Ruth Reches – viena iš tokių žmonių. „Nerimas lydėjo mane visą laiką“, – sako mokslinį darbą, asociacijos „Slinktys“ išleistą knygą „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ parašiusi Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė, psichologijos mokslų daktarė.
Šioje knygoje bandoma suprasti Holokaustą patyrusių žmonių jausmus ir mintis. „Dažnai galvodavau, kaip karas pakeitė mano senelių gyvenimą, kokie jie būtų, jei karo nebūtų, kokia būčiau aš. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl senelės šaldytuvas visada būdavo pilnas. Pykdavau ant jos, kad ji kaupia atsargas. Tik neseniai perskaičiau, kad taip daro dauguma išgyvenusiųjų Holokaustą. Senelis bardavosi, jei išmesdavome maistą. Dabar suprantu, kad lygiai taip pat maistą brangina visi išgyvenusieji“, – rašo autorė, savo disertacijoje kalbinusi Holokaustą patyrusiuosius. Pusės jų, baigus rašyti darbą, jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Su jų išėjimu pasitraukė ir istorinė atmintis, kurią Ruth Reches dar spėjo užrašyti.
– Knygą skiriate savo seneliams Klarai ir Samueliui Kuklianskiams. Papasakokite jų istoriją.
Kai prasidėjo karas, seneliams buvo 11 metų. Mano senelė su visa šeima iš karto neteko namų ir buvo įkalinti Šiaulių gete. Prosenelis, jos tėvas, turėjo mechanizuotą Šiaulių malūną, todėl jį dar išleisdavo iš geto dirbti, nes aplinkiniams ūkininkams reikėjo malti grūdus. Visa šeima buvo kalinama gete tol, kol galiausiai juos išvežė į koncentracijos stovyklą. Senelę su mama ir dviem seserimis – į Štuthofą, o tėvą – į Dachau, nes ten veždavo vyrus.
Štuthofo stovykloje senelė kalėjo iki pat sovietų armijos išlaisvinimo. Ši stovykla, beje, buvo išlaisvinta 1945-ųjų gegužės 9-ąją, jau po Vokietijos kapituliacijos. Likę gyvi atrodė baisiai: sergantys, išbadėję, palikti likimo valiai, užrakinti tvarte be maisto ir vandens. Senelės sesuo armijos atėjimo dieną, kai stovykloje kalėjusius žmones jau sodino į vežimus, mirė. Savo dukrą senelė pavadino sesers vardu. Simboliškai, kad atmintis išliktų.
Tuo tarpu mano senelis kilęs iš Veisiejų. Jo tėvui priklausė vaistinės, o mama buvo gydytoja. Tą dieną, kai prasidėjo karas, senelis buvo Palangoje, pionierių stovykloje. Vaikus tąsyk išskirstė: lietuvius išvežė pas tėvus, o žydus evakavo į Sovietų Sąjungą. Mano senelis buvo per mažas, todėl su keliais kitais žydų vaikais liko Palangoje. Juos įkurdino arklidėse ir netrukus jis jau valė nužudytų Palangos žydų namus bei likusias tuščias sinagogas.
Karo pradžios dieną tėvai net nežinojo, kur yra jų jauniausias sūnus. Kaimynai siūlė bėgti į Rusiją, jie turėjo galimybę pasprukti, bet tėvai be sūnaus nenorėjo niekur važiuoti. Galiausiai, per stebuklą, senelio mamai pavyko jį rasti Kauno žydų vaikų namuose. Pagal Raudonojo kryžiaus nurodymą čia jį atvežė kunigai.
Vėliau senelis su šeima bandė slapstytis. Tai pas vienus žmones, tai pas kitus. Dauguma bijojo slėpti žydus, žinojo, kas nutinka tiems, kurie tai daro. Kai mano prosenelė, palikusi savo vyrą su trimis vaikais, išvyko į Alytų gauti pažymos, leidžiančios gyventi Veisiejuose, ją pagavo ir uždarė į kalėjimą. Tik vėliau šeimą pasiekė žinia, kad prosenelę sušaudė. Anot senelio brolio, egzekucijoje dalyvavo ir jo bendraklasiai, kaip tik 1941-aisiais baigę Alytaus gimnaziją ir užsirišę baltus raiščius.
Kai mano prosenelė, palikusi savo vyrą su trimis vaikais, išvyko į Alytų gauti pažymos, leidžiančios gyventi Veisiejuose, ją pagavo ir uždarė į kalėjimą. Tik vėliau šeimą pasiekė žinia, kad prosenelę sušaudė.
Karo pradžioje vaikai liko be motinos. Mama šeimoje buvo valdinga, tvarkė visus reikalus, tad ši netektis buvo labai skaudi ir netikėta. Tada mano prosenelis su vaikais nutarė bėgti į Lenkiją, nes išgirdo, jog ten žydai neva dar gyvena visai gerai, ten nėra getų. Persikėlę per upę, su vietinių žmonių pagalba jie galiausiai atsidūrė Gardine, tačiau vėliau ir čia buvo įkurtas getas. Kurį laiką jie jame ir gyveno, bet vėliau pastebėjo, kad iš geto nežinia kur išvežami žmonės. Tuomet dar nežinojo, kad kelionės tikslas – Treblinkos mirties stovykla, tik nujautė. Proseneliui su vaikais pavyko pabėgti, sugrįžti į Lietuvą. Gimtinėje jie slapstėsi miškuose.
Senelis pasakojo, kad miške, Veisiejų apylinkėse, būta meškos guolio, tokios duobės, kurioje jie keturiese pragyveno pusantrų metų. Lankydavosi kaimyniniuose kaimuose, prašydavo duonos ir maisto, žiemą tekdavo valgyti mažiau – baisu buvo palikti pėdsakus ant sniego. Prosenelis, net duobėje gyvendamas, stengėsi vaikus užimti, juos lavinti, dainuodavo operos arijas.
– Knygoje kalbate apie trumpalaikes ir ilgalaikes Holokausto pasekmes jį patyrusiųjų tapatumui. Nors jūs Holokausto tiesiogiai neišgyvenote, bet jūsų seneliai buvo priversti tai patirti. Kaip šių faktų žinojimas paveikė jūsų tapatumą? Kaip jis formavosi ir kito?
– Visą gyvenimą klausiausi istorijų apie karą. Guldydami mane į lovą, seneliai prieš miegą pasakodavo apie įvairius tų laikų nutikimus. Senelė – apie gyvenimą Šiaulių gete, darbą batų fabrike. Apie tai, kaip būdavo įprasta gete tėvams išeiti į darbą ir palikti vaikus namuose, bet vieną dieną prosenelė, lyg kažką nujausdama, pasiėmė senelę į darbą kartu. Kaip tik tą dieną vaikai buvo surinkinėjami iš namų ir išvežami nežinoma kryptimi. Grįžusi namo, senelė neberado nei vienos savo draugės.
Kai slėpėsi miške, pasakojo man senelis, vieną žiemos naktį išėjo paprašyti vietinių gyventojų maisto. Pasiklydo. Vyresnis brolis jo ieškojo, bet negalėjo kviesti senelio Samuelio vardu – bijojo, kad kas nors išgirs žydišką vardą. Tokios istorijos gaubė visą mano vaikystę.
Santykis su senele buvo labai artimas ir tikėjau, kad kai man sukaks 11 metų, prasidės karas. Tik dabar pradedu suprasti, kad visus sprendimus savo gyvenime priimdavau, visus dalykus regėdavau per Holokausto prizmę. Susipažinusi su žmonėmis, nejučia pradėdavau galvoti apie tai, kaip jie pasielgtų karo metu, ar galėčiau jais pasitikėti. Ar mano draugai rizikuotų savo gyvybe dėl manęs ir mano šeimos? Kam galėčiau atiduoti vaikus, jeigu prasidėtų karas? Ar mano vaikai panašūs į žydus, ar jie šviesesnių bruožų, tad galėčiau juos palikti draugams? Kai per televiziją išgirstu apie įvairius neramumus, pradedu nesąmoningai svarstyti apie slėptuvę, kurią turėčiau įsirengti.
Tik dabar pradedu suprasti, kad visus sprendimus savo gyvenime priimdavau, visus dalykus regėdavau per Holokausto prizmę.
Su tokiomis mintimis ir gyvenu. Nerimas lydi mane visą laiką. Kai važiuoju į mišką grybauti, galvoju apie čia sušaudytus ar besislėpusius žmones, vaikščiodama Vilniaus senamiesčio, kuriame buvo įkurtas getas, gatvelėmis, įsivaizduoju ten gyvenusius. Nors praėjo jau septyniasdešimt metų po Holokausto, iki šiol negaliu išsivaduoti.
Mano sūnus šeštoje klasėje turėjo pamoką apie Holokaustą ir vėliau mokytoja manęs paklausė: „Juk jūs – žydai, ar ne? Tai kodėl jūsų sūnus nieko nežino?“ Todėl, kad negalėjau papasakoti. Man tai yra per daug skaudu.
Kai važiuoju į mišką grybauti, galvoju apie čia sušaudytus ar besislėpusius žmones, vaikščiodama Vilniaus senamiesčio, kuriame buvo įkurtas getas, gatvelėmis, įsivaizduoju ten gyvenusius.
Džiaugiuosi, kad įveikiau šią disertaciją, sukaupiau jėgas visa tai aprašyti. Troškau išsaugoti savo senelių atminimą. Senelis yra parašęs knygą apie savo patirtis, o senelė ne. Tokių, knygų nerašiusių žmonių kaip mano senelė, yra daug, tad su jų išėjimu taip pat išeina ir istorinė atmintis. Savo disertaciją pradėjau 2011-aisiais, o kai ją pabaigiau, pusės mano apklaustųjų jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Mano senelės – taip pat.
Kita priežastis, kodėl ėmiausi šio darbo – nesąmoningai tikėjausi, kad tai padės atsikratyti Holokausto naštos. Manau, kažkiek pavyko.
– Skaitant jūsų mokslinį darbą, susidaro įspūdis, kad jį galima priskirti retai kategorijai naratyvų apie Holokaustą, kuriems būdinga ne smerkti ir ieškoti kaltų, bet bandyti eiti į dialogą, suprasti, įsigilinti. Sakykite, ar toks ir buvo jūsų užmojis?
Mano disertacija aprėpia žmonių gyvenimus – užrašiau tai, ką man papasakojo. Atlikdamas kokybinį tyrimą, pas tyrimo dalyvius ateini be išankstinių nuostatų. Iš pradžių atlieki tyrimą, išgirsti, ką žmonės pasakoja, analizuoji, o tada ieškai teorijų, kurios visa tai paaiškintų.
Šis darbas atskleidė, kokie daugialypiai gali būti žmonių santykiai, kaip skirtingai žmonės reaguoja ir elgiasi sunkiose situacijose. Nebuvo vien balta ir juoda. Vieni kaimynai slėpė ir rizikavo savo gyvybe, kiti išduodavo. Nacių tarpe buvo tokių, kurie atjautė ir padėjo. Net ir patyrę tokius sunkius išbandymus, išgyvenusieji nelinkę smerkti – jie stengiasi suprasti, galbūt atleisti.
Politikos į šį darbą kišti nenoriu, man rūpi psichologija.
Rašydama stengiausi nevertinti, viską pateikiau taip, kaip tai jautė žmonės. Teorinėje disertacijos dalyje, kurioje aptariu istorinį kontekstą, paaiškinu, kodėl Lietuvoje susiformavo antisemitinės nuotaikos, taip pat stengiausi atsiriboti nuo politiškumo. Politikos į šį darbą kišti nenoriu, man rūpi psichologija.
– Knygoje ne kartą minite, kad karo pradžioje žydai neįvertino situacijos rimtai. Jie negalėjo suvokti, kad nacių atėjimas pasibaigs žudynėmis. Stebint šiandieninį pasaulį kartais atrodo, kad Vakaruose vėl pradeda iškilti radikali dešinė retorika, kuria naudojasi valdžios siekiantys populistai. Nors atrodo, kad gyvename saugiame pasaulyje, kuriame visų teisės aiškiai apibrėžtos, ar jums nebaisu, kad istorija gali pasikartoti?
Manau, kad baisu ne tik man, bet ir visiems žydams. Kartais, kai paskaitinėju komentarus „Delfi“, kuriuos rašo anonimai, nebijantys sakyti to, ką galvoja, pakraupstu. Tad taip, man baisu. Išties labai baisu.
– Sakote, kad žmonija iš Holokausto nepasimokė – karai tebevyksta, jie nusineša milijonus gyvybių. Jeigu nutiktų taip, kad istorija pasikartotų ir vėl įvyktų masinis, į kurią nors žmonių grupę orientuotas genocidas, ar scenarijus būtų panašus? Ar žmonėms vėl būtų sunku patikėti? O galbūt jie mokytųsi iš istorijos ir kuo greičiau bandytų slėptis, sprukti?
– Holokausto istorijoje baisiausia yra tai, kad žudė ne tik atėję priešai, bet ir savi žmonės – draugai, kaimynai. Kur gali sprukti? Žmonės neturėjo kur bėgti, nes aplinkinėse valstybėse vyko tie patys dalykai. Tuo metu negalėjai niekuo pasikliauti.
Norisi tikėti, kad žmonės auga ir šiandien būtų kitaip. Manau, kad yra svarbu pasakoti apie Holokaustą jaunajai kartai. Mokyklose šiai temai skiriama labai mažai dėmesio. Kaip į kelias pamokos sutalpinti visą Holokausto siaubą? Vadovėliuose pateikta statistika neatskleidžia tikrų patirčių. Noriu, kad mano knygą skaitantys žmonės jas išgirstų.
Svarbu pasakoti apie Holokaustą jaunajai kartai. Mokyklose šiai temai skiriama labai mažai dėmesio.
Kaip išgyveno tokie pat vaikai ar tėvai kaip jie? Kaip pavykdavo priimti teisingus sprendimus? Kaip įveikė netektį? Kaip pabėgo iš duobės, kurioje ką tik nužudė tėvą ar vaiką? Trokštu, kad žmonės visa tai pajustų per save, kad ugdytų empatiją. Turbūt empatijos trūkumas ir sukelia nepakantumą kitiems. Reikia tikėtis, kad žmonės mokosi.
– Rašote, jog po karo visuomenė stengėsi ištrinti, pamiršti Holokaustą, apie jį nebekalbėti užuot aukoms suteikusi paramą. Tai, kaip išgyvenusieji Holokaustą buvo priimti visuomenės, nulėmė jų potrauminį prisitaikymą. Kai kuriais atvejais, patekę į atšiaurią, nenorinčią išklausyti aplinką, žmonės patyrė antrinį traumavimą. Ar galima teigti, kad ir visuomenė buvo traumuota? Kad Holokausto ignoravimas veikė tarsi savigynos mechanizmas, nes pripažinimas, jog žudei žmones arba prisidėjai prie žudymo, turėjo būti gniuždantis?
– Turbūt visiems karams būdinga tai, kad jiems pasibaigus žmonės stengiasi viską pamiršti – nugriauti karą primenančius pastatus, ištrinti iš visuomenės prisiminimų traumuojančius įvykius. Tačiau nugriauti pastatai neištrina prisiminimų.
Į skaudžius prisiminimus galima reaguoti skirtingai. Galima pripažinti padarytą blogį, kaip tai padarė Vokietija. Dabar ten apie Holokaustą vaikai mokomi nuo mažens, visuomenė šią temą yra išjautusi: ji supranta, ką padarė, todėl gali sėkmingai gyventi toliau nejausdama gėdos ir kaltės. Neigimas išsivaduoti iš trauminio patyrimo nepadeda. Tik užkaria akmenį ant kaklo, kurį tenka nešiotis visą gyvenimą be prošvaisčių išsilaisvinti.
– Jau daugiau kaip du dešimtmečius esate mokytoja, dirbate Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje, kuriai šiuo metu ir vadovaujate. Kaip į Holokausto temą reaguoja vaikai? Mokykloje mokosi ne tik žydų tautybės vaikai. Ar visų reakcijos panašios?
– Mokykloje labai daug apie tai šnekame, minime Holokausto aukų atminimo dienas, organizuojame mokinių ekskursijas į koncentracijos stovyklas. Priklausomai nuo vaikų amžiaus, pateikiame jiems tokią informaciją, kokią jie gali suvokti ir priimti. Mūsų mokykloje mokosi įvairių tautybių vaikai. Visi jie nuo pat mažens mokomi būti tolerantiškais žmonėmis. Manau, tai – didžiausias mūsų gimnazijos indėlis. Mes auginame tolerantišką kartą.
– Lapkričio 4 dieną Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje įvyks jūsų knygos pristatymas. Kaip manote, kokie žmonės ten susirinks? Kokį knygos skaitytoją įsivaizduojate?
– Knygą sudaro trys dalys: lietuviškoji dalis, angliška santrauka ir hebrajiškoji dalis, talpinanti visus išverstus interviu. Taip pat čia galima rasti nuotraukas, vaizduojančias Vilniaus, Kauno getus. Jomis aprūpino Vilniaus Gaono muziejaus.
Ją gali skaityti bet koks žmogus, šiuo metu susiduriantis su sunkumais, turintis priimti svarbius sprendimus.
Knyga skirta visiems – ją skaitė ir mūsų mokyklos vyresnių klasių moksleiviai, skaito ir išgyvenusieji Holokaustą, ją gali skaityti bet koks žmogus, šiuo metu susiduriantis su sunkumais, turintis priimti svarbius sprendimus.
Knyga padeda pajausti, kaip žmonės susidorojo su sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, ko išmoko, kaip jie pasikeitė. Manau, kad tą sau pritaikyti gali bet kuris iš mūsų. Skaitydami interviu, galime tapatintis su žmonėmis, rašančiais apie save pirmuoju asmeniu. Tai leis labiau įsijausti į šią temą ir išvysti Holokaustą ne tik kaip istorinį įvykį, bet ir kaip žmonių tragediją. Kiekvieno žmogaus tragediją.
