Šiuo metu Melchor taip pat yra ir skaitomiausia leidyklos „Rara“ autorė. Prieš keletą mėnesių lietuviškai pasirodė antrasis jos romanas „Paradais“, abi knygas iš ispanų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė.
Savo tekstuose Melchor aprašo Meksikos skaudulius: sisteminį smurtą, nemeilę, skurdą, gaujų karus ir prievartą prieš moteris. Kitaip nei „Uraganų sezone“, romane „Paradais“ autorė neieško blogio priežastingumo. Pasakojimo centre paaugliai Frankas ir Polas, vakarais girtuokliaudami planuoja nusikaltimą – išprievartauti Franko kaimynę ir apvogti jos namus. Tai romanas apie piktavališką ir pavojingą geismą, apie neviltį ir nesustabdomą smurtą.
Meksikiečių autorė sutiko duoti unikalų interviu Lietuvos skaitytojams. Tad dalinamės pokalbiu, kuriame Fernanda Melchor svarsto apie smurto ir atsakomybės temas savo kūryboje, abiejų romanų rašymo procesus ir tai, kaip gyvenimas pasikeitė po tarptautinio pripažinimo.
– Savo kūryboje daug dėmesio skiriate smurtui, ypač nukreiptam prieš moteris. Kaip manote, ar šiandien liudijame daugiau agresijos? O gal susiduriame su kitomis jos formos?
– Nemanau, kad šiandien moterys patiria daugiau smurto nei anksčiau. Manau, kad žmonės linkę manyti, jog mūsų epocha yra žiauriausia ir barbariškiausia, bet mes toli gražu negyvename žiauriausiame laike žmonijos istorijoje. Tiesiog dabar turime daugiau priemonių sužinoti, kas vyksta kituose pasaulio kraštuose. Ir apskritai moterys turi didesnę laisvę saviraiškai, net kalbėti ir rašyti apie smurtą ir žiaurumą, kurį patiriame ne tik kaip aukos, bet ir kaip smurtautojos.
– Greta smurto, atsakomybė viena pagrindinių temų jūsų romane „Paradais“ – personažai vengia ją prisiimti, dėl visko kaltina aplinkybes. Kodėl jums svarbu apie tai kalbėti?
– Man įdomu rašyti apie nepatogias emocijas – tokias kaip kaltė, pavydas, nepasitikėjimas, neapykanta ir kitas – ne tik dėl to, kad man tai įdomus iššūkis techniniu lygmeniu, bet ir todėl, kad tikiu, jog slogios ir neigiamos emocijos yra labai žmogiškos. Esame linkę manyti, kad žmogiškumas kyla iš teigiamų emocijų, pavyzdžiui, meilės, drąsos, draugystės, tačiau aš tikiu, kad neigiamos emocijos yra tokios pat žmogiškos kaip ir teigiamos. Savo knygose stengiausi perteikti nevilties, tuštumos, apsėdimo, dvilypumo patirtį, visas tas emocijas, kurios nėra gražios, kuriomis nesididžiuojame ir kurias visuomenė dažnai skatina slėpti ir neigti.
– Viename interviu minėjote, kad pagrindiniam personažui Polui už viską svarbiau laisvė, kurią jis mato kaip pabėgimą iš namų, taigi – bendradarbiavimą su narkomafija, o tai reikštų tolimesnę priklausomybę. Kaip atrodytų tikroji laisvė Polo atžvilgiu? Ar tokia laisvė vis dar įmanoma šiuolaikinėje Meksikoje tokiems vaikams ar paaugliams kaip jis?
– Manau, kad šiuolaikinis gyvenimas, nesvarbu, iš kokios kultūros esame kilę, dažnai laikomas spąstais, iš kurių svajojame išsivaduoti. Kartais norime, kad nereikėtų įtikti savo šeimai ar mylimiesiems, kad nebūtų įpareigojimo sekti tėvų lūkesčiais ar tapti produktyviais ir naudingais visuomenės nariais. Jaučiamės įkalinti santykiuose, kuriuose nerandame šilumos ir supratimo, arba įkalinti kūnuose, kuriuos manome, jog reikia keisti, kad jie atitiktų kitų lūkesčius.
Pritariu Milanui Kunderai, kuris knygoje „Romano menas“ teigė, kad egzistencija yra spąstai: mes patenkame į šį pasaulį, kurio nesirenkame, į kūną, kuris ima mirti nuo pirmos dienos, kad gyventume gyvenimus, kurie kažkodėl atrodo jau kitų nubraižyti. Prie viso to dar pridėkime gyvenimą tokioje vietoje kaip Meksika, kur bet kurią akimirką, vien dėl to, kad esi jaunas, kad esi moteris, kad esi vargšas, dėl mūsų politinės sistemos korupcijos ir mūsų visuomenės, kurią smaugia degradacija ir smurtas, vertybių, tau gali nutikti baisi nelaimė, be jokios vilties rasti teisingumą ar atpildą.
Turėdama visa tai omenyje, negaliu nustoti galvoti apie siaubingus sprendimus, kuriuos kartais priimame norėdami ištrūkti iš šių kalėjimų, apie iliuzijas, kurias desperatiškai puoselėjame, kad rastume išeitį, pabėgimą. Manau, kad mane labiausiai domina melas, kurį sakome sau, kad pateisintume savo smurtą, žiaurumą kitų atžvilgiu, visišką atsakomybės stoką.
– Pasidalinkite, kaip vyko knygos „Paradais“ rašymo procesas. Ką galvojate ir kokius jausmus išgyvenate, kai kuriate tokius veikėjus? Ar šis procesas skyrėsi nuo „Uraganų sezono“?
– Na, tiek „Uraganų sezonas", tiek „Paradais“ buvo kūriniai, pareikalavę iš manęs daug laiko ir emocinės energijos. Jie neabejotinai „iš tos pačios šeimos“, nes abu sukurti tuo pačiu mano gyvenimo laikotarpiu: galutinė „Uraganų sezono“ versija ir pirmoji „žalia“ „Paradais“ versija buvo parašytos tais pačiais metais, 2016-aisiais, todėl stilistiškai daug panašumo – ilgos frazės, ir daugybė šnekamosios kalbos spalvų. Be to, abiejų veiksmas vyksta išgalvotose vietose, įkvėptose tikrojo Verakruso.
Kurdama „Uraganų sezoną“ norėjau nukeliauti į tamsiąją žmogaus sielos pusę ir parodyti sudėtingas aplinkybes, susijusias su neapykantos nusikaltimais, kurių Meksikoje įvyksta kiekvieną dieną. Taigi, turėjau tinkamai pasiruošti, ne tik pasitelkusi žurnalistinius metodus, bet ir atlikti tam tikrą emocinį tyrimą, kurio reikalauja grožinė literatūra, kai kuriami personažai ir jiems priskiriamos asmeninės istorijos bei intensyvūs ir prieštaringi jausmai, kas labai vargina rašytoją, bet taip pat yra būtina, jei nori, kad tavo personažai turėtų kažką panašaus į sielą...
O su „Paradais“ tas pasiruošimas buvo kitokio pobūdžio; man nebe taip rūpėjo tyrinėti tą tamsiąją žmogaus širdies pusę per radikalią, nepatogią empatiją, slypinčią „Uraganų sezone“, veikiau norėjau parašyti istoriją, kuri parodytų, kad kartais baisiausias smurtas yra užgaidos, atsitiktinumo, kvailumo, nesubrendusių arba bailių vyrų ir moterų savanaudiškumo ir impulsyvumo rezultatas.
Kalbant apie „Paradais“, iššūkis buvo labiau techninis, o ne emocinis, ir manau, kad tai labai pastebima pasakotojo balse, nes tam, kad sukurčiau tą nenuspėjamo chaoso, beprasmiško smurto įspūdį, kurį matome, pavyzdžiui, per šaudynes mokyklose ar kolektyvinius paauglių vykdomus išprievartavimus, man reikėjo balso, kuris galėtų išlaikyti daug didesnį atstumą nuo veikėjų, visų pirma nuo pagrindinio herojaus Polo. Labiausiai tam, kad galėčiau parodyti prieštaravimus tarp jo įvykių versijos ir įvykdyto nusikaltimo, tarp jo fantazijų apie nekaltumą ir baisios realybės, nuo kurios jis nori pabėgti.
– Esate minėjusi, kad mėgstate kurti personažus, kurie neturi arba mano neturintys ateities. Kodėl jums ši ateities neturinčio personažo pozicija atrodo įdomi? Ar daug to matote ir realybėje?
– Manau, kad paauglystė – tai pirmas momentas mūsų gyvenime, kai susidūrę su gyvenimo išbandymais pradedame viskuo abejoti, nes vaikystė jau už nugaros ir į ją neįmanoma sugrįžti, o ateitis atrodo tolima ir nepasiekiama. Daugelis mūsų taip jaučiasi net ir suaugę, bet manau, kad iki šiol teikiau pirmenybę paauglių personažams, nes man atrodo, kad jie stipriau ir gryniau perteikia šią abejonę ateitimi.
– Šiame romane vaizduojami moterų portretai taip pat atgrasūs, tiesa – ne tokie kaip paauglių berniukų. Gal galite pakomentuoti, kodėl pasirinkote tokį vaizdavimą?
– Na, romane daugiausia dėmesio skiriama Polo požiūriui, o kadangi jis yra piktas ir neapkenčiantis savo gyvenimo aplinkybių, viskas aplinkui persmelkta neapykantos ir paniekos, net iki groteskiškumo. Kadangi jis jaučiasi išnaudojamas savo gyvenimo moterų, visas jas laiko niekingomis būtybėmis. Šiuo atveju iššūkis buvo sukurti balsą, kuris, viena vertus, pateiktų Polo įvykdyto nusikaltimo versiją, kita vertus, suteiktų skaitytojui užuominų, kad Polas daug ką pasakoja ne visai teisingai.
– Lietuviškai prieš pusmetį pasirodė José Emilio Pacheco knyga „Mūšiai dykumoje“, laikoma klasika Meksikoje. Šis trumpas romanas yra apie mokyklinuką Karlą, naiviai įsimylėjusį savo klasioko mamą Marijaną. „Paradais“, rodos, yra savotiškas tos istorijos perrašymas, tik, žinoma, kraupesnis. Ar yra tarp šių dviejų knygų ryšys?
– Tiesą sakant, Pacheco epigrafą pridėjau tik tada, kai romaną jau buvau beveik užbaigusi. Luisas Jorge, mano vyras, kuris taip pat yra rašytojas ir entuziastingai skaito Pacheco bei kitus 2-ojo ir 3-iojo dešimtmečių kartos rašytojus, įžvelgė tam tikrų paralelių tarp mano romano ir „Mūšių dykumoje“, ir aš nusprendžiau įtraukti epigrafą ironiškai, nes man patiko tas nevalingas iškreiptas veidrodinis žaidimas tarp dviejų labai skirtingų berniukų, kurie įsimyli brandžią moterį. „Paradais“ atveju visas siaubas, kuris nutinka, kyla ne dėl vilties trūkumo, kurį Karlitas patiria „Mūšiuose dykumoje“, bet dėl jos pertekliaus, nesveiko fantazijos pertekliaus.
– „Uraganų sezonas“ pateko į trumpąjį, „Paradais“ – į ilgąjį International Booker prizo sąrašus. Pasidalinkite, ką jums tai reiškia. Ar pasikeitė jūsų požiūris į kūrybą po tokių įvertinimų? O gal ir pati rašymo praktika?
– Tiesą sakant, žvelgdama atgal, džiaugiuosi, kad patekau į trumpąjį Bookerio sąrašą, kai buvome pačiame kovido pandemijos įkarštyje, nes nemanau, kad būčiau galėjusi gyvai ištverti visą cirką, kuris susijęs su dalyvavimu šios premijos konkurse. Aišku, kad nominacija man labai padėjo anglakalbiame leidybos pasaulyje, esu už tai dėkinga, bet tikrai nemanau, kad mano knygos tinkamos laimėti tokius apdovanojimus. Jos pernelyg nepatogios, pernelyg niūrios ir beviltiškos, niekaip nebūčiau galėjusi laimėti Bookerio, giliai širdyje tai žinojau.
O patekti į trumpąjį sąrašą – labai nemalonus procesas. Tave verčia paruošti padėkos kalbą „tam atvejui, jei laimėtum“, dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje kartu su kitais nominantais ir niekas, išskyrus žiuri, neturėtų žinoti, kas laimėjo, bet esu tikra, kad nugalėtojas tai žino iš anksto, o tu sėdi fotelyje su savo juokinga viltimi, sukryžiavusi pirštus nervingai prakaituoji. Labai džiaugiuosi, kad galėjau visa tai patirti per ekraną, patogiai įsitaisiusi savo namuose Puebloje!
Tiesą sakant, pažvelgus atidžiau, galima pamatyti, jog vieninteliai mano laimėti apdovanojimai buvo Europoje – Vokietijoje, Portugalijoje ir Lenkijoje – ir visais atvejais tai buvo visiška staigmena, nes aš net nežinojau, kad mano knygos dalyvauja konkursuose, ir manau, kad nemaža dalimi tai yra mano vertėjų nuopelnas. Netgi Meksikoje nesu nieko laimėjusi, tad pripratau viską priimti su nemažai skepsio. Manau, kad laikui bėgant tapau ciniška, o gal tiesiog realistė. Žinoma, laimėti išpampusį prizą yra gerai banko sąskaitai ir suteikia galimybę kur nors įdomiai pakeliauti, bet kartais šauniau yra nieko nelaimėti arba jausti, jog nieko laimėti nereikia.
O šiaip apdovanojimai ir vertimai man suteikė daug viešumo, o tai nepadėjo mano rašymui. Viena vertus, dabar galiu ramiai atsidėti darbui, neapsiimdama krūvos atsitiktinių darbų, bet kartu turiu sąmoningai stengtis sukurti rašymui būtinas sąlygas – vienatvę ir tylą. Kalbu ne apie tikrą, fizinę vienatvę ir tylą, o apie mentalinę. Deja, tam, kad galėčiau rašyti, man visuomet reikėjo jaustis tarsi atsiskyrėlei saloje, o tai pastaruoju metu darosi vis sunkiau. Turėjau daug dirbti su savimi, kad įgyčiau gebėjimą atsispirti sėkmės sirenų giesmei.
– Mūsų leidyklos skaitytojai susidomi Meksika perskaitę jūsų, taip pat panašias temas nagrinėjančio meksikiečių rašytojo Yuri Herreros knygas. Kaip jums atrodo, kodėl svarbu, kad jūsų romanai prabyla kitomis kalbomis, tarp jų ir lietuviškai?
– Būti išverstai į tiek daug kalbų yra kiekvieno rašytojo svajonė, nežinau, ką dar galėčiau pridurti, kad neskambėtų perdėtai kukliai. Giliai širdyje kiekvienas vertimas man išlieka staigmena, nes niekada nesitikėjau, kad mano knygomis susidomėtų kas nors už Meksikos ribų ar už išskirtinai literatūrinio Meksikos rato ribų, todėl net ir sėkmė, kurios sulaukiu savo šalyje, iš tiesų yra kažkas nuostabaus, bet kartu ir šiek tiek netikėto bei neįsisavinamo, tarsi laimėjimas loterijoje.
Asmeniškai apie mano kūrinių vertimą į lietuvių kalbą daug pasakyti negaliu, nes nemoku nė žodžio šia kalba, bet kai 2021 metais dalyvavau festivalyje „Vilniaus lapai“, sulaukiau daugybės komentarų apie tai, koks puikus buvo Eglės Naujokaitytės vertimas ir kaip jis leido skaitytojams užmegzti ryšį su romanu. Taip pat buvau maloniai nustebinta, kad Lietuvoje radau tiek daug žmonių, besidominčių dabartine Lotynų Amerikos literatūra.
– Galiausiai, ar norėtumėte pasidalinti su mumis, kokie literatūros kūriniai, filmai ar kas nors kita pastaruoju metu jus įkvėpė? O gal yra kažkas, ką norėtumėte rekomenduoti Lietuvos skaitytojams?
– Pastaruoju metu skaitau nemažai Argentinos rašytojų. Juano José Saero kūryba nuostabi, tai vienas geriausių visų laikų ispanakalbių rašytojų. Pradžiai rekomenduočiau perskaityti „El Entenado“. Taip pat ką nors iš argentiniečių Maríos Moreno ir Arianos Harwicz kūrinių.