Greta viešų rašytojos susitikimų, R. Morkūnaitė-Mikulėnienė šių metų kovo 27 d. asmeniškai pakalbino R. Šepetys vaizdo įrašui. Čia siūlome tekstinį pokalbio variantą (rašytojos atsakymus iš anglų kalbos vertė Mantė Meškelevičiūtė; pokalbis redaguotas)
- Labai džiaugiuosi, kad šiandien esate Europos Parlamente ir turėsite galimybę pristatyti savo knygą „Tarp pilkų debesų" Briuselio skaitytojams, Europos Parlamento ir kitų Europos Sąjungos institucijų darbuotojams – tiems, kas domisi tiek istorija, tiek literatūra. Kadangi daug keliaujate pristatydama savo knygą, matyt, pastebite – vienokios reakcijos yra Amerikoje, kitokios – Lietuvoje, dar kitokios – kitose Europos šalyse... Kokie skirtumai svarbiausi? Kaip manote, ar pasirodžius jūsų knygai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istorija geriau pažįstama? Mano manymu – taip, ir aš esu Jums už tai labai dėkinga, tačiau norėtųsi išgirsti Jūsų įžvalgas.
- Reakcijos tokios skirtingos – to net nesitikėjau! Autorius, rašydamas knygą, turi savo supratimą, apie ką ji. Bet kai išvyksti į pristatymo turą ir susitinki su skaitytojais – jie pasako, apie ką yra tavo knyga. Ši jau išleista 43 šalyse, išversta į 26 kalbas. Įvairiose šalyse ja naudojamasi analizuojant skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje knyga naudojama studijuojant tapatybę – kiek galima atimti iš žmogaus, kol jis praranda savo tapatybę. JAV mes ją naudojame mokydamiesi apie drąsą ir išlikimą, o Ispanijoje – mokantis apie patriotizmą. Visa tai lemia kiekvienos šalies istorija. Štai Japonijoje knyga analizuojama iš drąsos ir žmogiškojo orumo pozicijų. Remdamiesi savo studijose Lietuvos istorija, jie geriau pažįsta pačius save. Tad tai ne tik istorijos studijos, bet ir savęs pažinimo studijos, savęs įvertinimas. Skaitydamas knygą, dažnai įsivaizduoji save pagrindinio herojaus vietoje ir klausi savęs, šios knygos atveju: „Ar aš išgyvenčiau?" Taigi, tai – savianalizė. Tai labai skiriasi nuo filmo ar televizijos šou. Filme mums pateikiami vaizdai, ir mes tiesiog priimame tai, ką matome ekrane. O knygoje skaitytojas tampa autoriaus kūrybos partneriu, skaitytojas kuria herojus, per skaitytoją skleidžiasi jausmai ir skaitytojas nusprendžia, kokia yra pagrindinė knygos nešama žinia. Todėl man tai buvo labai įspūdinga patirtis, ne tik pažįstant Baltijos šalių istoriją, bet ir suvokiant pamokas, kurias Lietuva, Latvija ir Estija pateikia pasauliui.
- Mes daug kalbame apie tai, kaip jaunimas reaguoja į istorinius dalykus. Mano nuomone, apie tai ypač svarbu kalbėti šiandien, kada Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo jau nauja karta, ir galbūt tam tikri istorinių patyrimų dalykai nebėra savaime suprantami. Labai džiaugiuosi Jūsų knyga – tai instrumentas, padedantis jauniems žmonėms atrasti ryšį su netolima istorine praeitimi per labai suprantamus dalykus, per emocijas, jausmus, tapatinantis su herojais ir surandant sąlyčio taškus. Ar, Jūsų požiūriu, jauni žmonės Lietuvoje pakankamai žino apie palyginti neseną istoriją? Kaip reaguoja jaunimas kitose šalyse, turint omenyje, kad Lietuvos vardas jiems galbūt girdimas pirmą sykį?
- Taip, iš pradžių, kai jie išgirsta, kad knyga apie Lietuvą, visuomet trumpam sutrinka. Kur yra Lietuva? Kas yra Lietuva? Manau, kad tai – vienas iš pasakojimo privalumų. Istorija gali būti nuobodi, pilna faktų ir skaičių. Tačiau per herojus ir pasakojimą ta statistika tampa žmogiška, mes džiaugiamės ir verkiame kartu su jais. Staiga jų istorija tampa svarbi. Kai skaitytojai skaito apie veikėjus iš Lietuvos, jie ieško žemėlapyje Lietuvos, ieško internete daugiau informacijos apie Lietuvą. Skaitytojai iš viso pasaulio siunčia man savo kūrinius, kuriuos sukūrė remdamiesi pasakojimu apie Lietuvą – skrebinimo* albumus, kūrinius apie Sibirą. Ši istorijos atkarpa sukelia daug jausmų, daro labai gilų emocinį poveikį. Ji suteikia skaitytojams mikroskopą, per kurį jie gali pažvelgti į savo pačių gyvenimą ir paklausti savęs: „Jei aš būčiau šis žmogus iš Lietuvos, ir NKVD pasibelstų į mano duris, ir turėčiau 20 minučių pasirengti, ką pasiimčiau? Ar išgyvenčiau?" Lietuvos istorija jauniems skaitytojams kelia visus šiuos klausimus. Manau, tai vienas iš galingų fikcijos elementų – iškelti klausimus, bet nebūtinai įteigti atsakymus. Geras menas kelia klausimus ir leidžia žiūrovui ar skaitytojui pačiam rasti atsakymus. Aš matau, kaip tai vyksta su jaunais žmonėmis. Einu į knygų klubo susitikimus ir girdžiu, kaip paaugliai diskutuoja apie knygą – ginčijasi dėl tam tikrų istorijos detalių. Man labiausiai patinka, kad jie mąsto kritiškai, ne tiesiog priima tai, apie ką skaito, bet analizuoja visą problemą, kelia klausimus, formuluoja atsakymus, atlieka tyrimus. Visa tai todėl, kad juos įkvėpė Lietuvos istorija. Ir aš tikiuosi, kaip Jūs sakote, kad jauni lietuviai suvokia, kokia turtinga ir kupina įvykių yra jų istorija. Ne tik istorijos apie Sibirą, bet ir apie knygnešius, partizanus, žmones, kuriuos išsiuntė į gulagus, Baltijos kelio istorija. Tai tokie galingi žmoniškumo pavyzdžiai! Laisvė, viltis ir drąsa – šios temos yra universalios. Taip, jos kyla iš Lietuvos, ir aš noriu, kad visi tai žinotų. Tačiau nors kilusios iš Lietuvos, šios temos tinka visiems.
- Dažnai Europos Parlamente, ir apskritai, bendraudama su savo bičiuliais tiek Europoje, tiek kaimyninėse valstybėse, politiniu lygmeniu, jaučiu, kad nesusikalbama, matyt, dėl nepakankamo vieni kitų pažinimo. Mes svarstome problemas, susijusias su energetikos politika, santykiais su trečiosiomis šalimis, ir kartais liekame nesuprasti, nes žmonės nepakankamai žino, kokia mūsų istorija ir kokią kaimynystę mes turime ir turėjome. Ar manytumėte, kad Jūsų knyga gali prisidėti prie tokio supratimo Vakarų Europoje ir plačiau pasaulyje, kalbant ne vien apie bendražmogiškas vertybes, bet ir apie konkrečius dalykus? O vieni kitus labiau pažindami, suprasdami istoriją, galbūt labiau atsižvelgtume ir į nūdienos nuogąstavimus?
- Tikiuosi. Sutinku su Jumis, kad nors ateitis ir dabartis yra svarbios, mes esame daugybe būdų apibrėžti mūsų praeities. Tai, kaip mes veikiame, kaip reaguojame, yra pagrįsta mūsų praeities patirtimis. Todėl labai svarbu, kad šalys gerai suprastų vienos kitų istoriją, nes tai yra pagrindas, nuo kurio atsispyrę žingsniuojame į ateitį. Kaip jie gali suprasti jūsų jausmus dėl energetikos politikos ar kaimynystės problemų, jei jie nesupranta jūsų istorijos? Kalbu apibendrintai, ne tik apie Lietuvą, bet apskritai apie mus visus. Kaip aš galėčiau, pavyzdžiui, efektyviai kurti verslą su kuo nors Bulgarijoje, jei nesuprasiu šalies tapatybės, jų vertybių ir jų istorijos? Kaip minėjau, man nepaprastai įdomu stebėti, kaip skirtingai šalys ir jų lyderiai interpretuoja istoriją. Aš daug sužinojau ne tik apie istoriją, bet ir apie pačias šalis, pavyzdžiui, kad Ispanijoje mano knyga naudojamasi analizuojant patriotizmo temą, o Prancūzijoje – tapatybę (prancūzams jų tapatybės suvokimas labai svarbus). Žinodama šiuos aspektus, galiu geriau bendrauti su šių šalių studentais, mokytojais ir bibliotekininkais. Manau, kad tas pats galioja ir šiuo atveju. Norint veikti kartu ir darniai, reikia bent jau stengtis geriau vieni kitus suprasti. Žinoma, gilus visų aspektų supratimas yra turbūt nepasiekiamas. Bet tikrai manau, kad dirbant kartu būtina abipusė pagarba, kuri kyla iš šaknų pažinimo bei supratimo, iš kur esame atėję.
- Įdomi Jūsų asmeninė patirtis – Jūs kilusi iš Lietuvos, bet ilgą laiką tokio stipraus dialogo su šita šalimi arba su jos istorija neturėjote. Kas Jus paskatino atrasti šitą temą? Kaip tai pakeitė Jus pačią ir Jūsų šeimos, kuri turi lietuviškų šaknų, gyvenimą?
- Visada turėjau lietuvišką tapatybę, vien dėl to, kad mano vardas yra lietuviškas – Rūta Šepetys. Žmonės Amerikoje neturi tokių vardų. Mano vyras yra Michael'as Smithas – tai amerikietiškas vardas. Kai buvau vaikas, manęs klausdavo: „Rūta Šepetys? Kas tu esi?" Aš atsakydavau – esu lietuvė. Jau vaikystėje buvau giliai įleidusi šaknis į savo lietuvišką tapatybę, nes teko ją nuolat aiškinti. Mano šeimoje seneliai ir tėtis kalbėjo lietuviškai. Mano tėtis vedė amerikietę, tad gyvenome maišytoje aplinkoje ir namuose kalbėjome angliškai. Vėliau, jau būdama vyresnė, labiau susidomėjau šia tapatybe, nes supratau, kad man artima tai, kas ir lietuviams – jiems buvo svarbus išsimokslinimas, jie atsakingai žiūrėjo į darbą. Tad ėmiau labiau gilintis. Mano tėvas gimė Kaune, [iš Lietuvos] išvyko 1940 m., į JAV atvyko 1949 m. Nežinojau, kad kai mano tėtis su šeima pasitraukė iš Lietuvos, kai kurie mūsų tolimesni giminaičiai buvo ištremti į Sibirą. Kai tai patyriau, buvau ne tik sukrėsta paties fakto, kad mano šeimos nariai buvo deportuoti į Sibirą, bet ir to, kad pasaulis nežino apie šią istorijos dalį – kiek daug žmonių buvo ištremti į Sibirą, į gulagus. Dar daugiau – mes mokyklose mokomės apie Hitlerį, bet ten nieko neminima apie Staliną. Galbūt todėl, kad JAV per karą buvo Stalino sąjungininkė. Man tapo labai svarbu papasakoti šią menkai žinomą istorijos dalį, ištraukti ją iš tamsos. Jaučiuosi dėkinga, kad mano tapatybė ir lietuviškos šaknys patraukė mane prie šio pasakojimo. Turiu pasakyti – taip, aš parašiau šią knygą, bet nesu šios istorijos savininkė, tai ne mano pasakojimas. Šis pasakojimas priklauso Lietuvai, Latvijai, Estijai – Baltijos šalims. Bet aš džiaugiuosi, galėdama suteikti šiam pasakojimui balsą. Taip atsitiko, kad mano lietuviškos šaknys atvedė mane į šiandienį pašaukimą ir aš tapau „paslapčių išaiškintoja", kaip mane pavadino vienas studentas – aš kasinėju tas istorines paslaptis ir jas atskleidžiu. Mano lietuviškas paveldas man atvėrė visiškai naują kelią ir naują gyvenimo dalį, ir aš labai tuo džiaugiuosi.
- Labai ačiū už Jūsų darbą, už skleidžiamą žinią, sėkmės Jums. Tikiuosi pasimatyti dar ne sykį ir kartu dirbti, kad Lietuvos vardas būtų labiau žinomas ir geriau girdimas.
- Viliuosi, kad tai tik pirmas iš daugybės dalykų, kuriuos galime nuveikti kartu, taip pat – atskleidžiant tikras istorijas, tikrus išgyvenusiųjų atsiminimus visuomenei.
