„Nei emociškai, nei profesiniu požiūriu nebuvau pasirengęs suvokti įvykių, sau ir kitiems paaiškinti, kas nulėmė neišprovokuotą Rusijos agresiją. Atrodė, kad vieninteliai racionalūs paaiškinimai – beprotybė ir nusikaltėliška prigimtis, – rašo autorius. – Supratau, kad kai kalbama apie didžiausią karinį konfliktą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, būdamas istorikas galiu pamėginti paaiškinti tai, ko negali paaiškinti kiti.“
2022 m. vasarį prasidėjęs Rusijos ir Ukrainos karas nepribrendo per vieną dieną. Jo giluminės priežastys siekia kur kas ankstesnius laikus, nei 2014 m. Euromaidano pergalė, prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimas, rusų įvykdyta Krymo aneksija ir netrukus įsiplieskęs karinis konfliktas Donbase. Nors savo pasakojimą Plokhyjus pradeda nuo raudonosios imperijos – SSRS – žlugimo, kai Rusija ir Ukraina pasuko savais keliais, tolesniuose knygos puslapiuose nusikeliama į laikus, kai Moskovijoje buvo pradėta kurpti imperinė mitologija, pagal kurią Ukraina ir ukrainiečiai buvo vertinami kaip neatsiejama „vieningos rusų tautos“ dalis, o ukrainiečių gyvenamos teritorijos – „nedalomos“ Rusijos istorinės žemės. Būtent toks požiūris tapo visų Rusijos valdovų ideologijos šerdimi, kad ir kokia būtų valstybinė santvarka bei istorinis kontekstas. Ir carams, ir komunistų partijos vadams, ir dabartinės tariamai demokratinės Rusijos Federacijos lyderiams nepriklausoma, savo kelią pasirinkusi Ukraina buvo ne tik nepageidaujama, bet ir vertinama kaip didžiausia grėsmė pačiai Rusijai. Idealiu atveju Ukraina turėjo būti „sugrąžinta“ į Rusiją arba bent jau tapti „vyresniajam broliui“ visiškai pavaldžia valstybe. Nuo pat SSRS žlugimo Maskva metodiškai siekė savo tikslų: skyrė milijardus dolerių prorusiškiems politikams ir agentams, kurstė separatistines nuotaikas, šantažavo energetikos išteklių tiekimu. Kremliaus remiamas Janukovyčius 2014 m. vasarį buvo nuverstas, Krymo užgrobimas ukrainiečių nepalaužė ir neprivertė išsižadėti pusiasalio, mėginimai „federalizuoti“ šalį įperšant „Trojos arklį“ – rusų kontroliuojamo Donbaso teritorijas – taip pat neišdegė. Tikėtina, būtent tada Kremlius nusprendė imtis kraštutinio plano – atviros karinės agresijos prieš Kyjivą ir visą Ukrainą, nors užsienyje tokiu scenarijumi mažai kas tikėjo.
Antrojoje knygos dalyje pasakojama apie pirmąjį Rusijos ir Ukrainos karo etapą. Kaip Maskvoje planuotas „kelių dienų“ žygis atsimušė į ukrainiečių ryžtą ginti savo šalį, kaip buvo apgintas Kyjivas, kaip okupantai vykdė civilių gyventojų žudynes Bučoje bei kitose vietovėse. Taip pat aprašyta padėtis kituose frontuose, Vakarų reakcija į karą: nuo sukrėtimo iki humanitarinės bei karinės pagalbos Ukrainai tiekimo, panagrinėta tarptautinė padėtis bei ateities perspektyvos. Autoriaus manymu, Rusijos ir Ukrainos karas ženklina didžiulius geopolitinius poslinkius, galinčius visiškai pa-keisti pasaulio tvarką.
„S. Plokhyjus – svarbiausias ankstyvosios ir dabartinės istorijos metraštininkas. Ši knyga – griežta ir objektyvi, kartu puikiai skaitoma ir įtaigi.“ (Lukeʼas Hardingas, „The Guardian“)
Kitos leidyklos „Briedis“ išleistos S. Plokhyjaus knygos: „Europos vartai. Ukrainos istorija“, „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“, „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“, „Žmogus, šaudantis nuodais. Šaltojo karo šnipo istorija“.
Knygos ištrauka
Plati invazija sukrėtė ne tik politikus ir paprastus piliečius, bet ir kariškius. „Mes vis dar manėme ir, galima sakyti, tikėjomės, kad priešas pradės aktyvius karinius veiksmus iš okupuotos Luhansko ir Donecko sričių teritorijos, – prisiminė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Šiaurės vadovybės vyriausiasis vadas generolas Dmytro Krasilnikovas. – Kad jie pasitelks Luhansko ir Donecko Liaudies Respublikų nelegalias karines formuotes, jomis užmaskuodami pagrindinę Rusijos savanorių ir samdinių formuotę, šiek tiek praskiestą reguliariosios kariuomenės daliniais, galbūt remiamą tolimojo nuotolio daugkartinių raketų paleidimo sistemų ir aviacijos. Galbūt. Iki pat galo tikėjomės, kad mūsų priešas nesiverš visais frontais.“
Ukrainos kariuomenė ruošėsi lokalesniam karui, panašiam į tą, kokį nuo 2014 m. kariavo Donbase. Nors pasienyje padėtis darėsi vis labiau įtempta, ukrainiečių daliniai dar nebuvo sukomplektuoti pagal karo meto standartus. Vakarų žvalgybos pasirodė esančios teisios. Jos ne kartą perspėjo, kad puolimas neapsiribos tik Donbasu. Ir iš tikrųjų vienas pagrindinių Rusijos puolimo smūgių buvo nukreiptas į Kyjivą generolo Krasilnikovo vadovaujamame fronto ruože. Antrąją invazijos dieną Kremliui artimas politinis patarėjas Sergejus Markovas žurnalistams sakė, kad „Kyjivą būtina užimti, nes ten duodami įsakymai žudyti rusų kareivius. Mums reikia, kad Kyjive būtų kitas žmogus, duodantis kitokius įsakymus. Štai kodėl Kyjivą reikia užimti“.
Ukrainos kariuomenei vadovavo generolas leitenantas Valerijus Zalužnas. Apvalaus veido, išvaizda primenantis pliušinį meškiuką, 48 metų generolas nė dienos nebuvo tarnavęs sovietinėje armijoje. Jis atstovavo naujai ukrainiečių karininkų kartai, parengtai pagal NATO standartus, kuri įrodė savo vertę mūšiuose su Rusija ir jos satelitais šalies rytuose. Kartu su sausumos pajėgų vadu generolu pulkininku Oleksandru Syrskiu, perėmusiu Kyjivo gynybą, Zalužnas perkėlė kariuomenės vadavietes iš įprastinių vietų arčiau sienos su Rusija. Reaktyviniai lėktuvai ir sraigtasparniai buvo perkelti į antraeilės reikšmės aerodromus, kad juos būtų sunku aptikti ir sunaikinti netikėtu smūgiu. Syrskis organizavo du gynybos žiedus aplink Kyjivą, o patį miestą paskirstė į gynybinius sektorius, kuriems vadovaudavo Kyjivo karo mokyklų vadai. Viltasi, kad tokie veiksmai padės išgelbėti ne tik kariuomenę, bet ir miestą.
Tiesiausias kelias Rusijos kariams pasiekti Kyjivą buvo judėti per Černobylio uždarąją zoną. Čia įvyko didžiausia pasaulyje branduolinė katastrofa. Prieš įsiveržimą, vykdant karinius manevrus pavadinimu „Sąjunginis ryžtas 2022“, šia kryptimi buvo sutelkta beveik 30 000 Rusijos kareivių. Vasario 24 d. dalis jų perėmė Černobylio atominės elektrinės (kartu su 1,5 mlrd. eurų vertės apsaugine konstrukcija virš pažeisto ketvirtojo reaktoriaus) ir uždarosios zonos kontrolę. Lengvai ginkluoti Ukrainos gvardiečiai pasidavė be kovos, nes nebuvo pasirengę priešintis didžiulėms priešo pajėgoms branduolinio objekto teritorijoje.
Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Heraščenka savo „Facebook“ puslapyje paskelbė pranešimą, kad Černobylio zonoje užpulti ukrainiečių gvardiečiai. Jis įspėjo, kad susišaudymai gali pažeisti saugyklas ir sukelti radiacijos pliūpsnį, apimsiantį didelę Ukrainos, Baltarusijos ir Europos Sąjungos dalį. Taip neatsitiko, nes ukrainiečių gvardiečiai pasidavė be kovos, tačiau rusų tankai ir sunkioji technika, judanti nuo Baltarusijos sienos per Černobylio uždarąją zoną, pakėlė nuo 1986 m. sprogimo likusias radioaktyviąsias dulkes.
20.30 val. Ukrainos valstybinė branduolinio reguliavimo inspekcija prarado visų Černobylio zonoje esančių objektų kontrolę. Ukrainos gvardiečiai pateko į nelaisvę, apsauginės konstrukcijos ir kitų Černobylio zonos objektų operatoriai buvo paimti įkaitais. Kyjivas informavo Vienoje įsikūrusią Tarptautinę atominės energijos agentūrą (TATENA) apie svetimos šalies karinių pajėgų įvykdytą AE užpuolimą. Savo „Twitter“ paskyroje Zelenskis Černobylio užpuolimą pavadino „karo paskelbimu visai Europai“, tačiau agentūra, priklausanti Jungtinių Tautų tarptautinių organizacijų struktūrai, negalėjo nieko padaryti, kad sustabdytų Rusijos, nuolatinės JTO Saugumo Tarybos narės, karinių pajėgų įvykdytą branduolinio objekto užgrobimą. Savo pirminiuose pareiškimuose TATENA atstovai net nepanoro minėti Rusijos, tad agresoriui pavyko išsisukti be menkiausios bausmės. Ukrainiečiai buvo palikti vienui vieni spręsti fronto linijoje kylančią branduolinę krizę.
Pirmasis didelis naujojo karo mūšis įvyko 35 m į šiaurės vakarus nuo Kyjivo centro esančiame Hostomelyje, Antonovo tarptautiniame oro uoste, kuriame buvo didžiausias pasaulyje krovininis lėktuvas „Antonov 225“. Hostomelio oro uostas buvo ne tik netoli Ukrainos sostinės, bet galėjo priimti visų tipų Rusijos karinių oro pajėgų naudojamus lėktuvus. Rusų karinė vadovybė planavo užimti oro uostą pasitelkdama palyginti nedideles desanto ir specialiųjų pajėgų kariškių pajėgas. Tai leistų Kyjivo priemiestyje nusileisti daug didesnėms pajėgoms, kurios užimtų tiltus per Dnieprą ir taip apribotų Ukrainos kariuomenės galimybes manevruoti ir permesti dalinius. Spėjama, kad iš Hostomelio turėjo būti vykdoma Zelenskio nužudymo arba paėmimo į nelaisvę operacija. Esą ši užduotis tektų Ramzanui Kadyrovui ištikimiems čečėnų daliniams.
Vasario 24 d. apie 10.30 val. prie Hostomelio oro uosto priartėjo lėktuvų lydimi Rusijos atakos sraigtasparniai KA52 (vadinami „aligatoriais“) ir MI8 transporto sraigtasparniai su desantininkais viduje. Iki to laiko rusams pavyko sunaikinti ukrainiečių oro gynybą aplink aerouostą. Nepaisant CŽV direktoriaus Williamo Burnso perspėjimo prezidentui Zelenskiui, kad rusai ketina nusileisti Hostomelyje, strategiškai svarbiame oro uoste nebuvo jokių didesnių Ukrainos kariuomenės pajėgumų, tik lengvai ginkluotas greitojo reagavimo Nacionalinės gvardijos brigados būrys. Nors dauguma brigados karių buvo išsiųsti į Donbasą, likusieji oro uoste (apie 300 vyrų, tarp jų ir prievolininkai) sugebėjo smarkiai pasipriešinti. Jie numušė tris iš maždaug trisdešimt penkių rusų sraigtasparnių, pažeidė dar tris. Iš nusileidusių MI8 sraigtasparnių išsilaipinę kareiviai liko be priedangos iš oro ir buvo apšaudomi ukrainiečių.
Viskas vyko ne pagal rusų planą. Jie stengėsi išlaikyti oro uostą, tačiau dėl ukrainiečių artilerijos ugnies jame negalėjo nusileisti sunkieji transporto lėktuvai. Ukrainiečių 95-osios brigados desantininkai permetė ten savo sraigtasparnius, o 72-oji motorizuotoji brigada (pagrindinis sostinę ginantis kariuomenės dalinys) kelias dienas varžėsi dėl Hostomelio kontrolės. Jų pastangos išgelbėjo Ukrainos sostinę nuo netikėto puolimo, o Zelenskį ir jo vyriausybę – nuo galimos nelaisvės ar net mirties. Puolimas Kyjivo kryptimi užstrigo, nes Ukrainos ginkluotosios pajėgos sunaikino Irpinės upės užtvanką. Taip Hostomelyje esančios rusų pajėgos buvo atkirstos nuo Kyjivo. Mūšis dėl Hostomelio ir oro uosto pradiniame karo etape buvo pirmasis ir pats ilgiausias, užsitęsęs net iki balandžio.
Po kelių dienų rusų bandymas užimti kitą strateginį oro uostą Vasylkive, esantį maždaug už 40 km į pietus nuo Kyjivo centro, taip pat žlugo dėl veiksmingo Ukrainos priešlėktuvinės gynybos padalinių darbo. Nedidelį rusų būrį, kuriam pavyko išsilaipinti aerodrome, sunaikino Ukrainos sausumos pajėgos. Užgrobus Hostomelio oro uostą, bet nepavykus užimti Vasylkivo, kovo viduryje Kyjivo puolimas sustojo ties Moščuno kaimu, esančiu į šiaurės rytus nuo Kyjivo.
Rusijos kariuomenė Kyjivo link pajudėjo ne tik iš Baltarusijos per Černobylio zoną, bet ir iš Rusijos teritorijos per Sumų ir Černihivo sritis, esančias į rytus nuo Ukrainos sostinės. Tame regione buvusios ukrainiečių pėstininkų ir tankų brigados prieš pat rusų puolimą paliko savo dislokacijos vietas, atlaikė aviacijos smūgius ir, pastiprintos rezervistų, pradėjo kautis su rusų kolonomis, judančiomis link Kyjivo. „Pirmasis smūgis, nukreiptas į mūsų paliktas pozicijas, priešui nieko nedavė, o mes išsaugojome pagrindines pajėgas, – prisiminė Ukrainos kariuomenės šiaurinio sparno vadas generolas Krasilnikovas. – Tos pajėgos vėliau priešui padarė rimtų nuostolių.“ Daugiau kaip ketvirtį milijono gyventojų turintis Černihivas, esantis mažiau nei 150 km į šiaurės rytus nuo Kyjivo, ir maždaug tiek pat gyventojų turintis Sumų miestas, esantis apie 350 km į rytus nuo sostinės, buvo paversti tvirtovėmis.
Šiaurinėse Kyjivo prieigose rusai puolė santykiu 12:1, bet šio pranašumo nepajėgė paversti pergale. Jiems trūko taktinio išmanymo. Rusų kolonos turėjo aplenkti miestus, o siauruose miško keliuose jų kareiviai, transporto priemonės, ginkluotė ir įranga tapo lengvu taikiniu ukrainiečių mobiliosioms grupėms. Naudodamos „Javelin“ nešiojamąsias raketų sistemas, taip pat jų ukrainietiškus ir sovietinius analogus, padedamos vietos gyventojų, šios grupės naikino rusų tankus ir šarvuočius ir taip stabdė rusų artėjimą prie Kyjivo iš rytų pusės. Šiose vietovėse filmuotuose vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip rusų tankų kolonos deginamos artilerijos ugnimi, bepiločiais, jas naikina lengvai ginkluotos mobiliosios ukrainiečių karių grupės. Rusų kariškiai palikdavo savo transporto priemones ir įrangą, kurių didžioji dalis buvo sugedusi arba tiesiog pritrūko degalų. Užpuolikai degalų ir maisto turėjo tik kelioms dienoms.
Link Kyjivo besiveržiantys Rusijos kariai sulaukė tik ribotos aviacijos paramos. Vakarų ekspertų prognozuotas visiškas rusų dominavimas ore taip ir nebuvo pasiektas. Rusai skubėjo. Užuot vykdę ilgą bombardavimą, būdingą JAV operacijoms Irake, jie sujungė aviacijos atakas su sausumos kariuomenės judėjimu. „Rusijos negebėjimas pirmosiomis konflikto dienomis nuslopinti ar sunaikinti Ukrainos priešlėktuvinės gynybos sistemų apribojo galimybes remti antžeminius manevrus ir tai prisidėjo prie nesėkmės puolant Kyjivą“, – rašė britų žvalgybos ekspertai, vertindami įstrigusio Rusijos puolimo Šiaurės Ukrainoje priežastis.
