„Upe, vesk mane namo“ gimė iš nuodugnių rašytojos tyrinėjimų. Ji gilinosi į savo šeimos istoriją, vergovės palikimą Karibų jūros regione, kalbino vietinius salų gyventojus, ir būtent išgirsti pasakojimai įkvėpė parašyti knygą.
Romano veiksmas prasideda, kai Barbadose skelbiama vergovės pabaiga, tačiau laimės šūksnius greitai užtemdo žinia, kad pagal įstatymą buvę vergai plantacijose turės atidirbti dar šešerius metus. Išsvajota laisvė tėra naujas tolesnės prievartos vardas. Rachelė supranta, kad vienintelė išeitis – bėgti. Ji ryžtasi rizikuoti ir pamėginti rasti penkis iš jos atimtus vaikus.
„Upe, vesk mane namo“ – tai kelionė nuo saulėtekio iki saulėlydžio, per cukranendrių ir kavamedžių laukus, sraunius vandenis, tankius miškus ir kaitros išdegintas plynes. O kartu tai ne tik prieš daug metų įvykusi, atrodytų, tolima istorija, bet ir vidinė kelionė į išsilaisvinimą bei viltį. Plačiau apie tai – specialus pokalbis su rašytoja Eleanora Shearer.
– Romaną „Upe, vesk mane namo“ įkvėpė tikrų žmonių istorijos. Ką laikytumėte tuo lūžio tašku, paskatinusiu imtis šios knygos? Ar tikrai egzistavo pagrindinės veikėjos Rachelės, pabėgusios iš vergovės tam, kad surastų atimtus vaikus, prototipas?
– Apie Karibų moteris, kurios, paskelbus vergovės pabaigą, išėjo ieškoti savo vaikų, pirmą kartą sužinojau paauglystėje ir nuo pat tos akimirkos jaučiau, kad turiu papasakoti šią istoriją. Vėliau teko lankytis parodoje, kurioje buvo plačiau pasakojama apie vergovės istoriją Karibų regione. Joje buvo tiek daug informacijos, kuri daug kam Jungtinėje Karalystėje apskritai nežinoma. Studijuodama universitete ėmiausi tyrinėti vergovės istoriją ir jos padarinius. Tuomet ir supratau, kad turiu skleisti žinią apie šį istorinį laikotarpį.
– Parašyti romaną „Upe, vesk mane namo“ įkvėpė ir jūsų pačios giminės istorija. Papasakokite apie savo asmeninį santykį su šia tema. Kaip jis paveikė rašymą?
– Mano mama afrokaribietė, mano seneliai persikėlė iš Sent Lusijos į Jungtinę Karalystę 1957 metais, taigi ši istorija iš tiesų man labai asmeniška. Visų pirma, Karibų šeimų susiskaldymas nėra tik gili praeitis. Mano pačios šeima buvo išsibarsčiusi, tad patyriau tikrą džiaugsmą iš naujo atkurdama ryšius su ilgai nematytais Karibuose likusiais pusbroliais ir pusseserėmis.
Kurdama Rachelės personažą įkvėpimo sėmiausi iš stiprių juodaodžių moterų, kurias pažįstu. Ypač iš mamos ir močiutės. Vergovės sukeltos kančios man labai asmeniška tema, tad norėjau šią istoriją papasakoti savitai. „Upe, vesk mane namo“ nėra ta knyga, kurioje rasite tiksliai ir išsamiai atpasakotus vergovės siaubus, nes taip juos aprašyti man būtų buvę per daug skausminga. Siaubo čia yra, bet jis ne tiesioginis, nes labiausiai man rūpėjo papasakoti istoriją, kuri pakylėtų ir įkvėptų vilties.
– Viena pagrindinių romano temų – laisvė ir jos paieškos. Rachelė, jos ieškomi vaikai ir sutikti pakeleiviai laisvę supranta ir išgyvena savaip. Romane neretai susiduriama su klausimu, kas yra laisvė ir ką su ja daryti. Ar įmanoma prisijaukinti laisvės idėją ir ja nuoširdžiai tikėti po tokių traumuojančių patirčių?
– Taip, manau, kad žmogus gali tikėti laisve net patyręs vergovę. Tai mane iš esmės ir įkvėpė papasakoti šią istoriją. Vienas pagrindinių nusikaltimų prieš vergus buvo jų šeimų naikinimas: iš žmonių buvo atimami vardai, tradicijos, siekta nutraukti jų ryšius su protėviais, vaikai buvo brutaliai atskiriami nuo tėvų. Nors ir patyrę tokias traumas, vietiniai nepasidavė ir iš naujo kūrė gyvenimus. Tai parodo, kokia galinga yra viltis. Žmonės neleido, kad vergovė atimtų iš jų laisvę visiems laikams. Tai ir didelė drąsa.
– Knygos veikėjams, o ypač Rachelei, tenka gausybė sunkių išbandymų. Tačiau romane daug vilties, net ir tamsiausiomis akimirkomis. Kaip atradote tą būdą, kaip pasakoti apie Karibų gyventojų praeitį ir sunkias patirtis?
– Žydų kilmės amerikiečių profesorė Marianne Hirsch vartoja terminą postatmintis, kalbėdama apie Holokaustą išgyvenusius tėvus, kurie su ja dalijosi sunkiais prisiminimais. Marianne prisiminimai apie tėvų gyvenimą Europoje susiformavo tiek iš to, kas buvo pasakyta, tiek iš to, kas liko nutylėta. Pasitelkdama vaizduotę ji turėjo užpildyti tėvų paliktas spragas. Todėl, kai rašiau romaną, vis kėliau klausimą, apie ką žmogus gali ir apie ką negali kalbėti, mėgindamas susigyventi su praeities skauduliais.
– Kita labai svarbi romano tema – motinystė ir besąlygiška meilė. Mama, kuri dėl savo vaikų pamina visas ribas ir sunkumus. Kas jums buvo svarbu plėtojant šią teminę liniją?
– Labai mėgstu istorinius romanus, nes jie nukelia į visai kitą vietą ir laiką, gyveni su personažais, kurių pasaulėžiūra taip skiriasi nuo tavo. Bet tekste visuomet turi atsirasti kažkas, su kuo susitapatintų šiuolaikinis skaitytojas, koks nors kabliukas – universalus, laikui nepavaldus jausmas. „Upe, vesk mane namo“ atveju tai – motinos meilė.
Man buvo svarbu, kad ši tema atsidurtų pačiame romano centre, ir todėl, kad juodaodės motinos patyrė ir vis dar patiria daug neteisybės. Pradedant tuo, kaip jų vaikai buvo grobiami plantacijose ir baigiant tuo, kad šeimos buvo išskiriamos prievarta, vyrai ir berniukai žudomi, o įkalintieji žiauriai kankinami.
Vienas ryškiausių melo pavyzdžių buvo plantacijų šeimininkų tvirtinimai, kad vergaujančios moterys iš tikrųjų nemylėjo savo vaikų. Niekuomet nesutikime su mintimi, kad tokios moterys kaip Rachelė mylėjo savo vaikus kažkaip kitaip ar nepakankamai tik dėl to, jog joms teko gyventi siaubingomis sąlygomis.
– Upė – tarsi atskiras šio romano veikėjas. Matome ją visokią – vedančią į tikslą, savyje plukdančią sunkumus, bandančią palaužti ryžtą. Kodėl upė tapo tokiu svarbiu simboliu šioje istorijoje?
– Kad ir kur gyvenčiau, mane visuomet traukė vanduo, o Karibai – tai vieta, kur vanduo (tiek upės, tiek jūros) yra be galo svarbi kraštovaizdžio dalis. Romane visas gamtos pasaulis, bet ypač vanduo, teikia ir prieglobstį, ir pragaištį. Kelionės upe greitesnės nei pėsčiomis, bet kiekvienas iš mūsų jaučiame tam tikrą nerimą atsidūrę šalia vandens, nes suvokiame, kaip lengvai galime nuskęsti. Keliauti vandeniu – tai atsiduoti pasauliui, kuriame viešpataujame ne mes.
– Skaitytojai netruks pastebėti dialogų, jie autentiški, pasirinkote nestandartizuoti kalbos. Kas paskatino rinktis tokią formą?
– Tokie dialogai atsirado tik vėlesniuose knygos juodraščiuose. Iš pradžių visi veikėjai kalbėjo taip, lyg būtų britai, kol mano mama, pirmoji knygos skaitytoja, pasakė: „Bet juk tai visai neatitinka tiesos“. Ieškojau būdų, kaip perteikti Karibų regiono kreolų kalbas, tačiau nenorėjau, kad tekstas taptų nepaskaitomu iš kitur kilusiems žmonėms. Nusprendžiau pritaikyti tam tikras gramatikos taisykles, pavyzdžiui, neasmenuoti veiksmažodžių – taip dialogai tapo panašesni į kreolų. Be to, man patinka, kad kai kuriose pasakojimo vietose, pavyzdžiui, skambant Michėjaus istorijai, tokia kalba sudaro įspūdį, kad viskas vyksta čia ir dabar.
– Šiandien Karibų salos – lyg rojaus kampelis, pamėgtas keliautojų ir poilsiautojų. Tačiau po gražiu paviršiumi glūdi skaudi istorija. Koks jūsų pačios santykis su šiuo regionu?
– Karibai visais laikais buvo ir išnaudojimo, ir pasipriešinimo vieta – nuo vergovės laikų, kai Britanija ir Prancūzija krovėsi turtus iš cukraus, o vergai kėlė ginkluotus maištus ir revoliucijas reikalaudami laisvės, iki šių dienų, kai Karibų regionui gresia vieni didžiausių pavojų dėl klimato kaitos. Didžiuojuosi ryšiais su šiuo regionu ir kartu nirštu, kai matau, kad Jungtinėje Karalystėje, kur dabar gyvenu, dažnai net nesusimąstoma, kaip šalies praeitis ir šiandienė politika kenkia Karibų gyventojams.
– Ką knygoje verta atrasti tiems, kam vergovės tema atrodo tolima?
– Paskatinčiau skaitytojus apmąstyti pasipriešinimų istoriją Karibų regione. Man atrodo, kad daugelis žmonių, kurie turi žinių apie vergovę Amerikos ar Karibų regionuose, mano, jog vergovės istorija baigėsi kartu su geranorišku baltaodžiu (Williamu Wilberforce’u ar Abrahamu Lincolnu), suteikusiu vergams laisvę. Tačiau tai neteisinga, nes pamirštame daugybę už laisvę kovojusių vergų. Yra daugybė puikių vergovės istoriją tyrinėjančių knygų, straipsnių, filmų, kuriais rekomenduoju plačiau pasidomėti. Galite pradėti kad ir nuo Haičio istorijos.
– Ar rašydama romaną galvojote apie būsimus skaitytojus? Kaip juos įsivaizdavote?
– Stephenas Kingas savo knygoje „Apie rašymą“ kalba apie idealų skaitytoją: kiekvienas autorius rašydamas romaną mintyse turi vieną vienintelį žmogų ir bando padaryti viską, kad kūrinys tam žmogui patiktų. Man toks žmogus buvo mama. Norėjau parašyti knygą, kuri ją sujaudintų ir nudžiugintų. O tai, kad knygai pavyko pasiekti ir platesnę auditoriją, – papildomas laimėjimas!
