Susirinkusiems linkėjo sutikti naujus žmones, pradėti naujus darbus, patirti naujus stebuklus.
„Plaukdama prieš srovę, priplauksi ir ramius užutekius, kur galėsi pailsėti ir atgauti jėgas prieš naują vingį, naujas užtvankas ar akmenų rėvas. Kad ir kokia būtų tavo situacija dabar, ji pasikeis, kaip pasikeis upės, kuria plauki, srovė ir ją supantis peizažas. Tik tu nepasikeisi, nes visą kelią būsi savimi. Turėk tikėjimą. Bus lengviau plaukti“, – sakė ji.
Neišvengė kūrybinių kančių
Parašyti dvi bestseleriais tapusias knygas reikėjo drąsos. Ne kiekvienas autorius išdrįsta kalbėti apie visuomenės skaudulius: slaugos naštą, mirtį, depresiją, nepasitikėjimą savimi. O štai R.Vanagaitė išdrįso ir ne tik šias problemas aptarė, bet ir pasidalijo savo patirtimi, kaip visa tai išgyventi.
„Ateina laikas, kai nustoji visko bijoti. Tai ateina su amžiumi ir daugelio žmonių netektimi. Kai prarandi artimus žmones, pradedi galvoti: o ko man dabar bijoti, nejau taip ir krūpčiosiu visą gyvenimą? Todėl kol esu gyva, savo supratimu, patirtimi noriu pasidalyti su kitais gyvais žmonėmis“, – štai taip atsakė bestselerių autorė paklausta, iš kur semiasi drąsos.
Autorė pripažino, kad jai visuomenės nuomonė neegzistuoja, nes Lietuva – didelis gatvinis kaimas ir jai vienodai, ką galvoja Petras.
Autorė pripažino, kad jai visuomenės nuomonė neegzistuoja, nes Lietuva – didelis gatvinis kaimas ir jai vienodai, ką galvoja Petras. Nes jis ir taip blogai galvos, nesvarbu ką bepadarytum. Juk lietuviai tokie pavydūs.
Kalbėdama apie knygą „Ne bobų vasara“ R.Vanagaitė papasakojo, kad jai sunkiausia buvo išrinkti pavadinimą. Nors jų buvo gausybė. Tačiau tai pavadinimas pačiai autorei nepatikdavo, tai – leidyklai.
„Kadangi aš pati nemoku gyventi, kaip čia parašyta, maniau, kad labiausiai būtų tikęs toks: „Mokausi būti laiminga“. Deja, leidykla pavadinimą norėjo transformuoti į „Kaip aš mokiausi būti laiminga“. Bet aš buvau kategoriškai prieš. Galiausiai sugalvojau, kad reikėtų pavadinti „Bobų vasara“, bet vėliau susimąsčiau, kaip aplinkiniams atrodytų normali moteriškė parke skaitydama knygą „Bobų vasarą“, tada supratau, kad ne – „Ne bobų vasara“, – apie atrankos kančias pasakojo R.Vanagaitė.
Anot jos, tai buvo ne vienintelė problema. Ne ką lengviau buvo sugalvoti, kaip turėtų atrodyti viršelis. Norėta jį padaryti spalvingą, su gausybe spalvingų gėlyčių ir taip akcentuoti nuoširdumą.
„Man toks siūlymas nepatiko, todėl nusprendžiau dailininko, būtinai vyro, ieškoti pati. Ačiū Dievui, jis viršelį padarė per naktį ir tokį, kad jame nebūtų nuoširdumo“, – ironizavo autorė.
Paklausta, kodėl iš viso rašė šią knygą, atsakė: „Rašiau tam, kad nereikėtų švęsti šešiasdešimtmečio. Galvojau – geriau sukviesiu gimines į knygos pristatymą, negu klausysiu, kaip man sako: „šešiasdešimt metų – žiūrėk, dar gyva“. Rašiau ne dėl komercinės sėkmės. Rašiau taip, lyg su kiekviena iš jūsų kalbėčiau prie arbatos ar kavos puodelio. Pasakiau tai, ką jūs pasakote viena kitai. Būčiau ir ar daugiau parašiusiu, bet vėliau pavargau pati nuo savęs“, – atviravo R. Vanagaitė.
Ragino geriau pažinti save
Tam, kad skaitytojams nebūtų nuobodu, teatrologė, knygų autorė sugalvojo keletą žaidybinių pratimų. Ant balto popieriaus lapo pasiūlė surašyti tų žmonių vardus, kurie mus myli ir vertina.
„Daugiau laiko praleiskite su tais, kurie jus vertina. Atsiribokite nuo tų, kurie jus veikia toksiškai. Aišku, galbūt jie dėl to visai nekalti, tačiau vis tiek nebūkite juodame rate, nes apsinuodysite“, – patarė rašytoja.
Taip pat skaitytojams pasiūlė daugiau pamąstyti apie savo pomėgius. Sudaryti sąrašą veiklų, kurios mus labiausiai „veža“.
„Aš asmeniškai iš dešimt sugalvojau tik septynis. Iki pilnos laimės trūksta trijų. Tad jei ir jums iki dešimties trūksta bent kelių, vadinasi, gyvenate ne visiškai kokybiškai“, – paaiškino ji.
Po linksmų žaidimų, priverčiančių klaidžioti savęs pažinimo labirintais, pereita prie rimtų kalbų. Skaitytojai pasistengė ir uždavė itin intriguojančius bei verčiančius atvirauti klausimus.
„Ką daryti, kad būtum laimingas?“ – kažkas paklausė iš salės.
Kai rašiau knygą, nebijojau pasakyti, kad pas spiritualistus buvau, kad turiu abejonių dėl Dievo. Aš labai gailiuosi, kad jų turiu. Norėčiau tikėti, bet ką galiu padaryti, kad man neišeina?
„Tikiu, kad laimė ir jauniems sunkiai ateina, bet vyresniems ją taip plėšti nagais ir ragais reikia. Todėl būtina nepasiduoti, paimti save už pakarpos ir gyventi gražiai bei prasmingai, nepaisant visko“, – atsakė R. Vanagaitė.
„Nejau jūs iš tiesų netikite Dievą?“ – klausė šiauliečiai.
„Kai rašiau knygą, nebijojau pasakyti, kad pas spiritualistus buvau, kad turiu abejonių dėl Dievo. Aš labai gailiuosi, kad jų turiu. Norėčiau tikėti, bet ką galiu padaryti, kad man neišeina? Pavydžiu tiems žmonėms, kurie tiki. Jie žino, kad kažkas gali padėti, kad jie nepražus“, – guodėsi ji.
Ateityje rašys apie vyrus
Pasiteiravus, ar skaitytojai gali tikėtis knygos „Ne bobų vasara“ tęsinio, autorė nuliūdino: „Čia viskas pasakyta. Knygą rašiau šešiasdešimt metų, tai kita išeis dar po šešiasdešimt.“
Vis dėlto ji brandina mintį, kad galbūt būtų visai įdomu parašyti apie vyrus.
„Žinau, kad vyrai vienas su kitu kalba apie žvejybą, automobilius ir t. t., tačiau ne taip, kaip mes, moterys, pasikalbame tarpusavyje. Vyrai atsiskleidžia tik moterims. Jie gyvena su savo kompleksais, baimėmis dėl seksualinio nepajėgumo ir t. t. Vyras negali gyventi vienas, kitaip pasigeria. Jam reikia moters, kad šilta būtų, kad valgyti padarytų, apskalbtų, kad „bonką“ paslėptų. Man būtų įdomu kalbėti su vyrais, aišku, anonimiškai, kad jie paaiškintų, kaip ten su jais iš tiesų yra“, – įžvalgomis dalijosi knygų autorė.
Neišvengta diskusijos apie internetines pažinčių svetaines. Moterys norėjo sužinoti, ar verta užmegzti santykius prieš tai su žmogumi tiesiogiai nepabendravus.
„Lietuvoje kokybiški vyrai yra vedę. Likę – arba pasigėrę ligoniai, arba lovelasai, turintys jaunas meilužes. Tuo tarpu su užsieniečiais yra kita problema. Aišku, jiems lietuvės gražios ir čia viskas jiems egzotika. Esmė ta, jeigu pradeda vystytis meilė, kažkuriam iš jų tenka kraustytis, o čia akligatvis“, – sakė ji.
R.Vanagaitė papasakojo istoriją, kaip pati bandė persikraustyti pas savo mylimąjį į kitą šalį. Ištvėrė tik dvi savaites, nes jai trūko veiklos ir draugų.
R.Vanagaitė papasakojo istoriją, kaip pati bandė persikraustyti pas savo mylimąjį į kitą šalį. Ištvėrė tik dvi savaites, nes jai trūko veiklos ir draugų.
„Išgėriau arbatos, tada nuėjau prie jūros, tada į parduotuvę, vėliau padariau valgyti. Tuomet laukiau kol jis pareis, o po to žiūrėjau televizorių. Galiausiai abu nusprendėme gyventi Vilniuje. Tada jis pradėjo žiūrėti televizorių. Kartą atsikėlė rytą, palaukė, kol susiruošiu į darbą, ir pasakė: „Aš einu su tavimi. Noriu būti tavo gyvenimo dalimi.“ Atsakiau: pala, nejau čia dabar taip ir bus? Persikrausčius į kitą šalį susikurti naują gyvenimą ypač vyresnio amžiaus žmogui labai sunku“, – apibendrino R. Vanagaitė.
Vieniša moteris greičiau vysta
Gaila, tačiau ne visos moterys sugeba save mylėti. Vis įžvelgia kokius nors savo trūkumus ir mano, kad nėra verta meilės. Tad ką daryti, kaip nepalūžti ir neprarasti vilties, kad gali būti laiminga?
„Man labai padėjo, kad vėlyvam amžiuje kažkas mane be proto įsimylėjo. Jeigu vyras tau neištikimas, vaikai susikūrę savo gyvenimus, esi vieniša – pradedi gūžtis. Tuo tarpu jeigu koks nors žmogus sako, kad esi nuostabi, puiki, pati pradedi tuo tikėti. Kai esi mylimas, įgauni drąsos ir pradedi labiau savimi pasitikėti“, – kalbėjo knygos „Ne bobų vasara“ autorė.
Aš niekada nežinojau, ko noriu. Ir dabar nežinau. Tiesiog jeigu jaučiu, kad man mirtinai nuobodu, to ir nedarau. Jeigu situacija tavęs netenkina, yra trys pasirinkimai: keisti situaciją, susitaikyti su ja arba iš jos išeiti.
O kaip žinoti, ko gyvenime nori, ir kaip išsisukti iš tokių situacijų, kurių nepageidauji? R. Vanagaitė atsakė, kad jei tau nuobodu, vadinasi, esi ne ten, kur tau reikia.
„Aš niekada nežinojau, ko noriu. Ir dabar nežinau. Tiesiog jeigu jaučiu, kad man mirtinai nuobodu, to ir nedarau. Jeigu situacija tavęs netenkina, yra trys pasirinkimai: keisti situaciją, susitaikyti su ja arba iš jos išeiti. Tas pat ir su santuoka, ir su darbu, ir visais kitais gyvenimo atvejais. Mėgstu kartoti vieną frazę: gyvenimas labai paprastas, o viskas, kas nepaprasta, yra nerealu. Tu myli arba nemyli, gali arba ne. Tiesiog reikia savęs to paklausti“, – pataria ji.
Negalima gyventi per vaikus ir anūkus
Motinoms labai sunku atsiplėšti nuo savo vaikų, leisti jiems gyventi savarankiškai. Net jei jie jau suaugę ir seniai išskleidę sparnus, mamytės vis tiek nuolat jiems skambina, klausia, kaip sekasi, ką šiandien valgė. Tuo tarpu bestselerio autorė ragina to nedaryti ir labiau rūpintis savimi.
„Nesijaudinkite, jeigu vaikai jums neskambina, vadinasi, jiems viskas gerai. Aišku, mums vaikai niekada nesuaugs ir mes visada norėsime juos globoti. Širdis su atžala nori būti visą laiką, jam skambinti, klausti, žinoti. Tačiau protas turi pasakyti, kad tokiu elgesiu tu tik jį atitolini nuo savęs. Vaikai yra paskola lygiai taip pat, kaip mes savo tėvams buvome paskolinti ir bėgome nuo jų įkyrumo bei skambučių. Jie ne kitokie. Kartais motina yra vešli kaip piktžolė. Savo lapais gožia jauną vaikelį, kuris turėtų subręsti pats. Nebūkite piktžoles ir nebandykite gyventi per anūkus“, –perspėja rašytoja.
Tai ką veikti išlydėjus vaikus pasitikti savo likimo? Kaip nepasiduoti vienišumo jausmui ir depresijai?
„Kai yra lengva depresija tu gali pabėgioti, užsiimti sportu ir panašiai. Bet jei tai nepadeda, yra dvi išeitys: alkoholis arba vaistai. O visa tai kartu yra baisiausia, kas moteriai gali nutikti. Neaukokite nė vienos savo gyvenimo dienos dėl papildomų penkerių metų senelių namuose. Jei jaučiate poreikį, geriau suvartokite tą tabletę. Galbūt nuo to pasijausite laimingesnės ir vėliau ateityje jums niekada nebeprireiks vaistų“, – reziumavo R.Vanagaitė.
