Knygą rusų kalbą išvertė Aleksandra Vasilkova, išleido viena garsiausių knygų vaikams ir paaugliams leidyklų Rusijoje „Samokat“. Jau italų, estų, latvių, prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, rumunų, ukrainiečių, ispanų kalbomis prabilusios „Sibiro haiku“ rusišką vertimą finansavo Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programa. Programos finansavimas paskirtas ir japoniškam bei čekiškam grafinio romano vertimams, abi knygos pasirodys 2022 m.
Pasak knygos iliustruotojos Linos Itagaki, pirmuosius vertimus ji adaptavo (ranka perrašinėjo tekstus komiksų „burbuliukuose“) pati – anglų, prancūzų, vokiečių, dalinai italų leidimus. Vėliau šiuos darbus ji perdavė leidyklų dizaineriams. „Leidyklos „Samokat“ dizaineriai specialiai knygai sukūrė šriftą ir tobulai „pagavo“ mano stilių, gražiai adaptavo knygą, esu labai patenkinta jų darbu“, – džiaugėsi L.Itagaki.
Dailininkė pastebėjo, kad kiekvienas „Sibiro haiku“ leidimas išeina vis kitoks, nes pasikeitus kalbai keičiasi rašto stilius, knygos formatas. „Japoniškas variantas, tarkime, labai skirsis nuo visų prieš tai išėjusių. Kaskart turime atrasti šaliai tinkančią liūdną piemenėlių dainą vietoje lietuviškos. O Japonijoje, pavyzdžiui, piemenų net nebuvo ir dainų tokių nėra!”, – apie nelengvas ir kūrybiškų sprendimų reikalaujančias grafinio romano adaptacijas pasakojo L.Itagaki.
„Vertimas į rusų kalbą – lyg svajonės išsipildymas, – rusiškuoju knygos leidimu džiaugiasi Jurga Vilė. – Turint omeny, kad savo pasakojimu norėjau perteikti bendražmogišką patirtį, neskirstyti į „mes“ ir „jie“, su pagarba prisiliesti prie to sudėtingo laikotarpio ir padėkoti. Taip, kaip mano močiutė buvo dėkinga Sibire sutiktiems geriems žmonėms, padėjusiems išgyventi.“
Grafiniai romanai apie istoriją, ypač sudėtingą, o dar jei tai knyga vaikams – vis dar gana reta literatūros rūšis.
Pagal žanrą rusiškas „Sibiro haiku“ leidimas pateko į „Non/fiction“ mugės „Komiksų“ skyrių. Pasak knygos leidėjų, pernai čia buvo pristatytas rusų rašytojos Olgos Lavrentjevos grafinis romanas „Survilo“, pasakojantis apie autorės senelę, kuri išgyveno Leningrado blokadą.
„Grafiniai romanai apie istoriją, ypač sudėtingą, o dar jei tai knyga vaikams – vis dar gana reta literatūros rūšis. Ji reikalauja delikačiai išradingo santykio su pasakojama tema ir pagarbaus, bet ne pamokslaujančio tono kalbant su jauna auditorija“, – teigia literatūros, vizualumo ir kino tyrėja profesorė Natalija Arlauskaitė. Jos nuomone, „grafinis romanas „Sibiro haiku“ – kaip tik tokia knyga.
Savo knygą J.Vilė ir L Itagaki adresavo paaugliams, Rusijoje ji skiriama suaugusiems skaitytojams. Pasak tarp Maskvos ir Vilniaus gyvenančios vertėjos, rašytojos Marijos Čepaitytės, jie, ko gero, lietuvių šeimos patirtį lygins su rašytojos Guzel Jachinos romane „Zuleicha atmerkia akis“ (2015) aprašyta „išbuožintos“ totorių šeimos patirtimi. „Šis romanas, taip pat sukurtas pagal autorės močiutės prisiminimus, sukėlė daug ginčų Rusijoje, bet ir buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis, puikavosi rusų skaitytojų renkamų populiariausių knygų sąrašų viršūnėse. 2019 metais pagal šį romaną sukurtas aštuonių serijų filmas. Jachinos romanas, kaip ir „Sibiro haiku“, išverstas į daugelį kalbų ir tai liudija, kad dėl įvairių aplinkybių šeimą, gimtuosius namus, pastogę, tėvynę praradusių žmonių vargai ir kančios yra universali, daugeliui rūpima tema“, – teigia M.Čepaitytė.
