Romano siužetas sukasi apie 33-ejų metų Astą, kuri rengdama rankraštį apie mažai žinomą lenkų skulptorių pradeda rašyti gerokai asmeniškesnį pasakojimą apie gyvenimą bendrabutyje studijų metais. Čia susipina vakarėliai, juokeliai, ambicijos, nuoga aistra ir susižavėjimas menu. Romano žanrui neįprasta poetine forma parašytas „Tour de chambre“ pulsuoja intensyviu jausmu, kuriuo patiriamas pasaulis kai tau dvidešimt keleri.
Apie knygos pavadinimą, jaunystės išgyvenimus, vienatvę, meilę ir draugystę bei kūrybą kaip visa ko varomąją jėgą kalbame su autore Tine Høeg.
– Tour de chambre. Kas tai yra ir kodėl tai tapo jūsų romano pavadinimu?
– Tour de chambre – tai siautulingas vakarėlis bendrabutyje, kai keliaujama iš vieno kambario į kitą ir kiekvienas gyventojas turi sugalvojęs temą. Vestuvių, techno, laiko, Kalėdų – bet kokią. Tai palaipsniui įsiaudrinantis išgertuvių ir persirengėlių vakaras, žaidimas, maskaradas, leidžiantis beprotiškai pasiautėti.
Mano romano veiksmas vyksta praeityje, bendrabutyje, o jo centre – mirtis, nutikusi tour de chambre pasilinksminimų metu. Tai vakaras ir naktis, kuomet viskas pasiekia kulminaciją. Drauge romane yra nemažai kitokio judėjimo erdvėmis, perėjimų ir pokyčių, konkrečių ir egzistuojančių tik galvoje. Visada žinojau, kad romanas turės vadintis Tour de chambre.
– Kodėl nusprendėte istoriją pasakoti bendrabučio erdvėje?
– Bendrabutis – savotiškas emocijų katilas, santykių tinklas. Draugystės, įsimylėjimai, geismas, pavydas – čia esama visko. Visa susprausta itin ankštoje erdvėje ir skleidžiasi tarp keleto žmonių. Ideali terpė dramai!
Bendrabutis kartu yra nedidelė šeima, bendruomenė. Pati esu gyvenusi bendrabutyje – tai buvo pirmoji vieta, į kurią persikrausčiau palikusi namus, be to, tai jaunystės simbolis. Žydėjimo, suaugusiojo gyvenimo pradžios. Kas nutinka, kai įsiveržia mirtis? Tai ryškus kontrastas, prašantis aprašymo.
– Romane pasakojama apie Astą, jauną trisdešimtmetę moterį. Ji vieniša, gyvena viena ir rašo antrąją knygą. Stovi ant brandaus gyvenimo slenksčio. Kaip manote, kuo ypatingas šis gyvenimo tarpsnis?
– „Trečia jaunystės fazė“, – kažkur sako Asta. Tam tikra prasme ji yra visiškai ir galutinai suaugusi – pačiame gyvenimo įkarštyje. Tačiau iš tiesų neturi nieko, į ką galėtų įsikibti. Jaučiasi plūduriuojanti, bet visų svarbiausia – itin vieniša. Man pažįstamas šis amžius, nes pati esu jį įpusėjusi. Mane jis užklupo dar debiutiniame romane Nauji keleiviai.
Apsižvalgiusi aplink pastebiu, kad tapatybės krizė yra gana paplitęs šio amžiaus tarpsnio reiškinys, vis tik neretai visuomenėje jis praleidžiamas pro akis ir, manau, iš dalies yra nulemtas tos pačios visuomenės. Lig šiol labai įsišaknijusių ir liguistų lūkesčių, kaip turėtų atrodyti suaugusiųjų gyvenimas, ypač šeimyninis. Tėvas, motina ir vaikai. Taip pat reprodukcinio spaudimo moterims. To, kad moterų kiaušidės vis dar nepagrįstai laikomos vieša nuosavybe. To, jog nepažįstami žmonės gali kištis, kodėl neturite vaiko, arba klausti jūsų amžiaus, ir tuomet tarti ,,Tik tak.“ Tai siutina Astą, bet kartu ji jaučia stiprų poreikį kam nors priklausyti, sukurti kažką anapus savęs. Tai ambivalentiška, todėl įdomi situacija.
– Asta ir Mai – geriausios draugės, tačiau Asta nesiryžta viskuo dalytis. Kodėl taip yra? Ir kuo jus domina draugystė?
– Draugystė – tai meilės ryšys, kuris gali būti toks pat komplikuotas kaip ir romantiniai santykiai, toks pat tvirtas ir daug lemiantis. Taip pat kupinas klastos ir paslapčių. Kaip bebūtų, Asta savyje nešiojasi tai, kuo niekad neįstengė pasidalinti. Sakyčiau, gėdą ir kaltę. Jos glaudžiai susiję su tam tikrais poelgiais praeityje, o dabartyje – su rašymu, ji jaučiasi apiplėšusi Mai, išdavusi tą, kurią myli. Sykiu tai potraukis, kuriam ji negali atsispirti, mano manymu, tai visų kuriančiųjų problema. Tai neramina ir mane. Ką gali ištverti draugystė?
Asta susiduria su įvairiomis vidinėmis užkardomis, kliudančiomis kurti ryšį, tačiau drauge tam jaučia didžiulį troškimą ir alkį. Mai yra atviresnė ir turi vaiskesnį mąstymą. Jųdviejų dinamika – žavi, ją įdomu fiksuoti. Leisti labai skirtingiems personažams susisaistyti tarpusavyje, juos įsukti į sudėtingą, pavojingą ir skausmingą nutikimą. Draugystė žavi tuo, kad negali problemų užkimšti barškinimusi, nėra jokio fizinio vožtuvo, jokios paprastos išeities iš konflikto. Viskas – vien žodžiai, vien etika ir moralė.
– Romane meilę, troškimą ir ilgesį vaizduojate ir su švelnumu, ir su humoru. Kuo labiausiai intriguoja šie jausmai?
– Troškimas – amžinas juokdarys. Jis tarsi nepaliaujamas, žemiau visko plūstantis lavos srautas, galintis staiga susprogdinti visas nusistovėjusias ribas, sugriauti moralės normas. Tai gražu ir velniškai pavojinga. Mane tai traukia labiau nei bet kas kitas.
Nors jau parašiau porą romanų, kurių pagrindiniais veikėjais tapo jauni žmonės, tai visiškai universali ir nesenstanti tema. Gyvenime daugybę kartų susiduriame su dilemomis, kylančiomis iš instinktų ir geismų. Man regis, tai sudėtinga, bet nebūtinai yra blogai. Troškimai pažadina ir pastumi ten, kur visi jausmai jaučiami stipriausiai. Verta būti sukrėstam, svarbu neužmigti žiemos miegu. Pats laikas! O tuomet reikia priimti kuo tinkamesnius sprendimus.
Tour de chambre troškimas ir ilgesys yra ne tik erotinis ar romantinis, bet ir susijęs su menu, noru kurti. Anksčiau nesu apie tai rašiusi, bet šie du impulsai yra susiję, kažkokiu būdu kyla iš tos pačios kūno ar smegenų vietos.
– Kada supratote, kad norite rašyti? Ką jums reiškia rašymas? Ir kur randate įkvėpimo?
– Mane visad domino žodžiai. Jų rašyba, mąstymas apie juos, jų jungimas. Ilgus metus noras tapti rašytoja buvo paslaptis, kurios net pati sau iki galo neišsakiau. Rašymas buvo kažkas, ką veikiau tamsoje, skubėdama, greta kasdieninio gyvenimo, įprasto darbo. Tik laimėjusi premiją už debiutinį romaną, supratau: Gerai, dabar tai rimta. Užmerk akis, krisk.
Turiu šiek tiek problemų su žodžiu „įkvėpimas“. Nesu įsitikinus, kad žinau, kas tai yra. Nesivaikau kažin kokios šviesos ir negaliu paaiškinti, kas tapo, pavyzdžiui, Tour de chambre pradžia. Galbūt paprasčiausia kilusi mintis apie vietą. Bendrabutį. Tai buvo įdomu. Mirtis, įsimylėjimas. Kaip iš to išaugo romanas su siužetu, veikėjais, dėsningumais ir ryšiais, negaliu pasakyti. Tai įvyksta kalboje, kai būnu su kalba, kūryba tuo pat metu ir mano kontroliuojama, ir visiškai ne mano rankose. Sąmoninga ir nesąmoninga vienu metu.
Žinau, kad nuolat renku medžiagą. Tai nėra aktyvus veiksmas, regis, tai mano būdas būti pasaulyje – stebėti. Prisiminti, saugoti. Rašymas – tai gebėjimas gerai matyti. Ir gebėjimas kalba priversti matyti kitus. Aiškumas, tikslumas.
– Abiejuose savo romanuose metate iššūkį skaitytojų žanriniams lūkesčiams. Trumpais sakiniais, eilučių pertrūkiais ir skyrybos ženklais kuriate poetišką ir minimalistinę formą. Gal galite šiek tiek papasakoti, ką jums reiškia šis stilius – ką, jūsų manymu, jis gali?
– Man žodžiai yra tarsi dalys, elementai. Aš juos maigau, dėlioju, išardau ir vėl perdėlioju, taip vystydama scenas ir prasmes.
Palyginus su debiutine knyga, šioje knygoje gerokai išplėčiau savo repertuarą, pasitelkiau kablelius ir taškus, hehe. Atsivėrė aibė naujų galimybių keisti tempą bei megzti ryšius, tai buvo kone svaiginantis dalykas.
Ir spaudos ženklus, ir eilučių lūžius naudoju nepaprastai kruopščiai, bet gramatika ir bendros taisyklės man nerūpi. Išradau savo formą, kuri geriausiai perteikia mano medžiagą. Tuomet labai džiugu, kad galiu mesti iššūkį žmonių įsivaizdavimui, kaip atrodo „tikras“ romanas.
Interviu originaliai publikuotas danų leidyklos „Gutkind“ internetiniame puslapyje 2020 metų gegužės 27 d.
