Lietuviškai ką tik pasirodė jo romanas „Ten, iš kur esi“, kuriame autorius pasakoja nuo karo bėgusios savo šeimos istoriją. 2019 metais romanas „Ten, iš kur esi“ pelnė prestižinę Vokietijos knygos premiją, o S.Stanišičius šiandien laikomas vienu svarbiausių apie karo pabėgėlių patirtis kalbančių balsų. Į lietuvių kalbą romaną vertė Laima Bareišienė.
Romanas „Ten, iš kur esi“ nukelia į 1992 metų rugpjūtį, kai keturiolikmetis berniukas su motina pabėga iš karo draskomos Jugoslavijos į Vokietiją. Po pusės metų atvyksta ir berniuko tėvas, teturėdamas rudą lagaminą, įsitaisytą nemigą ir randą šlaunies viršuje. Prieš jų akis – Heidelbergas, išsigelbėjimas ir naujų iššūkių pradžia. Tai jaudinanti vienos šeimos šaknų istorija ir jos perrašymas atsidūrus naujoje kultūroje.
Ką žmogui reiškia jo kilmės vieta ir ką jis jaučia, kai nebenori ar nebegali joje gyventi? Kaip susidoroti su kalte pabėgus iš karo zonos? Ar mūsų kilmės istorija padiktuojama susiklosčiusių aplinkybių, ar veikiau kuriama mūsų pačių? Apie tai ir ką tik lietuviškai pasirodžiusį romaną „Ten, iš kur esi“ autorius pasakoja specialiame interviu.
– „Ten, iš kur esi“ paremta jūsų šeimos istorija. Ar sunku pasakoti asmenines patirtis?
– Literatūra asmeninę istoriją leidžia paversti universaliu pasakojimu. Pasakoti asmeninę istoriją gali būti sudėtinga kaip ir bet kurią kitą istoriją, nes rašytojas manevruoja tarp riboto kalbos, veikėjų, vietų ir nutikimų pasaulio. Vieni keliai čia siauresni, kiti platesni. Kai kurios idėjos pasiteisina, kitos – ne. Mano atveju šeima tapo tyrinėjimų objektu, per asmeninę patirtį bandžiau pažvelgti į universalias problemas. Jeigu mano istorija ir kitiems sužadina minčių, vadinasi, esu teisingame kelyje.
– Skaitydama jūsų knygą, galvojau apie šiandien per Europą keliaujančią pabėgėlių iš Ukrainos bangą ir jūsų asmeninę istoriją. Kaip karas suformavo jūsų tapatybę?
– Nesikalbėtume, jei Jugoslavijoje nebūtų kilęs karas. Karas privertė mane bėgti iš gimtinės ir atvykti į Vokietiją, kur tapau pabėgėliu. Tačiau karas taip pat paskatino domėtis ir itin jautriomis bei sudėtingomis temomis, kaip nacionalizmas, konfliktai ar būtinybė gyventi ne gimtojoje šalyje. Pripažįstu, kad karas padarė mane tuo, kas esu šiandien. Karas suformavo mano tapatybės dalį, susijusią su klausimu, kuo noriu būti ir ką noriu veikti. Aš norėjau rašyti ir tapti istorijų pasakotoju.
– „Kilmė – tai malonūs ir skaudūs atsitiktinumai, blaškę vienur ar kitur“. Viena pagrindinių jūsų knygos temų – santykis su kilmės vieta, šaknimis. Kiek šiandien žmogui svarbi kilmės vieta, o kiek ji gali būti pervertinama? Kaip jūs, išgyvenęs sudėtingas patirtis, šiandien apibrėžiate savo santykį su šaknimis?
– Norėčiau, kad tautos idėja neegzistuotų. Norėčiau, kad tautos sąvoka nebūtų sugalvota taip, jog žmonės save suvokia tik per vietą, kurioje gimė. Kiek karų, mirčių ir visokių kitų niekšybių tuomet niekada nebūtų įvykę?
Norėčiau, kad apibrėžtume save per tai, kas nežeidžia kitų, pavyzdžiui, peizažą. Kitaip tariant, sutiktiems žmonėms sakytum, kad esi kilęs iš kalnų vietovės, kurioje auga daug pušų ir eglių. Pašnekovas atsakytų, kad užaugo šalia krioklio. Tuo tarpu trečias pokalbio dalyvis galbūt sureaguotų, kad prie jo namų auga tik niūri pieva.
Deja, tenka pripažinti, kad žmonės savo kilmę dažnai vertina per daug rimtai. Pastaraisiais dešimtmečiais kilmė tampa ypač svarbia politinės darbotvarkės dalimi. Deja, nebūtinai konstruktyviu būdu. Todėl tikiu, kad tokios knygos kaip mano ir daugelio kitų rašytojų parašytos pačiu laiku. Tokia kūryba peržengia tautinės tapatybės ribas, išryškina niūrią daugelio pabėgėlių kasdienybę. Tikiu, kad visuomenė būtų kur kas sveikesnė, jei nuolat nekiltų poreikio atsakyti į klausimą, iš kur esame kilę.
– Jūs labai tiksliai fiksuojate ir tą lūžį, kai kilmė staiga tampa pretekstu statytis sienas, iššaukia agresiją ir susiskirstymai, tarkim, religiniai, išprovokuoja karinius konfliktus. Turbūt rinkdamas medžiagą romanams, rašydamas, ne kartą galvojote, o galbūt ir radote atsakymus, kas įvyksta su žmonėmis, kad ta įvairovė pražudo?
– Idealiame pasaulyje mąstymas, tyrinėjimas ir rašymas apie kilmę turėtų būti visiškai nekenksmingas pomėgis. Tiesiog tai, kuo nuobodžiaudami užsiima senoliai. Idealiame pasaulyje mūsų kilmė, t. y. gimimas, socialinė ateitis, paveldėta finansinė padėtis, religiniai pasirinkimai ar tėvynės idėja neturėtų jokios įtakos mūsų gyvenimo kokybei. Idealiame pasaulyje šaknys būtų tarsi pašto ženklai: „O, tavo senelis iš Jonavos. Tu mano pirmas sutiktas jonavietis. O maniškis iš Helsinkio. Pašokim.“ Idealiu atveju neegzistuotų ir partijos, kurios savo veiklą grindžia žmonių kilme.
Deja, gyvename ne idealiame pasaulyje. Visa tai, ką paminėjau, kapitalistinėje ar darvinistinėje mąstymo sistemoje labai greitai gali tapti nuodais. Savo pyktį, baimes, istoriją žmonės perkelia į sritis, kurios per amžius buvo įgijusios iliuzinę svarbą, tarkim, religija. Čia ir kyla klausimas: kas yra mano, o kas tavo? Nuo šios dilemos iki to, kad griebtumėmės ginklų ir šautume kitam į kojas, dažnai tėra vienas žingsnis.
– Rašote vokiečių kalba, tačiau tikriausiai jums įtaką daro ir jūsų gimtoji bosnių kalba, iš jos ateinančios tam tikros frazės ar net minties eiga. Kaip šios skirtingos kalbos ir jų veikiamas mąstymas susipina jūsų kūryboje?
– Jūs teisi, romanui „Ten, iš kur esi“ įtaką darė tiek vokiečių, tiek mano gimtoji bosnių kalba ir kultūra. Tikiu, kad mano rašymas apie tapatybę ir gyvenimą tarp skirtingų kultūrų bei kalbų yra tikras, nes nuoširdžiai ir atvirai pasakoju apie įvairius gyvenimo etapus, apie tai, kaip mokiausi kalbos, bandžiau pritapti, žvelgiu iš pabėgėlio perspektyvos, pasakoju apie gyvenimą tokioje ne visuomet svetimšaliams draugiškoje šalyje kaip Vokietija.
Knygoje kai kurias frazes ir posakius verčiau iš bosnių į vokiečių kalbą, vokiečiai tokių frazių nevartoja. Kai mano personažai bosniai kalbasi vokiškai, žodžius dėlioju jų gimtosios kalbos tvarka. Taip pat pasitelkiu bosnių mitus ir sakmes. Literatūra – man galimybė tai, kas neegzistuoja, paversti tikrove. Kalba leidžia būti tarpininku tarp skirtingų pasaulių.
– Turbūt galiu atskleisti, kad romano „Ten, iš kur esi“ pabaigoje siūlote literatūrinį žaidimą – kelias skirtingas romano pabaigas. Kodėl jums svarbios šios pasakojimo alternatyvos?
– Nusprendžiau baigti romaną keletu skirtingų pabaigų, nes norėjau pagarbiai atsisveikinti su savo močiute, kuri mirė man dar dirbant prie šios knygos. Močiutė man buvo labai svarbi. Rašydamas „Ten, iš kur esi“ norėjau daugiau sužinoti apie močiutę ir sukurti svarbių jos gyvenimo detalių archyvą. Ji sirgo demencija, todėl ši užduotis buvo labai sudėtinga. Močiutė mirė, kai jau baiginėjau romaną, tačiau negalėjau jos taip paprastai paleisti. Norėjau, kad ji gyventų knygoje, kad kartu leistumėmės į paskutinį nuotykį. Būtent tai mane žavi, kai kalbame apie literatūrą: gedėjau močiutės ir galėjau daryti tai, kas mus jungė, kai ji buvo gyva – pasakoti istorijas.
Man labai svarbu, kad skaitydami knygą kiti žmonės tarsi įsitraukia į mano ir močiutės nuotykį. Skaitytojų pasirinkimai lemia ir skirtingas knygos pabaigas. Tai viena pagrindinių „Ten, iš kur esi“ idėjų – dažnai mūsų kelyje atsiranda žmogus, kuris padeda apsispręsti, judėti pirmyn. Būti drauge ir padėti kitiems – turėtų būti pagrindinis mūsų tikslas trumpai atsidūrus šioje planetoje.
– Jūsų knyga kalba apie empatiją, kito priėmimą, supratimą – nuo artimiausio žmogaus iki skirtingų tautų. Iš esmės didelė dalis meno kalba apie tą pažinimą ir supratimą, bet ar šiandien tebetikite, kad literatūra gali didinti supratimą, empatiją, banaliai sakant, daryti žmones geresnius?
– Nemanau, kad šiandien literatūra gali padėti žmonėms tapti labiau empatiškiems. Tačiau turiu prisiversti tuo tikėti, nes, jei nebetikėsiu, turėsiu nustoti rašyti. Kadangi nesiruošiu sustoti – vis dar tikiu.