Proza: grynuoliai ir (šiek tiek) priemaišų
Tikrai neblogi ir derlingi prozos metai. Netrukdė net priemaišos – o kartais su jomis net nuodėmingai gardžiau!
Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“. 2017 m. pasirodė pirmoji Kulvinskaitės poezijos knyga „Antrininkė“ (el. leidykla „Naujas vardas“) – atvira, tamsi, kinematografiška, nenušukuota. 2019 m. autorė ne mažiau sėkmingai debiutuoja prozos lauke. „Kai aš buvau malalietka“ – puiki, įtraukianti, autentiškų patirčių ir literatūriškumo balansą išlaikanti knyga apie dešimtą dešimtmetį, Vilnių, būtinąsias paauglės ir jaunos moters iniciacijas į kartais negailestingą, bet įdomų pasaulį. Maištas ir prisitaikymas, purvas ir meilė, reivas ir mokslas – viskas čia išsitenka. Išvada tokia: rašytoja Kulvinskaitė nė per nago juodymą nenusileidžia mokslininkei ir kritikei Cibarauskei!
Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“. Pasakysiu lakoniškai: jau nuo „Manekeno gimtadienio" ir „Reportažo iš kiaušinio“ Vidas Morkūnas yra įstabus kūrėjas. Virginija Cibarauskė šio autoriaus kūrybą taikliai vadina „minimalistiniais noktiurnais“. „Pakeleivingų stotys“ – taupi ir tiksli, su šiurpėmis, kylančiomis kasdienybės kronikose, su gotikos paalsavimais ir subtiliai pinamomis pasakojimo strategijomis. Būtinasis 2019 metų lietuvių prozos skaitinys.
Daina Opolskaitė „Dienų piramidės“. Net 18 metų lauktas antrasis autorės novelių rinkinys. Laukti vertėjo, nes ši Opolskaitės knyga – brandi, net, sakyčiau, preciziška. Iki glotnumo nusvidinti žodžių akmenys – darnus kalbos rūmas, kuriame regimoji tikrovė koegzistuoja su magiško realizmo inkliuzais; kruopščiai apžiūrimi patys mūsų egzistencijos pamatai. „Dienų piramidės“ – klasikinio pasakojimo renesansas, įžvalgi ir svari proza.
Jurga Tumasonytė „Undinės“ – taip pat labai laukta po daug atnešusio ir dar daugiau žadėjusio autorės debiuto 2011 metais. Šis nėrimas į apsakymų vandenis – taip pat geras. O panėrus pasaulis regisi ir įprastas, ir pranokstantis įprastybės ribas. Vanduo žaižaruos ir purslai čia tikš į visas puses – laikykis, skaitytojau! Kaip knygą pristatydamas įvardijo Marius Burokas – „tankus kapiliarų tinklas, sudėtingi audinio raštai, žmonių gyvenimų šokis“. Gyvas ir gaivališkas – pridėsiu.
Herkus Kunčius „Geležinė Stalino pirštinė“ – naujausias mūsų literatūros grando romanas. Ir jame Kunčius išlieka Kunčiumi (ar galima tikėtis ko kito?) bei ištikimai tęsia savąją naratyvinę, tematinę liniją, zenitą pasiekusią „Lietuviškomis apybraižomis“. Betgi ir dabar – jokiu būdu ne atoslūgis! Apie ką – apie istorinę, žinoma, prieštaringą asmenybę Nikolajų Ježovą. Kaip? Vaizdžiai, detaliai ir su ta saldžia kunčiška ironija.
Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“. Ne tik knygą, bet ir apie ją skaičiau gal net daugiau nei pakankamai. Manau, kad skaitytojui nei autorės, nei „Petro imperatorės“ pristatinėti, švelniai tariant, nebereikia. Labiausiai norėtųsi sutaikyt savotiškas stovyklas, visgi mano kompetencijoje tik pastebėti – rupumas, tamsa, ir priemaišos šiam romanui ne tik nepakenkė, bet ir tiko! Ne viskam, oi ne viskam pritariau, bet būtų keista, jei carienės ir šio laiko skaitytojos pasauliai idealiai sutaptų. Gerbiu ir net suprantu vertinančius įvairiai, vis tik, prisipažinsiu, skaičiau su dideliu malonumu.
Aneta Anra „Niki: dvigubas portretas“. Galbūt romanas, o galbūt vienos moters išpažinimai apie būties platumose įgytas patirtis, atrastą sielos dvynę, Dailininką, motinystę, traumas ir kitokį gyvenimo meną. Jautri, nuoširdi ir poetiška – tuo labiausiai papirko. Na, ir dar Stanikais, jokiu būdu ne „stanikais“ (šypteliu).
Rasa Aškinytė „Istorija kaip upė“. Jei neklystu, pasirodė pačioje 2018 m. pabaigoje, bet labai noriu atkreipti dėmesį, nes ši autorė – originali ir įdomi pasakotoja. Laiko kilpos, gimties ir mirties grandinės, siejančios „gimdytojas, pribuvėjas, motinas, žoliautojas, nusikaltėles ir policininkes, tikinčiąsias ir bedieves“. Nes istorija ir istorijos – kaip upė.
Poezijos perlai ir perliukai
Užbėgsiu už akių – dar nespėjau kelių metų pabaigoje pasirodžiusių deramai perskaityti. Pirmiausia pulsiu Enrikos Striogaitės „Žmones“ – turiu nuojautą, kad bus labai gerai!
Rimas Užgiris „Tarp“. Taip, mums garbė Rimą vadinti ir lietuvių poetu, nors jis gimė bei ilgą laiką gyveno svetur ir turi aiškią vietą JAV literatūriniame gyvenime, tai pat yra talentingas vertėjas. Pirmojoje jo lietuvių kalba išleistoje knygoje (eilėraščiai versti) – svarbūs istorijos tarpekliai ir būties platumos, kalbos kaip pastoviausių namų įvardijimas. Čia daug įvairios muzikos, liūdnos ir nebanalios meilės pasauliui, moteriai, vaikui ir menui; čia džiazas ir milongos melodijos, tango žingsniu artėjantys ir sprunkantys pavidalai.
Mindaugas Nastaravičius „Bendratis“. Net keliomis premijomis įvertinta poezijos knyga – išties pelnytai. Santykis su artimiausiu ir tolimiausiu drauge, buvimo sūnumi ir tėvu fenomenai – itin vientisoje ir konceptualioje knygoje. Vienas eilėraštis, be amo, veik neatsikvėpiant, ir vienas gyvenimas – taip pat.
Ernestas Noreika „Apollo“. Kritikai jau pastebėjo, kad autoriui pavyko iššauti į naują poetinę orbitą. Vertinu ir gerbiu už pastangas nekartoti ankstesnio savęs, originalumą, įtaigias metaforas, ryškius vaizdinius. Ernesto „Apollo“ – tvirtai suręstas poetinis raketos modelis, pasmerktas laisvei ir atsakomybei rinkti ir fiksuoti šios, realios ir siurrealios, egzistencijos duomenis.
Nerijus Cibulskas „Veneros“ – nuo pirmųjų kultūrinėje spaudoje publikuotų eilėraščių, Nerijus Cibulskas man regisi kaip ypatingas estetas, itin subtilus poetas, juvelyriškai ir subtiliai jaučiantis kalbos sroves ir niuansus. Švelnus, bet nebanalus egzistencinis liūdesys, savotiška askezė, susitikimai ir išsiskyrimai, mes, paliekantys pėdsakus vienas kito kosmosuose, dėmesys kultūros ženklams ir mėginimas priešintis skubraus ir triukšmingo pasaulio diktuojamam ritmui.
Vaiva Grainytė „Gorilos archyvai“ – už novatoriškumą, ekspresiją, drąsą, siurrelizmą ir aravangardą, už tą saulę – „bjaurų kunigaikštį“ ir už visus dešimt gaivių gūsių į lietuvių literatūrinį lauką. Na, ir estetiškas, konceptualus knygos viršelis akį džiugina!
Jurga Jasponytė „Vartai auštrieji“. Nes tikima taip, kaip gyvenama. Ir gyvenama taip, kaip tikima. Nesumeluota pastanga gyvastingumui, autentiškumui, rasčiai, būties atsikartojimams, net rašant apie mirties vandenis paskandas (knygos žodis, reiškiantis mitinę vandenyje esančią mirusiųjų buveinę) ar išsiliejusią Vėlių upę. „Vartai Auštrieji“ – tai poezija papasakota istorija apie subjektės būtį, kurioje telpa protėvių, vaikų, mylimojo ir gimtųjų vietų bei prisijaukinto miesto būtys.
Alvydas Šlepikas „Mano tėvas žūsta“. Naujai išdėliotas ir iščiupinėtas. Pirmoji į akis perskaičius visą knygą kritusi ypatybė – srovės, stiliaus dinamika. Nuo tradicine forma parašytų rimuotų tekstų (juos laikyčiau labiau klasikinės poetikos pavyzdžiais) iki ekspresionistinio, keturvėjininkiško kalbėjimo, nuo poetinio eksperimento, ekspresyvios ironijos iki rimties, mirties, prarasties, kuriamų per realaus ir siurrealaus dermę. Įtaigi, originali, nenudėvėtų metaforų prisotinta knyga.
Agnė Žagrakalytė „Bu bu itis: Alisa Meler išeina pro duris“. Ir tikrai nebaisi ta buitis, kai tokie ginklai! Kovos ir kalbos menai įvaldyti, Alisa Meler pro duris išginta – o dar ir žaismė, ir gražus pasiutimas žodžiais, ir dar gražesnė – ramybė. Skaityti – žavumėlis.
Laima Kreivytė „Artumo aritmetika“ – nes jaučiu, kad autorės stipriai patobulėta. Ne viskas iščiustyta ir išblizginta, bet vis tiek – savita ir įdomu. Apie moteris ir meną, apie sociumo taisykles ir jų laužymą, apie miestą ir „Godo, kuri neateis“. O svarbiausia – ar galime apskaičiuoti artumą; gal ir taip, besisukdami tankiai suaustose pasaulio ir jo kalbų pinklėse.
Simonas Bernotas „Reivas“ – ryškus debiutas keliomis prasmėmis – ir fluorescenciniu viršeliu, ir turiniu. Pirmoji autoriaus knyga – konceptuali, konstruojama pagal kalbos, iliuzijos, sapno ir tikrovės šokį. Svinguojantis, hipnotinis eilėraščių ritmas išsviedžia į savitos, siurrealios, vaizdo logikai paklūstančios poezijos orbitą.
