnaitė, išleido „Tyto alba“.
Jau pats pavadinimas išduoda knygos temą – tai Briuselis, Europos Sąjungos sostinė. Kaip sako susitikimą su R.Menasse Vilniuje moderuosiantis rašytojas, literatūros kritikas Rimantas Kmita, Europos Sąjunga – neseksuali tema. Kodėl turėtume skaityti romaną apie institucijas, apie kurių biurokratines peripetijas ir taip daug girdime per žinias? Kas čia literatūriško? Tačiau R.Menasse tikslas – parodyti, kad Europos Sąjunga nėra toli esanti abstrakcija, ją kasdien kuria žmonės, kuriuos rašytojo talentas romane paverčia daugiabriauniais personažais.
Pagrindinis motyvas imtis šios temos rašytojui buvo „žmonės, kurie tvirtina, kad Europos Sąjunga yra problema, kad ji atėmė iš mūsų nepriklausomybę, kad privalome iš jos pasitraukti ar ji turi būti sugriauta. Tokie žmonės yra neišmanėliai ir net pavojingi visuomenei“. Pasak R.Menasse, skirtingas valstybes vienijanti bendrija – vienintelis šansas mums turėti ateitį šiame žemyne. „Norėdami toliau plėtoti šią idėją, turime kritikuoti viską, kas vyksta ne taip, o kad galėtume tai daryti, turime žinoti, kaip viskas veikia. Kas tie žmonės, kurie ten dirba? Kuo jie gyvena? Daugeliui Briuselis yra Europos Sąjungos simbolis ir kalbėdami apie Europos Sąjungą jie sako, Briuselis nori to, Briuselis nori ano ar kad Briuselis per daug visur kišasi, per daug nurodinėja. Bet tai, kas ten vyksta, sukūrė žmonės, o apie viską, ką sukūrė žmonės, galima ir būtina pasakoti“.
Tolimas gimtajai Austrijai
R.Menasse pažiūras ir norą kalbėti apie bendros Europos idėją tikriausiai nulėmė ir sudėtinga jo šeimos istorija. Rašytojas gimė ir užaugo Austrijoje, tačiau prisipažįsta visada jautęsis tolimas gimtajai šaliai ir save mieliau vadina ne austru, o vieniečiu ar europiečiu. R Menasse gana anksti suprato, kad nederėtų apsiriboti vien tautine ar religine tapatybe, kad gali kurti kur kas platesnį identitetą.
R.Menasse motina kilusi iš socialistinių pažiūrų šeimos. Naciai sušaudė jos tėvą dėl politinių priežasčių. „Mano senelis buvo asimiliuotas žydas. Habsburgų imperijos laikais jis buvo tapęs tikru didvyriu imperatoriaus armijoje. Ir staiga, kone per vieną naktį, jis virto Ungeziefer – šis žodis pasiskolintas iš Franzo Kafkos romano „Metamorfozė“, reiškia parazitą ar vabzdį“.
Rašytojo tėvas gimė Austrijos žydų šeimoje, tad 1938 m. buvo išsiųstas į Angliją Kindertransport traukiniu. Taip Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo išgelbėta apie 10 000 žydų vaikų iš Vidurio Europos. Į Austriją R.Menasse tėvas grįžo po karo, puikiai mokėdamas kalbėti angliškai, o štai vokiečių kalbą jau buvo primiršęs. Nepaisant to, jis tapo profesionaliu futbolininku ir dukart atstovavo Austrijai čempionatuose. „Mano tėvas visa savo esybe yra labiau britas nei austras. Jis visada didžiavosi, kad žaisti futbolą išmoko futbolo tėvynėje. Vienintelis dalykas, kurio negaliu jam atleisti, kad jis niekada nekalbėjo su manimi angliškai. Jis sakydavo: „Du šios šeimos nariai turi kalbėti vokiškai, idant niekas nesakytų, jog jiems ne vieta Austrijoje. Tai mano sūnus ir aš.“ Vis dėlto R.Menasse sako, kad buvo auklėjamas anglofiliška dvasia – bent jau tol, kol Margaret Thatcher pradėjo Folklandų karą, kad laimėtų rinkimus.
Žvelgdamas į tragišką istoriją, R.Menasse ragina šiandien kurti tokią Europos Sąjungą, kuri būtų aukščiau nacionalinių interesų, ypač aštriai pasisakydamas apie Austriją: „Aš Vienos nesieju su nacių nusikaltimais, bet tai miestas, kuriame tarpsta pasipiktinimas, kuris lengvai pratrūksta neapykanta kitataučiams ar mažumoms. Jei gerai pažįsti ir supranti miestą, nesunku pajusti jame tvyrančią atmosferą. Vienoje aukštas pragyvenimo lygis ir, rodos, čia turėtų būti nuostabu gyventi, netgi jei nemoki vokiečių kalbos ar nežinai istorijos. Bet kai išlukšteni visus socialinius kodus, suvoki, kad tas draugiškumas ne visai toks, kokį įsivaizdavai. Tam užtenka išgirsti, kaip du žmonės autobuse su neapykanta kalba apie pabėgėlius.“
Žvelgdamas į tragišką istoriją, R.Menasse ragina šiandien kurti tokią Europos Sąjungą, kuri būtų aukščiau nacionalinių interesų.
Kam reikalinga literatūra?
R.Menasse turi labai aiškų atsakymą į šį klausimą. Mums reikia romanų, kurie pasakotų apie dabartį, apie pasaulį, kuriame gyvename. Rašytojas pasakoja, kad, jeigu nebūtų daug skaitęs, greičiausiai būtų didelis nacionalistas. Mokykloje patyręs smurtą, jis ilgėjosi stipraus lyderio, tvirtos rankos, bet būtent knygos padėjo suprasti, kad pasaulis yra kitoks, ir tu gali būti toks, koks nori.
Visų pirma, R.Menasse daugiau dėmesio skyrė literatūros mokslui. Apgynęs disertaciją „Autsaiderio įvaizdis literatūroje“, austrų literatūrą jis dėstė San Paulo universitete Brazilijoje. Būtent būdamas ten ir ėmė intensyviai rašyti. Pats R.Menasse juokauja, kad rašytoju greičiausiai tapo todėl, kad yra tinginys ir svajotojas, o rašytojo profesija ir suteikia galimybes tokiu būti. Rašytojas pasakoja, kad galėtų valandų valandas susikėlęs kojas sėdėti krėsle, rūkyti, gerti vyną ir svajoti, svajoti... Tik vėliau jis ima galvoti, kaip visa tai užrašyti. Ir juokauja, kad jeigu ne sesuo Eva Menasse, kuri taip pat yra gerai žinoma rašytoja bei žurnalistė, kažin kaip būtų su tuo užrašymu. Mat, būtent sesuo vakarieniaujant paklaus, kaip sekasi rašyti. Taigi Menasse šeimoje – net du literatai. „Ką aš padariau, kad 2 iš 3 mano vaikų – rašytojai“ – tokį posakį dažnai kartodavo Evos ir Roberto tėvas.
Europą valdo karjeristai ar idealistai?
Rinkdamas medžiagą, R.Menasse ketverius metus praleido Briuselyje. „Kai gyvenau ten, mane pakerėjo miesto, kuriame kalbama daugybe skirtingų kalbų ir kuriame susiduri su tiek daug požiūrių bei mentalitetų, kasdienybė.“ Rinkdamas medžiagą, autorius daug laiko praleido su Europos Sąjungos aparato pareigūnais, kai kurie netgi atsidūrė jo romane, ir beveik neretušuoti. Pavyzdžiui, Fenios Ksenopulu personažą įkvėpė viena itin skrupulinga graikų biurokratė, dirbanti Kultūros generaliniame direktorate. Mintis, kad R.Menasse rašo romaną apie Briuselio pareigūnus, jai buvo tokia neįtikėtina, kad išspyrė jį iš savo kabineto!
Pasak R.Menasse, Briuselyje dirba arba idealistai, arba karjeristai. Deja, pastarieji dabar ėmė dominuoti. „Manau, iš dalies taip nutiko todėl, kad Europos Sąjungai nepavyko ištransliuoti vieningos Europos idealų. Arba tie idealai paskendo pragmatizmo bangose. Taigi žmonės, kurie ten eina, dažnai į Europos Sąjungos pareigybę žiūri kaip į galimybę padaryti karjerą.“
Arba dar blogiau – kaip kad britų pareigūnai. R.Menasse galėtų visą romaną parašyti apie tai, kaip britai nuolat sabotuoja Europos Sąjungos projektus. Kai Britanijoje vyko referendumas dėl išstojimo, jis svečiavosi vieno Europos Sąjungos pareigūno namuose. „Paaiškėjus, kad britai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos, šeimininkas atsistojo ir atkimšo šampano butelį. Aš paklausiau, ką jis švenčia. Šis atsakė: „Jei tau kasdien tektų dirbti su anglais, amžinai kišančiais pagalius į ratus, ir tu švęstum.“ Bet man vien mintis apie Europą be Anglijos yra absurdiška...“
Vis dėl to R.Menasse iki šiol į Europos Sąjungos pareigūnus žiūri kaip į tolerantišką, išsilavinusią, ne vien nacionalinių interesų žiūrinčią kastą. Nors iki R.Menasse nė vienas romanistas nedrįso pateikti tokio ironiško Briuselio skerspjūvio, rašytojas vis tiek lieka nepajudinamas eurofilas. „Sakykime taip: mes dar neradome slaptų durelių į rojų, bet užtat radome lentelę su nuoroda į duris. Deja, ji buvo atsukta ne į tą pusę.“
Parengta pagal Financial Times, Goethe instituto informaciją.
Nemokamas susitikimas su romano „Sostinė“ autoriumi R.Menasse vyks ketvirtadienį, balandžio 11 d., 17 val. MO muziejuje Vilniuje. Renginį moderuos rašytojas Rimantas Kmita. Ištraukas iš romano skaitys aktorius Sergejus Ivanovas. Vizitą rengia leidykla „Tyto alba", Goethe's Institutas Lietuvoje ir Thomo Manno kultūros centras.